Ar plastikiniame butelyje sušilęs vanduo yra kenksmingas?

Internete platinamos paniką keliančios žinutės apie sveikatai kenksmingas medžiagas maiste, gėrimuose ar aplinkoje vis dar priverčia suklusti net ir nepatikliuosius – o gal į elektroninio pašto dėžutes įkrentančiose žinutėse yra tiesos? Vieną tokių ėmėmės analizuoti.

„Automobilyje paliktas į plastikinį butelį įpiltas vanduo yra labai žalingas! Nustatyta, kad šiltas plastikas gamina labai stiprų dioksiną, kuris daro didelę įtaką krūties vėžio atsiradimui. Šilumos poveikis sukelia cheminių medžiagų, įeinančių į plastikinio butelio sudėtį, reakciją ir išsklaido dioksiną vandenyje, kurį mes geriame. Dioksinas – tai toks toksinas, kuris gerai įsitvirtina audiniuose, ypač krūtyse, ir sukelia vėžį. Plastikinė plėvelė (PVC) taip pat yra labai toksiška. Jei šildote maistą, apsuktą plastiline plėvele – tai tarsi atominė bomba jūsų kūnui.“

Komentuoja VU Chemijos fakulteto Organinės chemijos katedros doc. dr. Viktoras Masevičius.

„Dioksinai“ iš tiesų labai toksiški junginiai. Rašau kabutėse, nes tai, kas turima omenyje rašant šį žodį, yra ne kas kita kaip keletą chloro atomų turintys dibenzo-1,4-dioksinai. Kad būtų baisiau, siūlau paieškoti Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos (2005–2010) nuotraukų internete – jo veidas yra geriausias apnuodijimo dioksinais pavyzdys. Taigi kokie „dioksinų“ šaltiniai yra mus supančioje aplinkoje?

Nekalbėsiu apie tokią „aplinką“, kuri supo prezidentą Juščenką ir jį bandė nunuodyti arkliškomis „dioksino“ dozėmis pateikdami gėrimus, ir tai tikrai nebuvo mineralinis vanduo, palaikytas automobilyje plastikiniame butelyje. Didžiausias kiekis „dioksinų“ susidaro deginant chloratomų turinčius organinius junginius. Taigi buitinių atliekų deginimas – bene jautriausia vieta kalbant apie „dioksinų“ susidarymą. Chlorinti angliavandeniliai, kurie anksčiau buityje buvo gana dažnai aptinkami, šiuo metu santykinai mažai naudojami (išskyrus PVC) – chlorintus angliavandenilius pagal panaudojimo sritis sąlygiškai galima suskirstyti į keturias grupes.

1. Chloralkanai – iki šiol naudojami kaip tirpikliai kitų junginių sintezei (didžioji dalis bendrapiliečių su tuo nesusidurs), drabužių cheminiam valymui (naudojamas 1,2-dichloretanas), pavyzdžiui, anglies tetrachloridas (CCl₄) – pramonėje nebenaudojamas, naudojimas moksliniais tikslais griežtai ribojamas (anksčiau naudotas gesintuvuose, drabužių cheminiam valymui); chloretanas (CH₃CH₂Cl) – naudotas įvairiuose aerozoliuose, taip pat lokaliai anestezei (atšaldymui); chloroformas (CHCl₃) – naudotas bendrajai narkozei; dichlormetanas (CH₂Cl₂) – pramonėje naudojamas kaip tirpiklis; 1,2-dichloretanas (ClCH₂CH₂Cl) – naudojamas cheminiam valymui.

2. Pesticidai – kovai su įvairiais kenkėjais žemdirbystėje naudojami junginiai. Daugelis iš jų yra chloratomą turintys organiniai junginiai – ir jų deginimas tikrai didelė problema Lietuvoje. Nuo sovietmečio užsilikusiuose sandėliuose esantys pesticidai privalo būti naikinami kaip halogenatomą turinti organika, bet tai – brangu, todėl yra didelė pagunda atsikratyti šių atliekų kitais būdais. Pavyzdžiai:

• DDT – uždraustas beveik visame pasaulyje; dar gaminamas Indijoje ir naudojamas kovoje su maliarija.
• Dicofol – nors toksiškas vandens gyvūnams, gana plačiai naudojamas.
• Heptachlor – potencialus karcinogenas, taip pat gali sukelti II tipo diabetą, naudojamas kovoje su skruzdėlėmis.
• Endosulfan – uždraustas ES, JAV ir Pietų Amerikoje. Sukelia reprodukcijos ir vystymosi problemas. Naudotas naikinti Kolorado vabalus ir drugių lervas.

Čia tik keletas pesticidų, turinčių chloratomų.

3. Izoliacinės medžiagos – polichlorinti bifenilai – anksčiau gana plačiai naudoti kaip plastifikatoriai, taip pat kaip šaldymo skysčiai transformatoriuose. Šiuo metu nebegaminami ir nebenaudojami.

4. PVC – polivinilchloridas – trečias pagal pagaminamą tonažą plastikas pasaulyje po polietileno ir polipropileno. Panaudojimo sritys yra aprašytos 11 klasės chemijos vadovėlyje, ir jei tas vadovėlis ne iš sovietinių laikų, tai pirmu numeriu yra nurodyta kanalizacijos vamzdžių gamyba. Kitas panaudojimas – elektros kabelių izoliacija, tačiau šiuo atveju naudojami plastifikatoriai, kurie padaro PVC lankstesnį. Taikant plastifikatorius PVC rado ir keletą nišinių panaudojimo sričių – tokių kaip „odiniai“ drabužiai, kai gamintojui net lateksas yra per brangus. Yra ir kitų konstrukcinių elementų iš PVC.

Maisto pakavimui naudojamas PVC (įprastai kalbama apie maisto pakavimo plėvelę) – tai gana nesenas reiškinys. Maždaug prieš 12 metų PVC buvo draudžiama naudoti sąlytyje su maistu dėl didelio monomero, naudojamo sintetinant šį polimerą, toksiškumo, tačiau tobulėjant gamybos būdams monomero likutis pagamintame polimere dabar yra nykstamai mažas, mažesnis nei ES direktyvomis nustatyta 10ppb koncentracija, todėl PVC dabar daugelyje šalių leidžiama naudoti sąlytyje su maistu. Kaip jau minėjau, „dioksinai“ susidaro deginant PVC, o ne šiaip šildant – todėl intoksikacija konkrečiai „dioksinais“ tikrai negresia. PVC naudoti pakuotėse šiuo metu uždrausta tik Kanadoje, Ispanijoje, Pietų Korėjoje ir Čekijoje, o nuo 2015 m. ir Kalifornijoje, didžiausioje JAV valstijoje, bet tai irgi nesusiję su „dioksinais“ – tai labiau susiję su nesaugiais plastifikatoriais.

Apibendrinant galima pasakyti, kad pesticidų ir PVC gaminių deginimas tikrai generuoja didžiąją dalį „dioksinų“. Taigi užsidegus automobiliui, kuriame geriamas vanduo vežiojamas kanalizacijos vamzdyje, nevarkite gelbėdami tą tarą, nes vanduo joje gali būti ir nebetinkamas vartoti.

Beje, nuo polimero gamybos kokybės labai priklauso, ar nėra jame likę monomerų, gamyboje naudotų tirpiklių ir t. t., todėl, jei perkamo aliejaus fasavimo šalis kelia abejonių, pirkite aliejų stiklinėje taroje, nes aliejus gerai tirpina daugelį organinių junginių, priešingai nei vanduo.

Paskutinė išsakyta mintis neturi nieko bendra nei su dioksinais, nei su automobilyje paliekamais gėrimais...