Dar viena Atlantida Viduržemio jūros dugne

Ilgus metus vieninteliu liudijimu apie kažkada klestėjusi Herakleono miestą Egipte, įkurtą Nilo žiotyse, buvo užuominos senuosiuose graikų tekstuose.

Ar miestas iš tikrųjų buvo?

Amžininkų pasakojimais, šis didžiausias Viduržemio jūros uostas, buvęs puošniais Senovės Egipto vartais, garsėjo savo turtais. Molio plytomis grįstos krantinės žinojo ne tik karių apavo kaukšėjimą, bet ir gracingą nuostabiosios Elenos Trojietės eiseną. Tačiau VIII mūsų eros amžiuje miestas nugrimzdo į Viduržemio jūrą. Iki mūsų dienų specialistai ginčijosi dėl to, ar iš tikrųjų egzistavo šis nepaprastas miestas. Mažai kas tikėjo, kad Herakleonas kada nors bus surastas, nes apie jį išliko labai mažai informacijos ir neišliko jokių pėdsakų.

Tačiau 2000-iais metais sėkmė nusišypsojo mokslininkams. Kaip buvo skelbiama senovės šaltiniuose, miestas buvo įkurtas ant Nilo krantų, taip pat daugybėje salelių, esančių upės žiotyse netoli tos vietos, kurioje vėliau buvo pastatyta Aleksandrija. Frankas Godijus, Europos povandeninės archeologijos prezidentas, buvo vienas iš tų entuziastų, kurie neprarado vilties surasti dingusį miestą. Specialistų iš Prancūzijos atominės energijos komisijos pagalba buvo sukurtas branduolinis rezonansinis magnetometras, leidžiantis „klausyti” jūros dugną ir aptikti objektus pagal magnetinio lauko pokyčius.

Dar viena Atlantida

1999-ais metais Godijus pradėjo darbus ir netrukus aptiko pirmuosius dingusio miesto pėdsakus Abukirko įlankoje maždaug 6 km atstumu nuo kranto. Buvo teigiama, kad Herakleonas ir kaimyninis Kanopo miestas buvo pastatyti ant pelkėtos molėtos iškilumos, dengiančios jūros dugną. Senovės architektai net negalėjo pagalvoti, kad jūros dugne gali būti milžiniškos tuštumos, užpildytos vandeniu. Dabar mokslininkai diskutuoja apie tai, kuri gamtinė katastrofa sugriovė miestą. Įsivaizduokite, kad dėl cunamio ar miesto statinių svorio žemė tiesiog prasmego po kojomis. Iš žemės gelmės staiga išsiveržė vandens srautai, kurie gatves užliejo purvu, o abu miestai labai greitai nugrimzdo į gelmę.

Vienintelis būdas aptikti miesto stovėjimo vietą – labai atidžiai ištirti jūros dugną, metras po metro, palei visą kranto liniją Aleksandrijos rajone. Godijus papasakojo, kad pirmaisiais darbo metais jo komandai pavyko aptikti tik dalį maldų kambario, kurio akmeninėse sienose buvo iškalti užrašai, šlovinantys Amun Gerebą, vyriausią Herakleono dievą. Tačiau archeologai buvo laimingi, nes šis radinys buvo liudijimas, kad dingęs miestas kažkada iš tiesų egzistavo.

Prie artefaktų įvertinimo, o vėliau ir prie miesto paieškų prisijungė Oksfordo povandeninės archeologijos centras, kuriam vadovauja direktorius Demienas Robinsonas. Neseniai mokslininkas sušaukė spaudos konferenciją, kurios metu žurnalistams papasakojo, kaip paieškų vietoje buvo atliekami valymo darbai. Robinsonas teigė, kad pašalinti smėlį nuo vandenyje esančių artefaktų nėra sunkus uždavinys, nes iki kieto grunto reikia nusileisti vos 50 cm. Tačiau surasti tuos artefaktus – štai pagrindinis uždavinys! Archeologai naudoja specialia pompą su 4 m ilgio plastiko vamzdžiu, kuriame cirkuliuoja vanduo ir sukelia įsiurbimo efektą, kurio dėka nuo dugno paviršiaus nuvalomas smėlis ir dumblas. Toks darbas vyksta labai lėtai, nes matomumas smėlio sudrumstame vandenyje yra labai blogas.

Robinsonas pasakojo: „Kartais matai metrą į priekį, o kartais vos keletą centimetrų. O juk miesto plotas buvo daugiau nei 2 kvadratiniai kilometrai”.

Muitų mokesčiai ir šventyklų turtai

Daugiametis kruopštus archeologų darbas nebuvo veltui. Iš jūros dugno iškeltos akmeninės dievų skulptūros, laivų nuolaužos, inkarai, monetos, plokštės su užrašais senovės graikų ir senovės egiptiečių kalbomis bei kitokių istorinių daiktų. Tai nenuostabu, nes į miestą atkeliaudavo pirkliai iš viso pasaulio, o iždas pasipildydavo auksu, kuris būdavo sumokamas kaip muitinės mokesčiai.

Ypatingai archeologai džiaugiasi vienu radiniu – tai skulptūrinė kompozicija, kurioje vaizduojami faraonas, karalienė ir dievas Chapis. Labai tikėtina, kad šios 5 m aukščio statulos bei didžiulė akmens stela kažkada puošė pagrindinės Herakleono šventyklos įėjimą. Šios šventyklos ilgis buvo daugiau nei 150 m, ji buvo pastatyta pačiame miesto centre. Šventyklos šventikai buvo sukaupę didžiulius turtus, nes dar IV amžiuje prieš mūsų erą faraonas Nektanebas I nepaprastuoju dekretu įsakė jiems atiduoti dešimtąją dalį surinktų muitų mokesčių.

Galima manyti, kad šventyklos griuvėsiai – būtent ta vieta, kurioje verta atidžiai pasikapstyti. Mokslininkus nustebino Chapio figūra, nes iki šiol tokio dydžio vaisingumo dievo statulų archeologai nebuvo aptikę. Ne mažesnį mokslininkų susidomėjimą sukėlė bronzinė dievo Ozyrio statula, papuošta aukso plokštelėmis. Jis tarsi su nuostaba žiūri į mus plačiai atmerktomis akimis.

Praėjusiais metais Oksfordo archeologams dugne pavyko aptikti dar vienos šventyklos griuvėsius. Ji buvo pastatyta vėlesniais laikais netoliese pirmosios šventyklos. Robinsonas mano, kad miestas mažiausiai du kartus buvo paniręs po vandeniu, tačiau gyventojai kiekvieną kartą miestą atstatydavo, nes, netgi rizikuodami gyvybe, nenorėjo palikti tokios vertingos vietos. Naujoji šventykla buvo pastatyta tarp VIII ir IV amžiaus prieš mūsų erą ir buvo beveik tiksli ankstesnės šventyklos kopija.

Gyventojams paprasčiausiai pasisekė

Po to, kai buvo įkurtas Aleksandrijos miestas, Herakleonas nustojo būti svarbiausiu prekybos centru, gyventojai ėmė palikti miestą ir persikelti į naują sostinę. Tuo metu, kai gelmė prarijo miestą, praktiškai žmonės jame jau negyveno. Robinsonas tvirtina, kad žmonėms labai pasisekė – jie pasmerktą uostą suspėjo palikti dar iki katastrofos. Tačiau nuo to šiuolaikiniams archeologams istorinė miesto vertė nė trupučio nesumažėjo.

Robinsonas ir Godijus prie magnetometro pritaisė sonarą ir dabar su dviguba energija tiria jūros dugną, o visi artefaktai, kuriuos pavyksta aptikti, yra iškeliami į tyrimo laivo denį, kur mokslininkai pasidžiaugia kiekvienu sensacingu radiniu. Povandeninė karalystė savo pozicijų taip lengvai neužleidžia ir labai nenoromis atskleidžia savo paslaptis. Kaip teigia Robinsonas, miesto griuvėsiai yra unikalūs, nes dar niekur pasaulyje nebuvo pavykę surasti tiek daug artefaktų vienoje vietoje, ypač indų ir inkarų, priklaususių įvairių šalių kultūroms – Egiptui, Persijai, Finikijai, Graikijai ir kitoms.

Puikiai išlikusi 26-osios dinastijos faraono iš VI amžiaus prieš mūsų erą statula, akmeninė karalienės iš Ptolemėjų eros statula, dar viena karalienės statula iš juodo akmens, galimai Kleopatros II… Herakleono griuvėsiuose aptiktų šedevrų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tačiau tvirtai galima pareikšti, kad Godijaus ir Robinsono komanda nepasitenkins vien šiais radiniais.