Nesibaigianti diskusija apie ŠĮ pasaulį

Mes pamiršome Dievo kalbą, kurią Jis davė žmonijai. Kažkada labai senai, kai Pasaulis dar tik buvo kuriamas, Viešpats atskleidė žmogui visas paslaptis kaip valdoma Visata. Kitaip negalėjo būti, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (Pr 1-27.).

Tam, kad būtume kvantiniais stebėtojais, Viešpaties vietininkais žemėje, pakanka vieno - vadinti daiktus savo vardais ta kalba, kurią Jis mus davė Pradžių Pradžioje, kuria Jis pats buvo pavadinęs Savo kūrinius. “Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius” (Pr 11-1). Praradę šventosios kalbos abėcėlę, pradarome ir materijos valdymo svertus.

Nuo to laiko, kai žmonija prarado šį Šventą Žinojimą ir pradėjo daiktus vadinti svetimais vardais, raktą nuo Pasaulio valdymo mašinos prarado, o valdžia buvo atiduota puolusiam angelui. Laikinai. šventos knygos sako, kad tai padarė pats Dievas, suvokdamas kokią didžiulę galią valdyti išorinę materiją turi Jo Kūriniai statydami Babelio bokštą – maišto ir išorinės laimės (iliuzijų) simbolį. Ar Dievas (dievai?) bijojo konkurencijos?

„Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!”(Pr. 11-6).

Tada Viešpats (įdomu tai, kad Biblijoje Jis kalba su savimi daugiskaitoje: „Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą...“ (Pr. 11-7)) sumaišė kalbas, o raktą į Savo abėcėlę paslėpė ten, kur žmogus sunkiausiai gali surasti - širdyje. Dievas-Kūrėjas atėmė iš Žemės Rojaus Statusą, o iš Žmogaus - dievišką kalbą, nes Adomas ir Ieva (sugundyti) to norėjo patys. Gal todėl, kad Tiesa per kančias būtų iš naujo atrasta? Nejaugi? Tuo tarpu, kol procesas 3 tankyje vyksta - jo kontrolė pavesta projekto vadovui - blogio ir gėrio specialistui iš Sirijaus žvaigždyno. Jis tuo pat metu yra ir Mozės Dievas, davęs Talmudą: “Šis yra įstatymas, kurį Mozė pateikė izraeliečiams” (Įst 4-44). Jis galioja ir “… čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų” (Iš 12-49).

Taip pat skaitykite: Kodėl žmonės vieni iš kitų „geria“ energiją?

Neįmanoma gauti teisingo atsakymo, užduodant neteisingą klausimą.

Bet koks žmonijai žinomas Šventas Raštas kalba apie teisingus dalykus, suteikia teisingus atsakymus, nurodo teisingą judėjimo kryptį: Žmogus (kuris jaučia kad yra ne vien tik fizinis kūnas), bet jokiu būdu ne žmogus-vergas-robotas, yra tas tikrasis kvantinis stebėtojas (nes gyvena ne išorinėje, ne kūno, o vidinėje patirtyje). Jis yra Dievo Kūrėjo vietininkas žemėje.

Kitaip, dar paprasčiau kalbant – kurti arba keisti pasaulio daiktus mintimis gali tik tas, kuris sugeba į viską, o taip pat ir į save pažvengti iš šalies, lyg automobilių serviso miestas į taisytiną automobilį.

Tačiau šventraštis skelbia, kad žmonės Dievo Kalbą prarado po Edemo, patys pasirinkę kartaus blogio ir gėrio pažinimo kelią. Tuo tarpu, kai nuvedimas nuo kelio (gundymas) buvo įvykdytas šiek tiek kitu tikslu. Ir tas tikslas nėra tas pat kurio tikėjosi Pats JHVH (viešai ir garsiai jo vardo tarti negalima). Planas buvo kitas, bet, kaip Žemėje, taip ir danguje. Planai keičiasi, priklausomai nuo situacijos. O situacija kito ne į gerą pusę, nes padėtis vienoje iš Saulės planetų tapo anomalija visos Galaktikos mastu.

“Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis - brolis, už kurį numirė Kristus“. (Kor 8-11). Iš pradžių jie statė (o gal tebestato) Babelio bokštą, po to cituoja šventraščius ir moko juos pažinti savo kaimynus, tampa charizmatiškais lyderiais ir vadovais, genčių vienytojais, kol bet kokį Raštą paverčia tuščių paragrafų Talmudu, kuris neturi ryšio su nei Dievu, nei su Jo kalba. Šita padermė moka atlikti juodą vadybininkų darbą iki galo. Ir šitas procesas kaip niekad ryškiai matosi per paskutinius 5 000 metų. Amžinas žydas iki šiol visa tai stebi, kaip tas mechanikas svetimą automobilį.

Ir žmonės, pamiršę širdies abėcėlę, berdami lyg žirnius šventų raštų ir kanonų tekstus akylai saugo tamsą savo širdyse, atiduodami jėgą dievams, bet ne Vienam Dievui, tuo, greičiausiai, pažeisdami pirmąjį Dekalogo punktą. Jie vieni kitiems duoda gyvatę vietoj žuvies, vaišina užnuodytu vynu - tuščiais papročiais, kultūriniu paveldu, iškreiptais, plokščiais, paviršiniais suvokimais apie tai kaip sutvarkyta Visata. “Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - atkištų gyvatę?” (Lk 11-11)

Jie nesupranta Raštų gelmės, kuriuose Širdies kalba juodu ant balto parašyta: žmogus yra pats Gralio Taurė (o ne vien tik jo moteriškasis aspektas), pagal kurią transforuojasi išorinis iliuzijų pasaulis. “Jeigu kas apsivalys nuo tų ydų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Valdovui, pasirengęs kiekvienam geram darbui”. (2 Tim2-21)

Žmogui nuo pat jo gimimo suteikiamas šansas ir unikali galimybė tapti kvantiniu stebėtoju - Dievo Sūnumi, t.y. grįžti į Namus, ir skleisti Universalųjį Žinojimą vargdieniams. Tačiau iškreiptas realybės suvokimas diktuoja baimę visko, kas atrodo antgamtiška. Kažkodėl vidinis pasaulis visada atrodo antgamtišku ir bauginančiu, tuo tarpu – išorinis – lyg savaime suprantamu gėriu, kuriuo abejoti neleistina nei tikinčiam, nei netikinčiam.

Taip pat skaitykite: Meilės horoskopas 2015 metams

Tas antgamtiškumas anaiptol nėra jokia priešprieša gamtai. Kas mums suteikė teisę spręsti kas yra gamtiška, o kas antgamtiška? Ar mes pažįstame visą gamtą, kad spręstume apie jos dėsnius a-priori? Ar mes tiek gerai pažįstame Visatą, kad spręstume, kas yra tikra, o kas ne? Žinoma, klasikinių dėsnių, išorinis, materialus laiko ir erdvės teatras yra ta erdvė, kurią mes geriausiai pažįstame. Tačiau ir tai ne visą, nes remiamės tik „moksliniu požiūrių“, kuris tikrai nėra tobulas.

Prievartinis palinkėjimas remtis vien tik mokslu, atrodo kaip Stalinio laikų diktatūrinis įsakymas, už kurio pažeidimus žmonės buvo vežami į Sibirą. Iš tikrųjų, juk už „lženaūka“ žmonės buvo kišami į kalėjimus ir psichiatrijos klinikas. Šias laikais tiesiai šviesiai niekas neįsako, kad privalai remtis tik moksliniu požiūriu, tačiau tarp eilučių čia kyšo toks pat diktatūrinis požiūris: jei nesiremi mokslu, vadinasi esi idiotas. Visa tai visais laikais buvo vadinama erezijomis. Iš tikrųjų erezijos yra pats tikriausias kelias į Tiesą.

Tai ir yra „Šis“ pasaulis, 3-iasis tankis, o “…ŠIO pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. „Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje” (1 Kor 3-19). Kai kalbame apie pasaulio pabaigą po 2012 metų ir iki šių dienų, reiktų pirmiausia nepamiršti apie kokį pasaulį kalbame. Be jokios abejonės mes kalbame apie „šį“ pasaulį, kurio apibrėžimą ką tik pabandžiau suformuluoti.

„Šis“ pasaulis - dirbtina konstrukcija. Holograma, miražas. Jį simbolizuoja Babelio bokštas. Negi tai sunku suprasti. Jei į tave meta akmenį ir tau pataiko į galvą, žinoma, skauda. Tačiau skauda ne tau, o tavo fiziniam apvalkalui. Programa “Matricoje” sako, kad tokiais atvejais turi skaudėti ir tau skauda. Nors iš tikrųjų skauda ne tau. Tau taip sako nervų sistema, kuriai liepia matrica. Visa tai iliuziniai potyriai.

Juk iš tikrųjų, Visatoje akmenys į galvas neskraido šiaip sau, atsitiktinai, o jeigu dar giliau pasižiūrėjus, nėra nei akmens nei tavęs FIZINIAME KŪNAE todėl realiai nėra nei laisvojo kritimo pagreičio, nei skausmo, nei „šio“ pasaulio.

Neretai žmogus skaito knygą ir mato špygą. Raštai skirti mirtingiesiems atskleisti Dievo žodyną, o pasirodo jie lentynose guli veltui. Geriausiu atveju tampa sausais nuostatų rinkiniais. Perlai – kiaulėms? Gal tie, kurie viską vynioja į vatą ir slepia raštų Tiesą - atlieka dievišką misiją, kuk pasakyta: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų” (Mt 7-6). Bet lygiai taip pat kalba mano AŠ dalis, gyvenanti „šiame“ pasaulyje, pripratinta prie greito maisto restoranų. Bet jeigu kas nors skaito šiuos tekstus širdimi, manau, kad daug ką supranta ir be žodžių, nes širdis, dar nepravėrus lūpų iš anksčiau žino tai kas yra parašyta. “Kas turi ausis, teklauso!” (Mt 13-9). Žmonės ir tekstai vieni kitus susiranda neatsitiktinai, kai to labiausiai reikia. Ir vieniems, ir kitiems.

Vieną rytą išeini į laiptinę apsimiegojęs, o ten - turėklai nupjauti, o per vidurį laiptinės „šachtos“ žioja klaiki praraja. Lempas sudaužė chuliganai, bijai žengti toliau ir dairaisi kur įsikibti, kur rasti atraminę sistemą, pagal kurią galėtum statyti karkasą orientacijai atstatyti. Desperatiškai šauki: “leiskite bent už ko užsikabinti, kad galėčiau pradėti statyti bent kažkokią loginę konstrukciją”. Ir protas, gavęs 1 šviesos fotoną iš jo lipdo Babelio bokštą, t.y holografinę išorinio pasaulio projekciją, kurią ir matome kiekvieną dieną prieš savo akis. Maža to, visa tai matydami mes galvojame, kad tai tikra ir, anot V. I. Lenino, kad tai nepriklauso nuo mūsų valios. Fantomas įgyja galią, bet neturi dvasios.

Stvarstomės už žinių, kurios mums mielos ir pažįstamos. Rankos pačios automatiškai ieško turėklų. Priprantame ir sustojame. Nejudėdami toliau mes skęstame konkretumo pelkėje, pilkoje kasdienybės šventėje, kuri palaipsniui virsta geidulingai pavydžia orgija ir eiline Balelio bokšto statyba. Magistralę į Save užstatome stabilumo dangoraižiais, universaliomis pramogų arenomis, žibintų kvartalais ir beprasmėmis eitynėmis aplink tuos pačius prekystalius.

Taip pat skaitykite: Namų apsauga nuo nužiūrėjimo ir piktų svečių

Kaip gi kitaip, juk mus taip mokė, “taip parašyta” Rene Dekarto ir Adamo Smitho vadovėliuose. Kitaip negali būti? Antraip sugrius rinkos ekonomika, kils chaosas. Lyg dabar yra kitaip? Leniną Lukiškių aikštėje nuvertėme, o viduje jis tvirtai dar gyvena.

Kanonai ir paragrafai reikalingi, be jų net nebūtų judėjimo 3-jų dimensijų pasaulyje. Tai laiptelis, bet ne visa laiptinė. Tai fotonas, bet ne visa Šviesa. Jomis pasinaudojus, o vėliau padėjus į šalį (kad visuomet būtų po ranka), galima judėti į priekį. Bet jeigu laikaisi įsikibęs į populiarią ir patogią idėją ar „loginę konstrukciją“, nesigilinant ar ji iš tiesų yra teisinga, užsimauni sau kilpą net neįtardamas.

Tuo tarpu tamsos kunigaikštis dirba. Jis tobulina struktūras ir tobulina „šio“ pasaulio „logines konstrukcijas“ ir šablonus žmonijai, į kuriuos panardina kasdienybėje įklimpusias sielas, nors pats jomis nesivadovauja. O po to trina savo sukurtos sistemos sienų ribas, kad būtų kuo painiau, kad nuolat vyktų nesibaigiančios diskusijos kas svarbiau: materija, ar dvasia; ar kairieji, ar dešinieji labiau myli tėvynę; ar gėjai turi teises, ar ne. Ir diskutuojame iki pamėlynavimo, lyg iš tiesų neturėtume šiame gyvenime ką veikti. Kunigaikštis žino Dievo Kalbą, nes yra Dievo dalis ir pažįsta sakralinius dėsnius, tačiau ne tam, kad išgelbėtų žmoniją (akibrokštas teosofams!), bet tam, kad palaikytų tvarką „šio“ pasaulio koncentracijos stovykloje. Jis tikras, realus, jis dar čia, jam meldžiasi masonai bei vyriausybės, beje, pačios to nesuvokdamos. Tu jį taip pat pažįsti. Jis – Matricos Dievas. Architektas.

Volando klausimas Berliozui pakankamai aktualus: jei netiki į Dievą, tai gal manai, kad ir velnio nėra? („Meistras ir Margarita“)

Jo dienos suskaičiuotos, nes geležies amžiaus projektas eina į pabaigą.
Mes nesitenkiname “ribų išplovimu” sistemos kalėjimo arba esamos pasaulio „loginės konstrukcijos“ ribose. Mes šokame aukščiau - virš bet kokio skirstymo ir vertinimo. Tai ir yra „šio“ pasaulio pabaigos pradžia. Mes išgyvename dualizmo dramą viduje, išgeriame taurę iki galo ir numirštame. Tačiau Kelias tuo nesibaigia, vėliavas sumesti į laužą dar anksti.

Filme “Matrica” kunigaikštis vaizduojamas kaip mašinos, kaip agentas Smitas ir tuo pačiu – prieš jį kovojantis NEO. Tai antižmogiškos sistemos dvi skirtingos dalys, sudarančios vienybę, kaip vyrai juodais drabužiais su ateiviais, NATO plėtra ir Putino Rusija. Mums rodomas tas pat filmas ir sakoma: “tai tiesa, viskas įrodyta, ko dar tau reikia, ko tau trūksta, juk viską turi, gyvenk ir džiaukis, neužduodamas jokių papildomų klausimų. Politikos apžvalgininkai tau viską pasako kaip yra. Galvoti nieko nereikia“.

Mirties kunigaikštis iš dalies yra teisus, nes jam kurį laiką buvo pavesta valdyti šį pasaulį ir jis už tai atsakingas? Atsakingas už visus, klystančius Įstatymo akyse, lyg koks prokuroras. Bet, ”dabar teisiamas ŠITAS pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan” (Jn 12-31). Projektas baigėsi, 4D formato filmui pasibaigus bėga titrai, šviesos užsidega, skirstomės namo.

Negi sunku tai pastebėti ir galų gale nutraukti šio nesibaigiančio serialo premjerą, taip, kaip pranašauja šventos knygos. Gal reikėtų kiekvienam nusipjaustyti optinius kabelius iš pakaušyje žiojančio kištuko - USB lizdo ir žiūrėti savo monitoriuose tai ką norime žiūrėti, o ne tai, kas numatyta pagal „standartinį scenarijų“, visiems vienodai išdalintame failų rinkinyje su tais pačiais „saugiais“ gyvenimiškais scenarijais ir algoritmais. Gal tada prisiminsime Dievo Kalbą ir vėl išmoksime vadinti daiktus tikraisiais vardais.

Kartais galvoju, kad šiandien kaip niekad svarbu žmones išvesti iš šio klaikaus kino teatro. Ar po vieną, ar grupėmis, nesvarbu. Piliulių iš Morfėjaus rankų ryti nereikės. Išsitraukus kabelius iš pakaušyje styrančio USB lizdo, pamatysime realų pasaulį toks koks jis yra. Jis neįprastas, šiek tiek baugus. Bet kito kelio nėra. Tam reikia išsivalyti kietąjį diską nuo kolektyvinių virusų, kurios mums buvo instaliuotos per daugiau kaip 4 tūkstančius metų.

Kunigaikštis kartais manęs klausia ir provokuoja: ką žmonės gero pamatys, kai neberetransliuos jo smegenys vienodo filmo. Ką, tu nori sugriauti „ŠĮ“ pasaulį? Ne tu jį statei, kad sugriautum. Tai ne tavo projektas.

Klausimas įdomus, lyg pats projekto vadovas nesuvoktų, kad „ŠIO“ pasaulio pabaiga išpranašauta raštuose. Tačiau jis apsimeta, nes tikisi iš to naudos: „gerai, tebūnie „ŠIO“ pasaulio pabaiga, tačiau vietoj jo atsiras kita „loginė konstrukcija“, nes toks yra tvermės dėsnis. Ir tam naujam pasauliui taip pat reikės projekto vadovo, nes žmonės patys sau vadovauti nesugeba. Jei nebus jokio vadovo, tai žmonės sugriaus ne tik šį pasaulį. Pažiūrėkite, jie esą nuolat kariauja dėl naftos, turtų ir tuštybės.

Kodėl tai ne mano projektas? Mes juk ne griauname, o tik atstatome tai, kas jau buvo – ryšį su Kūrėju ir už tai prisiimame atsakomybę. Tos „saugios gyvenimo dėžutės“ tikrai nėra tiek vertos, kad dėl jų lietume savo ašaras. Tada seka kitas kunigaikščio klausimas: sugriovęs seną filmą, privalėsi sukurti naują ir tapsi Archontu - Naujo Pasaulio Kunigaikščiu. Drakonas žuvo, šlovė drakonui Toks esą yra Dėsnis. Beje, “Matricoje” vienas „tvartas“ sėkmingai sugriaunamas, o pastatomas naujas. Gyvybė kitaip 3 tankyje negali egzistuoti. Ji pati sukuria pasaulius, kuriuose nori gyventi.

Atsakau: galima gyventi ir be kolektyvinio filmo, ir be kolektyvinio tvarto, jeigu širdyje dega meilė ir ryžtas. Dėl to kolektyvinio filmo taip ir nežinau. Formaliai žiūrint Puolęs Angelas teisus. Gyvybės kupinas pasaulis negali gyventi be filmo, nes „ŠIS“ pasaulis ir yra tas 3D formato Filmas. HOLOGRAMA, kuri šiaip sau neatsirado. Viskas idealiai sumanyta, apie viską pagalvota, net apie gerą kainą.

Jis vėl sako: tai tušti žodžiai, įrodyk, kad gali. Dar nė vienam nepasisekę, kodėl manai, kad tau pasiseks? Juk šimtai tokių buvo, o kur jie dabar? Jei jau taip atsitiko, kad žinai Tiesą, prisitaikyk, naudokis Ja, „ŠIO“ pasaulio gėrybėms gauti. Bet nekelk revoliucijos. Juk niekam iki šiol nepasisekė.

Nežinau kaip atsakyti. Mano saikas tuščias ir skaidrus, todėl aplink tuščia ir skaidru. Ar to nepakanka? Nes pasakyta: ”Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta” (Mt 7-2). Jeigu mano saikas tuščias aš neturiu ką seikėti, todėl nekuriu šio pasaulio kolektyvinio filmo, nes neturiu TAM nei instrumentų, nei spalvų, pavyzdžiui, EGO. Bet „ŠĮ“ pasaulį vis viena matau. Ir man skauda, kai į galvą pataiko akmuo. Šiam etape iš manęs netgi per daug? Gal netgi reikėtų sugrįžti į žemesnes vibracijas vien tam, kad padėti sau ir kitiems ir iki galo suprasti kas vyksta.

Šiam etape mano darbas - atlaisvinti veržles, pakilti virš kolektyvinio kino-filmo, nebebūti jame (o ne plauti ribas), o po to bus kaip bus - viskas Dievo valioje. Mauras atliks savo darbą ir išeis į Amžinybę. Tos veržės - ne tik kanonai ir šablonai, socialiniai standartai, valstybių valdžiose sėdintys godūs reptiloidai, bet ir eiliniai fiziniai asmenys - statistiniai visuomenės nariai, baterijos su neišsenkančia energija astralinėms mašinoms maitinti. Jie visi kažkada tilpo į mano saiką. Tai va, veržles pirmiausia atsuku savyje. Laisvė tampa mano saikas, pagal kurį kvantinis stebėtojas seikėja energijų jūrą .... ir „ŠIAME“ „realiame pasaulyje“.

Tačiau, kaip bebūčiau revoliucingai nusiteikęs, šis kunigaikščio klausimas neduoda man ramybės. Jeigu „ŠIO“ pasaulio sistema grius (o tai šiandien akivaizdu), kaip tuomet atrodys kolektyvinis filmas, t.y. „naujas“ pasaulis? Juk žmonės savo saikų neišsivalė. Projekto vadovo įgaliojimai irgi baigsis? O gal jis tikisi pratęsimo? Juk LKP komunistai, paskelbus nepriklausomybę irgi liko valdžioje. Tačiau gal bus taip kaip sakoma šventame rašte: “O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu Žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai” (2 Pt 3-7). “Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei” (2 Pt 2-2). Bet Dievas taip pat yra pasakęs: „Aš sutveriu naują dangų ir naują žemę… jūs džiaugsitės ir linksminsitės per amžius tais, kuriuos aš sutversiu” (Iz 65-17.18).

Laisvinti vidines veržles – tai darbas nereikalaujantis didelių vidinių pastangų. Jos ir taip, savaime laisvėja. Čia, kaip sakoma, atsisėdi ant bangos ir plauki pasroviui. Ir nebesvarbu, ką man besakytų lyderiai, autoritetai ir pasaulietiški kanonai. Bet iš kitos pusės, man ir pačiam atrodo, kad einu prieš Dievo Valią, nes kol saikas pilnas, žmogus turi gyventi „ŠIAME“ pasaulyje, t.y. majoje-iliuzijose, o jo likimas pavestas Vyriausiojo Dievo vadybininko - šablonų inžinieriaus, projektų vadovo, tamsos kunigaikščio valiai. Tačiau per kiaurą stogą veržiasi informacijos srautai, gimdantys kitokį supratimą apie tai, kas vyksta aplink. Ir toli gražu mano aplinkinių, artinasimųjų tokia įsitikinimų sistema nedžiugina. Anaip tol, baugina. Todėl išmintis sako, jog viešose vietose geriau patylėti. Bet aš visus myliu. Ir žinau, kad tai laikina.

Bet kaip smarkiai bekankintų dvejonės, man atrodo, kad kai išeisime TEN, amžinams, bus paklausta: ar tu sėdėjai rankas sudėjęs, ar kažką darei? Dievo kalba buvo duota tam, kad veiktum, o ne sėdėtum su visais laukdamas kol baigsis šis karnavalas. Ar norėtum kartu su kitomis usnimis būti įmestas į krosnį, arba gauti naują Dievišką misiją kur nors atsilikusioje Andromedos ūkio planetoje, gavus Dangišką Angelo (projekto vadovo) laipsnį?

Informacinė matrica nėra šiaip jau paprastas kinematografininkų sukurtas mistinis pasaulis. Iš tiesų tai realus daiktas, egzistuojantis ir veikiantis kvantinės superpozicijos principu. Žmogaus kūnas tai savotiška priėmimo-perdavimo antena. Biolaukas - žmogaus gyvensenos ir veiklos produktas. Matavimo vienetus nustato patys žmonės.

Žmonės, kurie nesupranta tokių keistų valdymo instrumentų, kaip informacinė matrica, net negali suvokti viso to mechanizmo galios ir didybės. Tačiau, kaip ten bebūtų, mechanizmas veikia nepriekaištingai.

Kol neišmoksi kalbėtis Dievo kalba - būsi kankinamas, o skęstančiųjų gelbėjimas ir liks pačių skęstančiųjų reikalas. Ramybe mėgautis tikrai neverta, nes “Ji „užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai”, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs” (1 Tes 5-23).