- 0.0 Рейтинг
- 1601 Просмотр
- Обсудить
1972 metų pavasarį Deividas Rokfeleris, naftos imperijos įkūrėjo Džono Rokfelerio anūkas ir banko Chase Manhatan pirmininkas, surengė draugišką susitikimą, į kurį buvo pakviestas Tarptautinių santykių tarybos narys Zbignevas Bžezinskis, Brukingso instituto direktorius Henris Ovenas ir Harvardo profesorius Robertas Bouvis, visi trys - stambiausi Amerikoje užsienio politikos specialistai. Vienintele susitikimo tema tapo klausimas dėl elitinės grupės, kuriai priklausytų amerkiečiai, japonai ir Vakarų Europos atstovai sukūrimas. Esmė čionai ta, kad prieš tai Rokfeleris - vienas iš turtingiausių JAV žmonių, glaudžiai susijęs su politiniais sluoksniais (pakanka pasakyti, kad vienas jo brolis buvo Niujorko gubernatoriumi, o kitas buvo ką tik pralaimėjęs kovą dėl perrinkimo Arkanzaso gubernatoriumi) - padarė nelinksmą išvadą: Vašingtonas silpsta, Amerika ir jos sąjungininkai daugiau nesugeba adekvačiai analizuoti plataus ekonominių ir politinių problemų spektro ir kovoti su laikmečio iššūkiais. Rokfelerio nuomone, situaciją galima būtų ištaisyti, pakvietus aptarti gyvybiškai svarbias pasaulio problemas Japoniją - sparčiai didinančią savo galią Azijos valstybę, kuri anksčiau buvo išbraukta ir pasaulinės ekspertų bendrijos tarpo.
Tais pačiais metais, tik truputėlį anksčiau Rokfeleris jau siūlė, kad japonai būtų pakviesti į dar vieną "suinteresuotų elito narių tarptautinį klubą" - Bilderbergo klubą". Tada jam buvo atsakyta neigiamai, motyvuojant tuo, kad Japonija - buvusi JAV priešininkė II Pasauliniame kare, ir kad su ja negalima aptarinėti strateginių pasaulio ateities klausimų. Tada Rokfeleris nutarė veikti savarankiškai. Užsitikrinęs Amerikos ekspertų, kuriuos įkūnijo Bžezinskis, Ouvenas ir Bouvis, paramą, jis pasiūlė savo draugui iš Harvardo laikų Džordui Franklinui keliauti į Europą ir sužinoti, ar sės europiečiai prie bendro diskusijų stalo drauge su japonais. Franklinui pavyko įtikinti Europos ekspertus ir tada jau pats Rokfeleris, dalyvavęs Amerikos prekybos rūmų posėdžiuose Tokijuje, kreipėsi į japonus. Pagaliau, 1972 metų liepos 23 dieną Rokfelerių dvare Pokantiko Hilse Niujorko valstijoje, įvyko pirmasis grupės, pavadintos Trišale komisija, posėdis.
KLAUSIMAS. Savo darbe jūs kalbate apie tai, kad Deividas Rokfeleris ir Zbignevas Bžezinskis, kurdami Komisiją, baiminosi, kad JAV praranda pasaulio lyderės vaidmenį. Kokiu mastu Amerika iš tikrųjų turėjo atsižvelgti į Japonijos ir Europos interesus?
KNUDSENAS. Nuo pat Šaltojo karo pradžios Vakarų šalyse gyvavo konsensusas - drauge kovoti su komunizmu, stabdyti komunistų ekspansiją. Tačiau aštunto dešimtmečio pradžioje šitą konsensusą darėsi pernelyg sunku išlaikyti: karas Vietname pasuko visiškai ne ta linkme, kokia buvo planuota, JAV gyventojai vis aršiau kritikavo savo vyriausybės užsienio politiką. Susiklosčiusi situacija reikalavo, kad būtų surastas naujas konsensusas tarptautinei diplomatijai. Trišalė komisija ir tapo ta erdve, kurioje tasai konsensusas buvo kuriamas ir išbandomas.
Visi jautė permainas. Deividas Rokfeleris savo Chase Manhatan banke ir kiti finansininkai matė, kaip vystosi ekonomika, matė, kad JAV praranda savo privilegijuotas pozicijas. Juk po II Pasaulinio karo maždaug 20-25 metus Amerika ekonomine prasme išliko praktiškai pasauline hegemone. Tačiau prasidedant aštuntam dešimtmečiui, naujoji ekonomika ėmė formuotis ir Japonijoje, o Vakarų Europoje prasidėjo integracijos procesai, kurių pasekmė buvo Europos ekonominės bendrijos sukūrimas, kuri vėliau pavirto Europos Sąjunga. Didėjo nerimas, kad Amerika praranda savo pozicijas ir darėsi vis aiškiau, kad JAV turi prisitaikyti prie naujų sąlygų, suartėti su savo natūraliais sąjungininkais Europoje ir Ramiojo vandenyno regione. Tokios buvo pozicijos amerikiečių, kurie pateko į Trišalės komisijos sudėtį.
Amerikiečiai komisijos bendraautoriai buvo labai sunerimę dėl Niksono administracijos politikos. JAV diplomatija valdant šiam prezidentui neretai veikė labai vienašališkai, būta grėsmės, kad tokia politika gali baigtis nauju izoliacionizmu. Vadinasi, komisijos veiksmus galima būtų interpretuoti taip: dalis JAV politinio ir finansinio elito ne tai kad sukilo prieš Niksono politiką, bet visgi metė jai iššūkį.
Vykdydamas savo tyrimą, aptikau atsiliepimus apie Trišalės komisijos veiklą, nuskambėjusius Tarybų Sąjungoje. Ten buvo tvirtinama, kad Komisija - tai reakcingas sąmokslas, kurio tikslas yra sužlugdyti nusiginklavimo politiką, kurią TSRS atžvilgiu vykdė Niksono administracija. Realybėje Trišalė Komisija nerimavo, kad Brežnevo ir Niksono susitikimai privers europiečius pasijusti atstumtais - jų ne tik niekas nekvietė derėtis, bet ir neleido ten, kur buvo priimami sprendimai. Azijoje vyko tas pats. Kai Niksonas "atvėrė Kiniją", japonų ir amerikiečių santykiams tai tapo katastrofa. Jokių išankstinių derybų dėl politikos komunistinės Kinijos atžvilgiu nebūta. Taip kad būta keletas priežasčių, dėl kurių eilė amerikiečių politikos ir diplomatijos sluoksnių atstovų padarė išvadą, kad būtina iškelti santykius su Vakarų Europa ir Japonija į visiškai naują lygmenį.
Vienas iš pagrindinių Trišalės komisijos narių iš JAV pusės, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Kenedžio ir Džonsono administracijose Makdžordžas Nabdis svarstė, kad perspektyvoje durys į šį klubą galėtų būti atvertos ir Tarybų Sąjungai. Praktiškai tą patį kalbėjo dar 1971 metais, iki įkuriant Komisiją, Bžezinskis, bent jau jo knygoje "Tarp dviejų epochų" buvo tvirtinama, kad ateis laikas, kai kapitalistinės ir socialistinės šalys suvoks savo ekonomikos uždavinių bendrumą ir tai leis susėsti JAV ir TSRS prie vieno stalo. Kokį vaidmenį Trišalės komisijos įkūrėjai numatė TSRS tame naujosios pasaulio tvarkos projekte, kurį jie kūrė?
Trišalė komisija buvo labai susirūpinusi dėl to, kad netaptų antagonizmo, kuris viešpatavo tarp kapitalistinių ir socialistinių valstybių, įkaite. Įkuriant Komisiją, Tarybų Sąjunga per kai kuriuos atstovus iš diplomatinių sluoksnių
buvo informuota apie tai, kad šis klubas - tai ne naujas antikomunistinis aljansas, kad jis nesiekia konfrontacijos ir nekelia sau uždavinio stabdyti TSRS kokia nors prasme. Tokia pati žinia buvo perduota ir Kinijai.
Komisija sąmoningai savo pranešimuose, kurie buvo publikuojami po du-tris kartus per metus, vengė tarptautinio saugumo klausimų. Kalbama buvo apie energetiką, tarptautinę prekybą, bet ne apie saugumo klausimus. Jie suprato, kad šita tema pernelyg problematiška, kad šioje sferoje bus sunku rasti tarpusavio supratimą netgi pačios Komisijos viduje. Vėliau Komisija paskelbė du ar tris tyrimus Vakarų ir Rytų tarpusavio santykių tematika, juose buvo pateikiamos pačios įvairiausios nuomonės apie tai, kuo remiantis galima megzti santykius su TSRS. Bžezinskis, pavyzdžiui, rėmė įtampos mažinimą, tačiau, jo manymu, Niksono metodai buvo klaidingi, kadangi suteikė rusams pernelyg didelį pranašumą amerikiečių atžvilgiu. Bžezinskiui nepatiko ir uždaras derybų pobūdis, jos turėjo būti skaidresnės.
1976 metais Trišalė Komisija pamėgino surengti susitikimą tiesiogiai su TSRS vadovybe, buvo suplanuotas susitikimas su tarybiniais diplomatais Vienoje, tačiau abi šalys tąkart taip ir nesusitiko. Praėjus dviems metams - nauji kontaktai ir prasidėjo naujos derybos apie galimą Komisijos pirmininko pavaduotojų kelionę į Maskvą ir šie planai tapo kur kas konkretesni nei praėjusio susitikimo Vienoje organizavimas, bet kaip tik tuo metu Tarybų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną. Po to Komisija atšaukė savo kelionę ir susitikimas taip niekad ir neįvyko.
Komisija nenorėjo atstumti nuo savęs ir Kinijos. Analogiškas derybų procesas buvo inicijuotas su Kinijos vadovybe. 1981 metais Trišalės komisijos atstovai apsilankė Pekine ir surengė derybas su Den Siaopinu. Taip kad negalima teigti, jog Komisija buvo nusistačiusi antikomunistiškai. Pavyzdžiui, Bžezinskis manė, kad įtampos mažinimo politika yra naudinga, kad jos dėka vyksta dialogas tarp dviejų blokų, jis laikė naudingų "elitų apsikeitimą" tarp TSRS ir Trišalės komisijos šalių, buvo įsitikinęs, kad derėjo aptarinėti ne tik diplomatinius klausimus, bet ir visuomeninius, susijusius su globaline pažanga. Tačiau ir šie tikslai netapo materialūs.
Kitas įdomus klausimas - Trišalės komisijos atėjimas į valdžią, kad ir to paties Bžezinskio, ar Roberto Bouvio, kuris stojo tarnauti į CŽV. Karterio administraciją amerikiečių kairieji kritikavo kaip tik už tai, kad faktiškai ji pavirto Trišalės komisijos administracija.
Kaip galėjo nutikti, kad grupė intelektualų ir didžiojo verslo atstovų sugebėjo įgyti tokią valdžią?
Apskritai iš amerikietiškos Trišalės Komisijos narių sudėties į Karterio administraciją dirbti nuėjo 23 žmonės, kai bendras Šiaurės Amerikos atstovų, įskaitant kanadiečius, atstovų skaičius siekė 60. daugelis jų tapo labai reikšmingomis figūromis Karterio kabinete, visi jie buvo susiję su užsienio politika. Pats karteris buvo komisijos narys nuo pat jos sukūrimo momento. Tai, žinoma, suteikė į sensacijas linkusiai spaudai pretekstą nerimauti. Žiniasklaida manė, kad Komisijos įkūrėjai pasirinko Karterį dėl to, kad buvo tikri, jog sugebės manipuliuoti juo ir paversti jį marionete. Suprantama, tai neatitinka realybės.
Karterį pakvietė į Komisiją, nes jis atstovavo tai daliai Amerikos politinio elito, su kuria norėta susieiti artimiau. Karteris buvo Tolimųjų Pietų atstovas. Tais laikais Atlantos mieste prasidėjo pastebimas ekonomikos bumas, ten buvo ką tik atidariusios transnacionalinių kompanijų atstovybės, o Karteris buvo Džordžijos gubernatorius. Jis buvo idealus kandidatas tam, kad atskiestų nuo seno dominuojantį Rytų Pakrantės politinį elitą, reikėjo surasti žmogų, kuris atstovautų visos šalies interesus. Karteris buvo įtrauktas į Komisiją, o kai pareiškė, kad rengiasi iškelti savo kandidatūrą į prezidentus, Trišalės komisijos žmonės paprasčiausiai nepatikėjo savo ausimis, kad jiems pasipainiojo toks puikus šansas.
Karteris ne ką mažesniu mastu pasinaudojo Komisijos resursais, nei Komisija - jo prezidentinėmis galimybėmis. Iš Komisijos narių jis gavo tas žinias apie užsienio politikos problematiką, kurių jis tuo momentu neturėjo. Ir tik gavęs tai, ko reikėjo būsimam prezidentavimui, jis galėjo pretenduoti į Baltuosius rūmus.
Tapęs prezidentu, jis pasirinko iš Komisijos narių tarpo daugybę ekspertų, kurie tapo jo artimiausiais patarėjais, tame tarpe ir Sairusas Vensas, tapęs valstybės sekretoriumi, Bžezinskis, tapęs patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Faktas, kad tiek daug Komisijos narių pateko į administraciją, gali būti paaiškintas tuo, kad Komisija buvo savotiška neformali grupė, sudaryta iš išeivių iš aukščiausio kompetencijos lygio karinių ir intelektualinių sluoksnių. Šitų elitų viduje visada egzistavo cirkuliacija: kažkas patekdavo į vyriausybę, kažkas patekdavo į Komisiją, kažkas atsistatydindavo, kažkas nusišalindavo nuo aktyvios veiklos ar pradėdavo dirbti kitose organizacijose. Jeigu mes samprotaujame apie tai, kaip funkcionuoja tasai elitinis tinklas, kuris nesusikoncentruoja ties formaliais vyriausybiniais sluoksniais.
Čia iškyla keli klausimai. Kai Komisija kūrėsi, jos atstovai kažkaip konsultavosi su Amerikos įstatymų leidėjais ir Baltaisiais rūmais? Ar Niksono administracija pritarė šiai privačiai iniciatyvai įkurti "smegenų supertrestą"?
Tokio pobūdžio konsultacijos buvo labai svarbios Komisijos įkūrėjams ir galų gale jiems buvo uždegta žalia šviesa Komisijos įkūrimui. Tačiau aš nevartočiau šiuo atveju apibūdinimo "privati". Komisija galų gale buvo tokia artima vyriausybei, kad jos ir vyriausybės interesai persipynė. Dėl to naudoju terminą "neformalus vyriausybinis faktorius". Neformalus dėl to, kad Komisija, žinoma, nebuvo oficialaus aparato dalimi, o vyriausybinis - dėl to, kad jos rėmuose vyko intensyvus valstybinės reikšmės sprendimų kūrimas. Manau, svarbu neskaldyti jos pobūdžio į atskiras dalis - valstybinę ir visuomeninę.
Amerikoje konsultacijos dėl Komisijos įkūrimo vyko su valstybės sekretoriumi Henriu Kisindžeriu ir - netiesiogiai - su pačiu prezidentu Niksonu. Būtent jie uždegė žalią šviesą. Kai Komisija sueidavo į kontaktą su tarybiniais diplomatais, ji visada turėdavo mandatą tai daryti, išduotą JAV vyriausybėje. Vyriausybė nenorėjo prarasti šitos tarpinės, kompromituoti vyriausybės politikos ar provokuoti išpuolius dėl savarankiškų kontaktų su galimu priešu. Taip kad konsultacijos su administraciją vyko nuolatos.
Tokia pat situacija buvo ir su Europos vyriausybėmis. Vienintele šalimi, kurioje Komisija susidūrė su pasipriešinimu, tapo Prancūzija. Kai Komisija informavo Paryžių apie savo planus, prezidentas Žoržas Pompidu palaikė šį projektą, tačiau jo užsienio reikalų ministerija buvo nusiteikusi labai kritiškai. Taip kad Prancūzijoje Komisijos pozicijos buvo itin netvirtos iki maždaug 1974-75 metų, kai golistinė politikos tradicija nusilpo ir į valdžią atėjo prezidentas Valeri Žiskar d'Estenas. Japonijoje irgi vyko konsultacijos su vyriausybe, kuri parėmė šį trišalio dialogo formatą.
Taip kad Komisija iš pat pradžių palaikė glaudžius kontaktus su oficialia valdžia, su tais, kurie priima sprendimus. Tai galima suprasti netgi iš paties pavadinimo - "komisija". Komisija - tai kažkas, ką organizuoja vyriausybė, tai ne pilietinės visuomenės organizacija. Tai buvo Bžezinskio idėja: mes pasivadiname komisija ir tai skambės oficialiai.
Tuo pat metu Komisija siekė išsaugoti erdvę manevrui, nes jos kūrėjai buvo labai kritiški Niksono kurso atžvilgiu, lygiai kaip ir kritikavo kursą, kurio ėmėsi prezidentas Reiganas.
Kitaip sakant, Niksono administracija parėmė įkūrimą grupės, kuri veikė prieš patį Niksoną ar bent jau jį kritikavo. Gaunasi taip?
Komisija niekad neteigė "mes už Niksoną" ar "mes prieš Niksoną", visada buvo pabrėžiama jos viršpartinis, viršideologinis pobūdis. Vienintelių, kurių ten nebuvo, tai radikalių kairiųjų ir radikalių dešiniųjų. Iš kitos pusės, manau, Kisindžeris baiminosi, kad bus įkurtas nuolatinės opozicijos jo nepaprastai pragmatiškai užsienio politikai centras.
Jis buvo suinteresuotas, kad būtų erdvė dialogui, kad jis galėtų aptarti savo politiką su jos kritikais, o gal ir padaryti jiems įtaką. Esu aptikęs laišką, ne nuo paties Kisindžerio, bet nuo vieno iš jo padėjėjų, kuriame Komisijai buvo siūlomas savotiškas darbo pasidalinimas su Valstybės departamentu 1973 metų naftos krizės klausimais. Tokiu būdu Kisindžeris ketino prisibelsti prie arabų šalių lyderių. Jis manė, kad tokiais atvejais Komisija gali būti labai naudinga. Šis projektas taip ir liko popieriuje, bet jis byloja apie tai, kaip Niksono administracija žvelgė į Trišalę Komisiją. Iš vienos pusės Komisija galėjo ateiti į pagalbą, iš kitos - ji galėjo kaišioti pagalius į ratus.
Viena iš tokių ataskaitų knygų, išleistų globojant Trišalei komisijai, tapo "Demokratijos krizė", kurios autoriais tapo Mišelis Krozjė, Semiuelis Hantingtonas ir Dziodzis Vatanukis. 1975 metais ji sukėlė Amerikos liberalų kritikos bangą, kadangi knygos autoriai buvo tikri, kad atsakinga vyriausybė, ieškodama balanso tarp tvarkos ir demokratijos, turi palaikyti gyventojų tarpe tam tikrą pasyvumo lygį, ypač tarp tų, kurie nepatenkinti ir priklauso engiamoms mažumoms. Tuo tikslu, kad būtų sukurtos stabilios sąlygos ilgalaikiam vystymusi. Knygą kritikavo tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Trišalę komisiją pavadino manipuliatorių organizacija, kuri gina monopolinio kapitalo, pavergusio gyventojus, sklandančių iliuzijų pasaulyje ir patekusių priklausomybėn nuo masinio vartojimo, interesus.
Ar Komisija iš tiesų laikė leistinomis manipuliacijas visuomenės nuomone, kurių tikslas - atkirsti radikalus nuo politikos?
Reikia suprasti, kaip buvo rašomos šios ataskaitos. Komisija pati aptarinėjo, kokiu būdu jai reikėtų sudarinėti tokias ataskaitas-rekomendacijas. Akivaizdu, kad šimtas žmonių iš įvairių šalių, susirenkantys kartą per metus prie vieno stalo, vargu ar gali pateikti kažkokią vieningą nuomonę. Dėl to buvo nuspręsta, kad tos ataskaitos bus rašomos ne Komisijos vardu, o Komisijai, t.y. jos bus pateiktos, kad Komisija jas apsvarstytų. Autoriais galėjo tapti ne tik Komisijos nariai, bet ir pakviesti iš visų trijų regionų ekspertai. Komisija kaip užsakovė nustatydavo tiktai temą, o galutinis autorių pastangų rezultatas buvo pateikiamas svarstymams.
Ši atskira ataskaita buvo tam tikra prasme unikali. Ji turėjo tris autorius, kurių kiekvienas parašė savo dalį - japonišką, vakarų europietišką ir amerikietišką. Ir būtent Hantingtono parašyta amerikietiška dalis buvo pati prieštaringiausia. Pačioje Komisijoje buvo daug nesutinkančių su ataskaitos išvadomis, taip kad negalima būtų teigti, kad ši ataskaita atitiko visos Komisijos pažiūras. Galima sakyti ir tai, kad tai nebuvo išimtinai ir Hantingtono nuomonė: Bžezinskis ataskaitos rašymo metu kelis kartus pastūmėjo autorių padaryti būtent tas išvadas, kurios ir pasirodė tekste. Pradiniame ataskaitos variante pasitelktas kaip ekspertas Bžezinskis samprotavo apie tai, kaip sunku demokratinei visuomenei pradėti karą. Prisiminkime - tai aštunto dešimtmečio vidurys, Amerikoje gyvi prisiminimai apie Vietnamo karą, gyventojai nusistatę prieš elitą. The New York Times jau išspausdino "Pentagono dokumentus" ir ši patirtis persekioja politinius elitus. Tuo pat metu auga judėjimo už emancipaciją - juodaodžių, moterų, homoseksualistų - įtaka.
Šitą ataskaitą galima interpretuoti kaip Komisijos atsaką į visą šią situaciją. Tai mėginimas išlaikyti politiką uždaruose vyriausybiniuose kabinetuose, kuriuose ji visada buvo daroma. Tačiau tame iš esmės ir slypi Trišalės komisijos egzistavimo prasmė - visuomenė laikoma anapus uždarų durų, diskusijos vyksta tarp dalyvių atvirai, kadangi į jas nekviečiama žiniasklaida.
Kisindžeris, kuris galiausiai pats prisijungė prie Komisijos, kalbėjo, kad jos nariai neturi paisyti visuomenės nuomonės, kad jie patys turi ją formuoti. Taip kad akivaizdu, jog tokios tendencijos Komisijoje būta.
Tačiau buvo ir kita - Karteris asmeniškai sukritikavo Hantingtono išvadas, kai jis pareiškė, kad kartais vyriausybė turi teisę meluoti savo piliečiams. Amerikiečių diplomatas Ričardas Holbrukas irgi sukritikavo šitą ataskaitą, kaip ir nemažai žmonių iš Vakarų Europos bei Japonijos.
Hantingtono aprašyta ideologija šiandien jau tapo kasdienybe. Mintis, kad radikali opozicija trukdo valdyti valstybę, labai miela visiems biurokratams - ir techninei JAV biurokratijai, ir mūsiškiams. "Mes - ne manipuliatoriai, mes tiesiog atsakingi administratoriai".
Dabartinė Trišalė Komisija - tai jau visai kitos rūšies organizacija. Jos idėja nesusijusi su manipuliavo technologijomis, o visų pirma su paieškomis konsensuso, kuris leis įgyvendinti efektyvią valstybinę politiką. Komisija virto paprasčiausiu forumu, aikštele, kurioje vykdomas dialogas. Dabar ji yra pernelyg didelė (320 žmonių) kad formuluotų kokias nors vieningas rekomendacijas.
Karterio administracijos žlugimas, Reigano atėjimas į valdžią, o taip pat prieš tai prasidėjęs TSRS įsiveržimas į Afganistaną - visa tai galbūt byloja apie strategines Trišalės komisijos nesėkmes.
Galima teigti, kad kai Karteris atėjo į valdžią, jis buvo visiškai pasirengęs sekti Trišalės sąjungos doktrina, kurios laikėsi Komisija, t.y. ketino stiprinti ryšius su Japonija ir Vakarų Europa. Jis iškart pasiuntė savo vice prezidentą Volterį Mondeilą į tas šalis. Tačiau galiausiai jam nepavyko išsaugoti šios idėjos per visą prezidentavimo laiką - ir europiečiai, ir japonai pradėjo kritikuoti jo administraciją. Didelį vaidmenį tame suvaidino antroji naftos krizė 1978-1979 metais. Japonija buvo labai priklausoma nuo energijos resursų, Amerika - kur kas mažiau, o europiečiai mezgė atskirus ryšius su Artimųjų Rytų regionu. Baigėsi viskas tuo, kad Rokfeleris pareiškė: komisija daugiau neberemia Karterio.
Reiganas pasinaudojo šia situacija. Kai bolotiravosi į prezidentus, jis atakavo savo varžovus Respublikonų partijoje, pavyzdžiui, Bušą Vyresnįjį, kuris buvo Komisijos narys. Jis apkaltino juo tuo, kad jie ignoruoja JAV interesus, kad atstovauja tipiškus elito sluoksnius. Šita kampanija buvo labai skausminga Komisijai.
Bet kai tik Reiganas tapo prezidentu, administracijos santykiai su Komisija iškarto normalizavosi, kai kas iš Komisijos netgi pateko į prezidento komandą. Taip kad mes neturėtume perdėti projekto strateginių nesėkmių masto. Komisija kartais labai kritiškai vertino Reigano administracijos veiksmus, pavyzdžiui, santykių su TSRS aštrinimą. Tačiau tuo pat metu administracija ir Komisija toliau bendradarbiavo.
Gali kilti klausimas, ar nebuvo Komisija Šaltojo karo vaisiumi, kai kapitalistinėms šalims norom nenorom buvo priverstos laikytis drauge, kad bendromis jėgomis priešintųsi komunizmui. Tačiau aš nemanau, kad jis buvo susijusi su Šaltuoju karu kaipo tokiu. Ji buvo sukurta santykių atšilimo metu, kai Amerikos užsienio politikos strategija smarkiai keitėsi ir darbotvarkėje buvo įrašytas klausimas apie jos tolimesnę artikuliaciją. Tuo pat metu ištisus 20 metų Komisija išgyvena identiškumo krizę.
Aštuntame dešimtmetyje ji turėjo šiokį tokį prognostinį potencialą, galėjo samprotauti apie tai, kurlink eina šis pasaulis, Komisija analizavo, kaip daugiapoliaris pasaulis tampa vienpoliariu, ji sugebėjo išpranašauti, kur susiformuos nauji ekonominės galios centrai. Tai buvo tikras proveržis.
Dabar gi - šito klausimo archyvuose aš netyrinėjau, tačiau galiu išsakyti savo nuomonę - labai sunku surasti bent kokį konsensusą Komisijos viduje, kai į ją įėjo Kinijos, Indijos, Meksikos, kitų šalių atstovai, kurių daugiau nebevienija bendri interesai. Dabar tai tėra paprastas forumas, rengiantis neformalius susitikimus, kurių metu mėginama išvengti tarpusavio nesupratimo.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.