Grafas Aleksandras fon Kaliostras - šarlatanas ar masonų alchemikas

Grafas Aleksandras fon Kaliostras (tikras vardas Džiuzepė Balzamo), išgarsėjęs XVIII amžiaus viduryje, buvo alchemikas, hipnotizuotojas ir burtininkas, kuris dažnai pasirodydavo kaip ypatingas svečias karališkuosiuose Europos dvarų rūmuose. Nors ir buvo labai iškili epochos figūra, grafas Kaliostras dažnai buvo pašiepiamas, vadinamas apgaviku arba, anot kultūros filosofo T. Karlailio, „šarlatanų princu“. Jis iš tikrųjų negalėjo pasigirti nepriekaištinga reputacija, bet padarė ir šį tą gero.

Džiuzepė Balzamo (1743 – 1795) buvo kilęs iš neturtingos šeimos Palerme, Sicilijoje. Nuo mažų dienų vaikinas nebuvo linkęs laikytis visuomenės priimtų normų. Tėvai gabų vaiką išsiuntė mokytis į katalikų

seminariją, iš kurios jis buvo ne kartą pabėgęs, bet kiekvieną kartą grąžinamas atgal. Seminarijos mokinys buvo randamas besišlaistantis po miesto gatves su įtartinų jaunuolių kompanija. Vėliau buvo išsiųstas į benediktinų vienuolyną, kur jį globoti ėmėsi vyriausiasis vienuolyno tėvas. Jis pirmasis pastebėjo prigimtinius Džiuzepės gabumus. Dž. Balzamo tapo vaistininko padėjėju šalia vienuolyno įsikūrusioje vaistinėje. Būtent čia jis išmoko chemijos ir medicinos pagrindų.

Neramios sielos jaunuoliui kažkaip pavyko pabėgti iš vienuolyno atgal į Palermą, kur susidėjo su gatvės vaikėzais ir visokiausio plauko perėjūnais. Jis dažnai patekdavo į policijos akiratį. Džiuzepės dėdė (motinos brolis) visada išgelbėdavo, patekus į bėdą, bet jaunasis grafas Kaliostras jam atsilygino ne dėkingumu, o stambia vagyste. Dž. Balzamo nepraleisdavo nė menkiausios progos, ką nors apgauti, apsukti. Išlikę duomenų, kad jis dalyvavo turtingo kanauninko nužudyme. Baisiausia, kad Džiuzepei buvo tik 14 metų.

Po poros metų Džiuzepė susidomėjo okultizmu ir alchemija ir pradėjo bendradarbiauti su auksakaliu Marano. Nežinia, ko Dž. Balzamo prikalbėjo auksakaliui, bet jis šį įtikino, kad gali paversti auksu bet kokį metalą. Už 2 kg gryno aukso sukčius prižadėjo atlikti magiškus ritualus ir parodyti, kur paslėptas lobis. Tačiau atvykęs į sutartą vietą Marano nerado nė aukso, nei paties Džiuzepės. Jo pasislėpusi laukė banditų šutvė, kurią pasamdė Dž. Balzamo, kad jį užpultų ir sumuštų. Paskui Dž. Balzamo pabėgo į uostamiestį Mesiną, kur pasikeitė vardą į Aleksandro Kaliostro ir prisidėjo titulą „grafas“.

Čia jis įgijo naujų pažinčių, išvyko į Egiptą, aplankė piramides, susipažino su skirtingų šventyklų dvasininkais ir sužinojo daug dalykų, kurie buvo slepiami nuo visuomenės. Keliaudamas po istorines Afrikos ir Azijos vietas, jis nuolatos ieškojo rakto į alchemiją. Grafas Kaliostras buvo itin gabus laiškų klastotojas. Prisiminimuose garsusis italų meilužis Džiakomas Kazanova aprašė susitikimą su apsimetėliu grafu, kuris suklastojo laišką, kad nė jis pats neatskyrė, kuris yra originalas, o kuris – klastotė. Tačiau, kad ir koks aferistas buvo grafas Kaliostras, jis irgi turėjo širdį. Didžiąją dalį apgaule uždirbtų pinigų jis paaukojo gimdykloms ir našlaičių namams.

23-ejų metų grafas Kaliostras išvyko į Maltą, kur įstojo į Maltos riterių ordiną. Vėl gilinosi į alchemiją, kabalą, netradicinį gydymą ir okultizmo paslaptis. Paskui keliai vedė į Londoną, kur prisijungė prie laisvųjų masonų ložės. Tada jis keliaudavo per dvarus, rodydamas okultinį meną, magijos triukus, gamindavo nemirtingumo ir jaunystės eliksyrus. Nuolatinė jo padėjėja ir patarėja svarbiausiais klausimais tapo žmona Lorenza Feliciani, kitaip Serafina, su kuria susipažino gyvendamas Romoje. Šlovės viršūnėje grafo Kaliostro paslaugas net rekomendavo JAV prezidentui Bendžaminui Franklinui, vizito Paryžiuje metu.

1785 metais grafas Kaliostras buvo apkaltintas karalienės deimantų vėrinio vagyste. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad brangų papuošalą nupirkti Mariją Antuanetę įkalbėjo aferistė grafienė Žana de la Motė, į šią aferą kažkaip buvo įsipainioję grafas Kaliostras, kurį vėliau apkaltino vagyste ir pasodino į Bastilijos kalėjimą.

Išėjęs į laisvę grafas Kaliostras grįžo į Romą, kur bandė įkurti Egipto laisvųjų masonų ložę. Tačiau užsitraukęs katalikų bažnyčios rūstybę, vėl buvo kalinamas dėl to, kad skleidė erezijas, buvo tardomas ir kankinamas, galų gale nuteistas mirties bausme 1791 metais. Vėliau popiežius Pijus VI bausmę sušvelnino iki įkalinimo iki gyvos galvos. Legenda pasakoja, kad grafas Kaliostras apdairiai paskleidė gandus apie savo mirtį ir pabėgo iš kalėjimo. Ilgus metus jis neva bastėsi po Egiptą, Rusiją ir Ameriką, prisidengęs nauja tapatybe.