Priešistoriniai žmonijos ginklai

Yra archeologinių radinių, kurie liudija, jog senovės civilizacijos turėjo ir naudojo siaubingos griaunamosios jėgos ginklus. Viename klode, esančiame senajame Mažosios Azijos mieste Catal Gujuka (pietinė centrinės Turkijos dalis), archeologai aptiko storą apdegusių plytų sluoksnį. Blokai buvo išlydyti labai didelio karščio, kuris prasiskverbė daugiau nei metrą gilyn po grindimis. Nuo karščio suanglėjo visos palaidotų žmonių liekanos ir daiktai, kurie buvo palaidoti kartu su jų šeimininkais. Tokia aukšta temperatūra sustabdė bet kokį puvimo procesą.

Kai buvo atkastas didelis zikuratas (šventyklos bokštas) Babilone, susidarė įspūdis, kad jį iki pačių pamatų sunaikino baisi ugnis. Kai kuriose griuvėsių vietose plytos buvo išsilydžiusios į stiklą ir sudarė vientisą masę.

Sirijos šiaurėje esančioje Alakacho (arba Atčano) vietovėje karališkieji statiniai buvo taip išdeginti, kad viduryje storų sienų esančios molinės plytos įgavo ryškiai raudoną spalvą ir suskeldėjo. Iš molio ir klinčių paruoštas mišinys tapo stiklu, o bazalto gabalai kai kuriose vietose paprasčiausiai išsilydė.

Gyvenvietės su išlydytais statiniais taip pat aptiktos Indijoje tarp Gango upės ir Radž Mahalo kalvų bei JAV esančiame Mirties slėnyje.

Gana dideli dykumos plotai, kur smėlis padengtas stiklo mase, aptikti Egipte. Kaip žinoma, smėlis išsilydo ir tampa stiklu branduolinio sprogimo
metu. Po to, kai Kinijos kariuomenė Gobio dykumoje netoli Lobnoro ežero įvykdė branduolinio ginklo bandymus, ten irgi susidarė panašūs plotai. Gobio dykumoje yra ir daugiau vietų, kur smėlis padengtas stiklu, apie kurias žinoma ne vieną tūkstantį metų.

Didžiojoje Britanijoje yra ne viena senovinė tvirtovė ir bokštas, kurių akmens mūras nuo didžiulio karščio pavirto klintimis. Pačiu siaubingiausiu senovėje vykusio kataklizmo liudininku reikia laikyti maždaug 50 tūkstančių metų kraterį, esantį už 400 km į šiaurę nuo Mumbajaus (Indija). Manoma, kad krateris susiformavo po antžeminio branduolinio sprogimo. Krateris, kurio viduryje susidarė ežeras, yra beveik idealiai apvalios formos. Jo skersmuo siekia 2150 m. Meteoritinės medžiagos pėdsakų nerasta, tačiau bazaltas aplydytas ir jį veikė daugiau nei 600 tūkstančių atmosferų slėgimas.

Suprantama, kad tokie radiniai priverčia kitaip pažiūrėti į žmonijos ir pačios Žemės praeitį. Kiekvienais metais įvairių archeologinių radinių vis daugėja, o ir mūsų pačių progresas verčia naujai pažvelgti į planetos istoriją. Gali būti, kad mums reikia patikėti tuo, kad mes šioje planetoje nesame pirmieji protingi sutvėrimai – kažkas iki mūsų jau čia pabuvojo.