Kas ir kodėl daro iš mūsų belyčius išsigimėlius?

Priežastimi, paskatinusia parašyti šį straipsnį, tapo naujos vyriškos mados kolekcijos peržiūrėjimas Londone. Šviežiena! Naujausias mados klyksmas!

Aptikau aš šito jauno dizainerio J.W.Andersono kūrybą internete. Kaip ir dera, pasigrožėjau fantazijos polėkiu, vaizduotės galia. Parašiau komentarą, kad, atseit, palaikau ir pritariu jūsų estetinėms paieškoms, esu pasirengęs ir pats sudalyvauti diegiant pažangias dizaineriškas idėjas į mases.

Tiesa, visi kiti skaitytojai ir žiūrovai šitos pažangos neįvertino, buvo ne tokie tolerantiški, jų pažiūros nebuvo tokios plačios kaip pas jūsų nuolankų tarną. Kai kurie netgi nusirito iki keiksmažodžių, reikšdami savo požiūrį į šedevrus. Taip ir jaučiasi amžinas mūsų atsilikimas nuo pirmaujančių Vakarų laisvės krypčių. Prietarų tamsoje panirę gyvena dar labai daug mūsų bendrapiliečių. Auklėti ir šviesti juos turi mokytojai iš Vakarų.

Na, gerai... Pakaks sarkazmo. Menkas malonumas kapstytis reiškinyje, kuris toks artimas satanizmui. Tačiau apmąstyti jį visai ne pro šalį.

Atvirai kalbant, paprasčiausia būtų pasijuokti iš šiuolaikinių dizainerių idiotizmo, iš to, kad jie nebeturi fantazijos ir kūrybiškumo, kuriuo labai mėgsta didžiuotis ir visa tai užmiršti. Tiktai kažkas mane sustabdė.

Viskas labai paprasta. Juk aš tai jau ne kartą esu matęs įvairiomis variacijomis. Tiesiog čionai idėja privesta iki tam tikro loginio absurdo, tačiau esmė dėl to nesikeičia. O štai pati idėja nuolat įgyvendinama aplinkui mus pačiais įvairiausiais pavidalais.

Viskas prasidėjo nuo televizijos. Ne, ne ta prasme, kad ten rodė panašius stiliaus pavyzdžius, o nuo TV programų vedėjų. Gal atkreipėte dėmesį, kad prieš kokių penkiolika metų iš televizijos pradėjo palaipsniui šalinti laidų vedėjus su ryškiai pasireiškiančia vyriška išvaizda, o jų vietą ėmė užimti įvairiausi sumoteriškėjusios išvaizdos pusvyriai arba keistuoliai "moksliukai". Aš suprantu, kad kai kuriose laidose tokie personažai atrodo esantys visiškai savo vietose, tačiau bėgant laikui televizijoje liko vos keli laidų vedėjai, pasižymintis brutualia vyriška išvaizda. Ir atvirkščiai - pasipylė vis daugiau suvyriškėjusių damų, kurios taip ir prašosi pavadinamos stipriąja lytimi.

Tačiau į šitą pasikeitimą mažai kas atkreipė dėmesį, o jeigu kas ir atkreipė, tai priskyrė tai "žydrųjų lobistų", kurie tvirtai įsikūrė televizijoje, kaprizams. Tačiau ne viskas taip paprasta. Tai jau tendencija.

Laidų vedėjams ir paskos televizijoje pradėjo sparčiai evoliucionuoti vyriška mada. Šis procesas prasidėjo prieš kokių 20 metų. Moteriški elementai įvedami į vyrišką madą vis akivaizdžiau. Keičiasi pats stilius. Traukiasi į praeitį tiek klasikinis kostiumas, tiek liaudiškų drabužių elementai, kaubojiškas stilius ir ypač militaristinis stilius (su juo tiesiog tikras karas kariaujamas). O jeigu kažkas netgi surizikuos apsirengti militaristiniu stiliumi, tai tik beprotiškai jį sugadinęs (tipo viena kelnių klešnė trumpesnė už kitą, o kariškos kepurės pakreiptos į šoną, kaip daro juodaodžiai). Beje, juodaodžių hip-hopo stilius - priešingai, labai aktyviai propaguojamas.

Palikime kuriam laikui grožio sąvoką, juolab, kad griežtų grožio ir harmonijos kriterijų raštišku pavidalu niekas nesuformulavo tik europietiškoje kultūroje. Likusios tautos suvokia grožį labai individualiai.

Klausimo esmė kitoje sferoje: o kam visa tai daroma? Juk visa tai diegiama į žmonių protus pakankamai tikslingai ir metodiškai. Kažkokios nematomos mums jėgos skatina ir suteikia informacinę paramą būtent toms drabužių dizaino kryptims ir būtent tiems niekatrosios lyties atstovams, kuriais didžioji gyventojų dauguma atvirai bjaurisi. Tam skiriami didžiuliai pinigai, o didžiuliais pinigais šiaip sau niekas nesišvaisto ir pirmiems sutiktiems idiotams nedalina. Tada koks viso to tikslas?

Drauge su drabužiais mus pradeda skatinti keisti išvaizdą, darytis specifiškas šukuosenas, naudotis specifine kosmetika. Beje, apie kosmetiką. Dar visai neseniai, iki XX amžiaus vidurio, vyriškos kosmetikos praktiškai nebuvo. Buvo kažkokių odekolonų, dezodorantų, slopinančių prakaito kvapą ir losjonų skutimuisi. Ir viskas. Visa kita buvo laikoma moteriškais dalykėliais. Jei ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje kas nors pasakytų, kad vyras, netgi priklausantis aristokratiškiems sluoksniams, turi pešiotis antakius, dažytis akis ir darytis kosmetines kaukes, tai greičiausiai toks žmogus gautų į dantis už vyriško orumo žeminimą. O dabar tai - normas. Kažkas gali daryti prielaidą, jog visa tai diktuoja biznis: verslas suinteresuotas naujomis nišomis savo produkcijai, dėl to ir kuria produktus bei madą jiems naudoti. Tačiau iškyla klausimas; kodėl visos šios paieškos vyksta tiktai viena kryptimi - padaryti vyrus vis labiau panašius į moteris ir atvirkščiai.

Ta pati tendencija prasiskverbia į elgesio modelių formavimo sferą, poilsio sritį. Pavyzdžiui, šokiai darosi vis labiau, kaip čia švelniau išsireiškus, "vienalyčiai". Anksčiau vyras vesdavo savo partnerę, palaikydavo ją šokyje, paremdavo rankomis, kaip ir priklauso santykiuose tarp lyčių, o dabar ar atkreipėte dėmesį, kad visi šokiai tapo "belyčiai"? Jokio partnerės palaikymo. Aukščiausias šios degradacijos laipsnis - žymusis hip-hopas.

O narkotikų mada apskritai paverčia vyrus ir moteris bendra beveide biomase.

Jums neatrodo, kad žmogiškų būtybių evoliucijai vadovauja kažkieno sąmoningi ketinimai ir tai anaiptol ne Dievo sumanymas, o greičiau atvirkščiai.

Galima, žinoma, manyti, jog visa tai - sodomitų kėslai. Jie turi ir motyvą, ir tikslą ir prasmę šitaip transformuoti žmones. Tačiau tada reikėtų daryti prielaidą, kad visa ta "žydroji bendrija" yra vos ne visagalė. Ji turi disponuoti gigantiškais smegenų trestais, fantastiškais finansiniais resursais, fantastiškai išsišakojusiu struktūrų tinklu, apimančiu visą visuomenę, turi kontroliuoti visą žiniasklaidą ir internetą ir t.t. Nors visiems aišku, kad homoseksualistai - tai anaiptol ne skurdi ir pakankamai organizuota bendrija, visgi tenka pripažinti, kad jie neturi net tūkstantosios dalies tų resursų ir galimybių, kad galėtų įgyvendinti tokią globalią programą visos žmonijos mastu. Greičiau jau atvirkščiai - patys "žydrieji lobistai" tapo mūsų nagrinėjamo globalinio projekto dalimi ir sudaro tiktai ledkalnio viršūnę. Ledkalnio, kurio 90% masės paslėpta nuo pašalinio stebėtojo akių. O homoseksualistai sąmoningai iškelti į paviršių, kad nukreiptų dėmesį.

Kažkas pasakys, kad tai konspirologija, kliedesys, kad žmonės paprasčiausiai siekia didesnės laisvės, dėl to ir sugalvoja atitinkamą aprangą, madą, šokius, gyvenimo būdą ir t.t.. Viskas natūralu...

Na, ką gi, galbūt taip ir yra, bet tada lieka atsakyti į klausimą, kodėl iš begalės galimų kelių į laisvę žmonės atkakliai visą laiką pasirenka vieną, visiškai konkretų, ir dar tokį, kurį pirmą kartą pamatęs normalus žmogus susivems. Ir dar vos ne prievarta reikalaujama vykdyti masines smegenų plovimo kampanijas, kad visas tas išsigimėliškumas pavirstų milijonų žmonių gyvenimo stiliumi.

Ne, kažkas čia ne taip. Toks tikslingas, netgi, sakyčiau, prievartinis poveikis, daromas visuomenės nuomonei, remiamas visos žiniasklaidos ir interneto, disponuojantis milžiniškais pinigais, negali vykti pats savaime. Tai kažkieno sumanymo pasekmė. Belieka tiktai išsiaiškinti, kieno gi tai sumanymas?

O kol šito neišsiaiškinome, belieka tiktai "mėgautis" nauju dizainerio Andersono kreatyvu ir įsivaizduoti, koks "grožis" papuoš mūsų vaikus artimiausioje ateityje, kai tikriausiai jau nebebus nei vyrų, nei moterų, tik viena ištisinė niekatroji giminė.

Дмитрий Терехов, сопредседатель общественной организации «Журналисты России»