Kas gi yra tas auksinis milijardas?

Ir iš tikrųjų, šiandien pasaulis panašus į nuo kalno paleistą mašiną. Niekas negali jos sustabdyti, o ji, kuo toliau tuo labiau įgauna klaikų pagreitį, o bedugnė jau prie pat. Ką daryti? Šokti lauk jau per vėlu. Nežinia ar suveiks oro pagalvės?

Kažkas pataria priimti viską kas vyksta kaip neįpareigojantį žaidimą. Manau kad tai geras pasirinkimas. Kai įvyks “bum”, mažiau skaudės. O gal iš viso neskaudės? Tačiau galima būtų pagalvoti apie kitokį sprendimą? Gal, reiktų kažkaip bandyti išvairuoti, atsijungti nuo tos besmegenės masės? Ir vis dėl to .....netikėjimas, neprisirišimas bei neurologinis reliatyvizmas padeda. Jis padeda neužsikabinti už matricos (dominuojančios socialinės paradigmos), programavimo marazmų, kliedinčių apie būtinybę solidarizuotis vardan sistemos išgelbėjimo ir užsispyrusiai nematyti to, kas iš tikrųjų vyksta.

Sistemos sugedimo laipsnį parodo pasirenkami prioritetai.

Pradėkime nuo paprastų klausimų, kodėl viskas rieda į prarają? Štai vienas iš daugelio tipiškų pavyzdžių, jog matricoje numatyta ženkliai mažinti biologinių robotų skaičių. Pasirodo mūsų valstybėje (tai galioja visam civilizuotam „pasauliui“) garbaus amžiaus žmogus turi palaukti kol pagerės laikai, tada jam bus atstatyta pensija, mat reikia išgelbėti lito (euro) stabilumą, sustabdyti infliaciją iki 3 proc, pagal mistinį Mastrichto kriterijų. Pensijinis amžius buvo suvėlintas sinchroniškai visose „civilizuotoje“ valstybėse pagal vieną ir tą patį scenarijų.

Atsakykite į klausimą, Kur šitoje valstybinėje formulėje yra žmogus? Jo nėra. Pagrindinė vertybė – „sistema“, „lito stabilumas“, ir „infliacijos kontrolė“, o žmogus su savo problemomis – tik statistinis vienetas, kuris pagal matematines formules turi kažkada numirti (arba jau yra negyvas). O jeigu jis dar gyvas, vadinasi protaujantis, vadinasi turi gyvenimiškos patirties ir sugebės kūrybiškai prisitaikyti. Valstybė už žmogų nusprendžia, kad jis gali pakentėti ir tokiu būdu pasitarnauti „nacionaliniams“, „europiniams“, o gal „globaliniams“ interesams. Pagrindinis argumentas: juk sovietų gulaguose, nacių stovyklose ženkli žmonių dalis nenumirė, iškentėjo, vadinasi iškentės ir dabar, prie kylančių kainų ir mažėjančių pajamų. O jeigu neiškentės – dar geriau, mažiau reikės maitinti. Tie žmonės jau įrašyti į 6 milijardų sąrašą, kurie turi numirti. Tokia yra šiuolaikinės „gerovės“ valstybės filosofija: valdo sielos ligoniai ir iškrypėliai, o tie, kurie turi gyvenimiškos patirties, varomi kuo greičiau į kapus. Milijonai žmonių pasiduoda šiai hipnozei, tuo tarpu mašina sėkmingai ritasi toliau į duobę kartu su visais solidarizuotais piliečiais.

Kuo blogiau, tuo geriau?

Viskas kas aplink mus - tėra tik holograma. Mes visi taip pat hologramos. Kai kurie išminčiai ir rašytojai tvirtina, jog egzistuoja logosas arba jo ekvivalentas materialinėje išraiškoje – didelis kristalas, kuris yra Žemės Centre (akivaizdus New Age XXI a. mitas). Ten kol kas nei vienas dabartinis žmogus nėra buvęs, jo niekas nenufotografavo, todėl sakyti, ar kristalas tikras daiktas, ar ne – sunku. Bet jis rašytojų fantastų vaizduotėje neabejotinai gyvena, kaip ir liberali demokratinė solidarizuotos gerovės Europos vizija komunisto-marksisto J. M. Barosso smegenyse.

Kalba greičiau turėtų suktis apie centrinį Žemės ir Žmonijos kompiuterį, Matricos Dievo progmamavimo centrą. Apie kurį jau ne kartą kalbėjome. Bandykime jį apibrėžti, mėgindami pasitelkti vaizduotę. Tas daiktas turėtų būti ne materialus, bet veikiantis pirminio torsinio lauko, vieningo lauko ar švarios/distiliuotos kvantinės sistemos (pagal Joną Gervę – pirminis substratas). Visi šie pavadinimai tinka. Prie jo „valdymo pulto“ gali prisijungti tik išrinktieji, turintys kodus ir, žinoma, nepriekaištingą ryšį su Visatos Dievu, Gamta ir Savimi. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Pagrindinio kompiuterio (procesoriaus) paieškoms skyriau daug laiko: ir literatūroje, ir astralinėse kelionėse. Iš pradžių maniau, jog tai ne dieviška, o velniška mašina. Matrica esą yra totalis blogis? Taip mums sufleruoja to paties pavadinimo filmas. Vėliau tapo aišku, jog tai tiesiog mašina, be savo pliusų ar minusų, kas sugeba į ją įsėsti ir vairuoti, tas gali valdyti gamtos procesus bei žmonių likimus. Matricos Dievas iš esmės yra robotas, mašina, kurią užprogramuoja patys žmonės, kurie žino, kaip visa tai padaryti. Tačiau vėliau jis sprendžia žmonių likimus, lyg būtų tikras Dievas.

Prie jo vairo sėdėjo ir tebesėdi Dievai (ateiviams pavaldžios struktūros) arba toliau už kitus dvasiškai pažengę žmonės, kurie jaučia poreikį ar įsipareigojimą tarnauti žmonijai „totaliu blogiu“, vardan evoliucijos“, nes šiuolaikinė civilizacija yra blogis. Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bet kokia kontrolė yra visiškas blogis. Tačiau, jeigu individai elgiasi kaip primityvūs gyvuliai arba biologiniai robotai, jiems reikia gardo ir piemens, tol, kol jie pakeis požiūrį į save.

Šeimininkas arba piemuo nenorėtų, kad avys matytų toliau. Po tokio „universiteto“ išlieka dvi kategorijos: usnys (kurias Jėzus Kristus siūlė deginti) ir tie, kurie bus verti dangaus karalystės. Nuo vieno iki kito praėjimas siauras, kaip per adatos skylutę. Šiuo atveju usnys sudaro ženkliai didesnę kultivuojamo žemės proto dalį negu naudingos kultūros. Štai tas auksinis milijardas ir yra tie, kurie pralindo pro adatos skylutę, bet, anaiptol, ne tie, kurie sėdi masonų ložėse arba gali būti priskiriami prie biologinių robotų.

Klausimas stovėjo labai aštriai. O kodėl mane turi kažkas kontroliuoti, reguliuoti prieš mano paties valią? Kodėl man reikalingas Matricos Dievas, jei aš esu už sistemos ribų? Vėliau, pasikalbėjęs su tos srities žinovais ir atlikęs astralines keliones, priėjau kitokios išvados – blogio jėgos prie pagrindinio kompiuterio prieiti negali, bet jos gali pagaminti kopijas. Taip tik atrodo, kad „pilkieji“ ir „reptiloidai“ kontroliuoja matricą. Jie mums sukūrė kopijas. Pasirodo tų kopijų yra nemažai. O paralelinių visatų principą fizikai pripažįsta. Juk kvantinis programavimas iš principo prieinamas kiekvienam, jei turi šiek tiek daugiau energijos, negu įprasta. Svarbiausia turėti kokią nors milijonus žmonių „vežančią“ idėją, pavyzdžiui, majų kalendorius ir 2012 m. apokalipsė.

Jau ne kartą minėjau, kad matricos mašiną galima suskirstyti į 4 pagrindinius sluoksnius.

1. Dieviškoji matrica. Ją sudaro tik du dėsniai: meilė ir laisva valia.
2. Gamtos matrica . Tai patys įvairiausi gamtos dėsniai, kurie kiekvienoje Visatoje ar planetų sistemoje gali būti kitokie.
3. Entokultūrinė martrica. Ją sudaro kalba, istorija kultūrinė terpė ir pan.
4. Socialinė (viešoji) matrica. Ją sudaro dabartinė valstybinė-teisinė sistema, kuri reguliuoja žmogaus gyvenimą realiame laike.

Tai štai, stebėjimai rodo, kad 3-iasis ir 4-asis matricos sluoksniai yra nukopijuoti ir apversi aukštyn kojomis taip, kad žmonės patys save išnaikintų. Paimkite bet kokią viešojo gyvenimo sritį, kurią administruoja valstybinės institucijos ir jūs pamatysite, kad jos yra pastatytos, taip, kad tarnautų prieš žmogų. Švietimo sistema – atbukina, sveikatos apsaugos – žudo, teisinė sistema tik ir ieško kaltų, finansinė sistema galvoja tik apie tai, kaip nulupti nuo žmogaus paskutinį kailį ir t. t. Nieko progresyvaus toje socialinėje matricose. O ji ir yra tas matricos Dievas, su kuriuo bendravo Abraomas, Jokūbas ir Mozė.

Pavyzdžiui, kad jeigu kokia nors religinė ar filosofinė sistema naudoja daug abstrakcijų, siūlo kažkur eiti į kažkokį rytojų, vadinasi ji yra akivaizdžiai atitrūkusi nuo realybės, neadekvati, antižmogiška, nes naudojamos sąvokos reiškiniams apibrėžti, jų etimologija sumuilinama ir paverčiama totaliu farsu. Tuomet žmogus, prarasdamas adekvatų realybės suvokimą, praranda ryšį su Visatos Dievu, Kosmosu ir pačiu savimi, nes tai apie ką tos religijos galvoja ir aplinka, kurioje žmogus gyvena – du skirtingi dalykai.

Taip, beje elgiasi visos religijos ir didžioji dauguma politinių ar filosofinių sistemų. Nukopijuojama tikra realybė, tačiau sąmoningai įveliamos klaidos, arba užtušuojami esminiai dalykai abstrakcijomis. Tokiu būdu susiformuoja dvi kastos. Pirma – tai tie, kurie viską žino ir tie, kurie tiesos nežino, nes jos nepasiekia dėl abstrakcijų gausos bei supainiotų sąvokų. Neretai tai įvyksta ir natūraliai, kai žmogus susiduria su kažkuo nauju ir nežinomu. Tokiais atvejais nežinomiems reiškiniams uždedamos žinomų reiškinių sąvokos, o tai apsunkina tolesnius naujovių tyrimus.

Žodžių chaosas

Keletas pavyzdžių. Visi mes puikiai žmonime kas yra klasikinė mechanika. Visi vienodai suprantame kas yra euklidinė geometrija, kūnai, greitis, trajektorija, masė, pagreitis, banga ir t. t. Atradus kvantinę fiziką, paaiškėjo, kad klasikiniai terminai iš klasikinės mechanikos netinka norint tiksliai apibūdinti subatominiame lygmenyje vykstančius procesus. Tuo tarpu naujo žodyno, tinkančio kvantinei fizikai – iki šiol nėra. Skolintis juos iš okultinių ar religinių srovių - nepadoru. Dar didesnė bėda – dauguma išsilavinusių žmonių turi tik „euklidinį“ erdvės regėjimą ir, kalbėdami apie kvantinę fiziką, savo vaizduotėje naudoja klasikinę mechaninę patirtį ir klasikinius terminus. Dėl šios priežasties XX amžiaus pirmosios pusės fizikai, dirbę kvantinės fizikos srityje tarp savęs nesusišnekėdavo. Visi iš vadovėlių prisimename Boro ir Einšteino diskusiją, kuri nėra pasibaigusi iki šiol dėl paprasčiausio dalyko – terminologinės painiavos. Tuo tarpu ir Einšteinas ir Boras giliai viduj buvo gryni mistikai, antraip suvokti subatominio pasaulio procesus jiems būtų buvę sudėtinga.

Tikras mokslininkas savo viduje turi naudoti mistines kategorijas, paimtas iš dvasinių tradicijų, o išorėje naudoti klasikinius terminus. Kas tai daro kūrybingai – tam pasiseka.

Kitas ne mažiau ryškus ir visiškai šviežias pavyzdys – Jono Gervės evoliucijos teorija, kurios autorius dvasiniams reiškiniams suteikė geologinių objektų sąvokas, nes per geologinį išsilavinimą matė dvasinį pasaulį geologiškai.

Bet sugrįžkime prie šventyklos ir auksino milijardo.

Šventykla simbolizuoja bet kokios formos kolektyvinę sąmonę, lokalią, socialinę (pačia žemiausią) matricą. Tai yra realybės kopija perleista per kūrybingo žmogaus fantaziją ir atitraukta kiek įmanoma toliau tuo tikrosios realybės. Šventykla nėra vien tik pastatas su bokštais. Tai – energijos ir informacijos akumuliatorius ir kartu – sistemų generatorius, prie kurio prijungti visi tos bažnyčios tiesas išpažįstantys „individualūs kompiuteriai“. Šis prietaisas veikia panašiai, kaip vieningas kvantinis laukas.

Kita aptariamo objekto iliustracija. Šventyklos viduje „vidaus objektai“ (individai) veikia trimatės holografinės fotografijos principu, t. y. informacija tarp atskirų individų pasiskleidžia be jokios energijos nešėjos. Jie tiesiog yra. Kokios nors a-priorinės „tiesos“ tiesiog vienu metu „gyvena“ visuose tos sistemos objektuose. Kiekvienas individas išpažįstamų idėjų prasme yra savotiška kopija to, kas yra užkrauta į bendrą įrenginį, tik su keliais neesminiais individualiais pliusais ir minusias. O kiekviena kopija turi savyje visą informaciją ir energiją, kaip ir pati centrinė matricos mašina. Juk ir Jėzus Naujajame Testamente leido suprasti, jog Bažnyčią galima pastatyti per 3 dienas....... turint gerą idėją. Ir jis buvo teisus.

Jeigu mano paradigma ribojasi lokaliniu realizmu, tik pamatuojamais, mechaniniais-karteziniais dėsniais ir atmeta kvantinę dedamąją dėl to, kad ji nėra praktiškai bei racionaliai išmatuojama, tai nereiškia kad jos apskritai nėra ir kad tokiomis technologijomis kas nors nesinaudoja. Yra struktūrų, kurios šių technologijų valdyme yra pažengusios kur kas toliau negu ortodoksali akademinė visuomenė, jau nekalbant apie eilinį žmogų, kuriam II termodinamikos dėsnis kalamas į galvą kaip „Tėve mūsų“.

Žinių lygmenys ir jų paskirstymas ką kas turi žinoti įvairiems visuomenės segmentams, yra susijęs su poreikiu išlaikyti vertikalią valdymo piramidę. Yra ložės, kuriose kalbama apie Visatos paslaptis, kaip duoną kasdieninę. Jie ir išsiaiškina tikrąją sąvokų reikšmę bei jų ryšį su realybe, tuo tarpu likusi visuomenė ir toliau skendi dualizme bei tamsoje, nes maitinama abstrakčiomis baimėmis arba idėjomis apie laimingą rytojų, kuris, iš niekada neateis. Tačiau visi privalo tikėti, kad jis bus. Pavyzdžiui, vieningos Europos ar Pasaulio idėja, kurią buldozeriu stumia kapitalistais pasivertę marksistai. Ji materialiniame (kūniškame lymenyje) yra totaliai neteisinga bei prieštaraujanti dieviškai matricai bei tikrajai žmogaus prigimčiai ir, netgi, pačiam moksliniam požiūriui, kuriuo taip uoliai remiasi tie patys Briuselio marksistai.

Svarbiausia šios pamokos mintis, ta jog kvantinės informacinės technologijos nereikalauja turėti nešančią energiją, jos veikia “non locality” (vienas tas pat daiktas, idėja, informacija) yra keliose skirtingose vietose) principu, todėl veikia užtikrintai, o svarbiausia – nematomai.

Todėl lokalinis realistas, išpažįstantis tik tai ką galima pamatuoti euklidiniais instrumentais niekada nesuvoks, jog iš vieno taško pasklidusi informacija tuo pat metu yra totaliai visur, panašiai kaip laikas. Vieni individai sąmoningai prie jos prisijungia ir tampa sistemos dalimis. Taip atsiranda religijos ir dievai, o kiti tiesiog stengiasi būti pratekantys, skaidrūs, už bet kokių ideologinių riboženklių. Tiesiog ta matricinė informacija pro juos prateka kaip vanduo, niekur neužsilaikydama, nes nesurezonuoja. Žmogaus viduje nėra nieko, kas tą informaciją pritrauktų "į vidų" ir darytų tą žmogų sistemos dalimi ar priklausomu nuo matricos. Tai yra viena aukščiausių dvasinio išsivystymo pakopų – matyti matricos tinklą iš šalies, būti jos viduje, o tuo pačiu - išlikti nepriklausomu nuo bet kokios informacijos ar kokių nors ideologinių-dvasinių marazmų, tokių, kaip "vieninga Europa" po Briuselio ar Maskvos vėliava. Jokio skirtumo.

Dažniausiai žmonės nesuvokia, kaip gali vykti suokalbis, trunkantis kelis tūkstančius metų, apimantis milijonus žmonių. Jei žmonės negauna komandos telefonu, paštu, internetu? Kaip jie gali vykdyti tai ko iš jų reikalauja konkreti aukščiau stovinti institucija? Kaip galima nužudyti 6 milijardus žmonių?

Štai, pavyzdžiui, žmogus sėdi masonų ložėje, o jam į galvą „dzingt“ mintis, reikia šaudyti vaikus saloje. Ir tas MK Ultra, vardu Breivikas arba Adamas Lanza eina ir šaudo.... Ir jam niekas jokių nurodymų nei raštu, nei žodžiu nėra davęs. Visi galai ne vandenyje, bet „anapus“ eiliniam piliečiui prieinamo suvokimo, todėl nieko neįrodysi. Tačiau procesas buvo kruopščiai suplanuotas ir kontroliuotas iki pat paskutinės nusikaltimo sekundės bei nuosprendžio teisme. Tokių istorijų apie netikėtus žudikų išpuolius, kurie anksčiau atrodė lyg padorūs žmonės, per metus abiejose Atlanto pusėse nutinka ne vienas. Kokia jėga ir kokiu būdu visa tai darė?

Toks nuosprendis yra paskelbtas 6 ar 6,5 milijardo žmonių. Kažkada uždaviau tokį klausimą: kokia prasmė masonasms žudyti tokį didelį kiekį žmonių vardan planetos išgelbėjimo? Jeigu bus nužudyti visi vergai ir biologiniai robotai, tai kas tada dirbs? Kas tada aptarnaus juodąją aristokratiją? Nelogiška. Tuomet atėjo mintis, kad tai supainiotos sąvokos. Iš tikrųjų žemėje gali išlikti milijardas nušvitusių žmonių, o biologiniai robotai, jeigu jie neatsipeikės nuo matricos Dievo įtakos jų sąmonei, jeigu jie nenustos pataikauti savo ydoms ir silpnybėms vardan sistemos išlaikymo, jeigu jie nenustos gyventi baimėje neišgyventi, jeigu jie ir toliau tikės autoriterais, be sastuburo ir nuomonės, jie bus sunaikinti. Biologiniai robotai – yra naikintina biomasė, nes ji evoliucijos prasme yra balastas, kurio reikia atsikratyti, norint eiti toliau.
Tokia nuostata nėra humaniška, bet teisinga.

Tikrasis Jėzaus iš Nazareto (nepainioti su krikščionybe!) mokymas davė šansą ir jiems. Gal būt – paskutinį!