Rastas seniausias pranešimas apie pomirtinius įspūdžius

Duomenys apie klinikinę mirtį ir pomirtinę patirtį nukelia į antikos amžius, tačiau seniausias medicininis įrašas apie šį fenomeną aprašytas Prancūzijoje apie 1740 metus.

Pomirtinės patirties atvejį aprašė Pjeras Žanas diu Monchau (Pierre-Jean du Monchaux), kariuomenės gydytojas iš šiaurinės Prancūzijos, savo knygoje „Anekdotai medicinoje“. P.Ž. Monchau spėliojo, kad per didelis kraujo kiekio patekimas į smegenis gali sukelti mistinius žmonių potyrius, apie kuriuos jie kalba atgavę sąmonę.

Šį aprašymą neseniai rado daktaras Filipas Šarlė (Philippe Charlier), medicinos gydytojas ir archeologas, gerai žinomas istorinių asmenybių tiriamojo darbo. F.Šarlė netikėtai atrado šį aprašymą knygoje, kurią nusipirko antikvarinėje parduotuvėje.

„Aš domiuosi būtent šio laikotarpio medicinos istorija. Ši knyga nėra labai svarbi istoriškai, bet radinys joje priverčia susimąstyti apie galimybę rasti kažką įdomaus ir kitose“, – sakė mokslininkas. Jo nuostabai, rastas aprašymas yra gana šiuolaikiškas, atsižvelgiant į tai, kad tuo laikotarpiu mirtis buvo aiškinama remiantis religija.

Knygoje aprašomas atvejis apie laikinai sąmonės netekusį garsų Paryžiaus vaistininką, kuris pasakojo matęs ryškią ir skaisčią šviesą ir manęs esantis danguje.

Šiandien klinikinė mirtis ir pomirtinio gyvenimo reiškinys apibūdinamas kaip gilus psichologinis atvejis, turintis mistinių elementų, esant labai sudėtingai paciento būklei kovojant su mirtimi.

Žmonės, kurie patiria šį reiškinį, pasakoja apie ryškius ir teigiamus emocinius pojūčius, jausmą, lyg jie paliko savo kūną, ypač dažnai judama šviesos tuneliu bei susitinkama su neseniai mirusiais žmonėmis, pasakojo F.Šarlė.

F.Šarlė palygino beveik 250 metų senumo aprašymą su 1980 m. sukurta Greisono kriterijų skale, skirta žmonių pomirtinei patirčiai įvertinti. Skalėje pateikiami klausimai apie žmonių pojūčius, patyrus klinikinę mirtį. Septynių ir daugiau pojūčių patyrimas iš 32 klasifikacijoje galimų rodo apie turimą pomirtinę patirtį.

Prancūzijos gydytojas taip pat lygino savo pacientų patirtis patyrus klinikinę mirtį, tačiau jo iškelta hipotezė apie tokių reiškinių priežastis yra priešinga, nei nustatė šiandieniniai mokslininkai.

Gydytojas mano, kad klinikinę mirtį sukelia per didelis kraujo kiekis smegenyse, o mūsų laikų gydytojai mano, kad tai įvyksta dėl deguonies trūkumo smegenyse.

Respublika