Londono metro vaiduokliai

Londono metro buvo pradėtas statyti 1860-ais metais ir jau po 3-jų metų buvo atidaryta pirmoji linija, kurioje buvo 7 platformos. Šiuo metu Didžiosios Britanijos sostinės metro tinklą sudaro 270 stočių, iš kurių apie 40 yra visiškai apleistos.

Suprantama, kad šios stotys tarsi magnetas traukia visokius mėgėjus paklaidžioti požemiais, kurie vėliau sukuria mitus ir baisius pasakojimus, kuriuose pasakojama apie paslaptingus gyventojus, gyvenančius tamsiuose požeminiuose tuneliuose ir daugelio metų dulkėmis padengtose platformose. Patys žinomiausi pirmųjų Londono metro linijų herojai – mirusiųjų ir savo kapų netekusiųjų dvasios. Iš kur jos atsirado? Atsakymas labai paprastas. Pirmasis metro buvo statomas atviru būdu, t.y. reikiama kryptimi buvo iškasamas gilus ir platus griovys.

Paprastai buvo kasama tiesiai po važiuojamąja dalimi, jei kelyje pasitaikydavo namai, jie paprasčiausiai būdavo nugriaunami. Griovio sienos būdavo sutvirtinamos, ant viršaus pastatomos arkos, dedamas uždangalas, viskas būdavo grindžiama akmenimis ir gatvė vėl tapdavo tokia, kokia buvo anksčiau. Tiesa, joje driekėsi negilus (iki 5 m gylio), tačiau ilgas ir gana platus tunelis, kuriuo galėdavo pravažiuoti traukinys. Egzistuoja legenda, kad pirmosios metro linijos tiesimo metu statytojai keletą kartų aptiko masines kapavietes – šimtai žmonių kūnų buvo kaip papuola suversti į didžiules duobes ir užpilti kalkėmis. Suprantama, kad statybininkams tokie radiniai nekėlė susižavėjimo, ypač po to, kai valdžia oficialiai pranešė, kad palaidotieji – tai viduramžiais siautusios maro epidemijos aukos.

Požemio vaiduokliai

Niekas nenorėjo užsiimti su maro aukų liekanų perlaidojimu, todėl statybos šeimininkams teko mokėti didelius pinigus už tai, kad kaulai būtų paprasčiausiai surinkti nuo kelio. Galima pabandyti paskaičiuoti: 1348-1349-ųjų metų maro epidemija išnaikino apie du trečdalius Londono ir šalia esančių kaimų gyventojų. Tai, netgi pačiais kukliausiais skaičiavimais, buvo apie 60 tūkstančių žmonių. 1666-ais metais nuo maro mirė dar apie 70 tūkstančių žmonių. Jeigu padaryti prielaidą, kad metro statytojai aptiko tik nedidelę dalį palaidotųjų, vos 1 procentą, tai net ir tokiu atveju turime daugiau kaip tūkstantį vaiduoklių, nepatenkintų sudrumsta ramybe ir prarastais kapais, nors ir bendrais. Vaiduokliai gavo visas teises gyventi metro požemiuose, jeigu jų paskutinio poilsio vietos buvo sugriautos.

Kita, kur kas mažesnė vaiduoklių grupė – tai nuolatiniai požemių gyventojai: buvę valkatos, nusikaltėliai, asmenys su nešvaria reputacija, kurie metro savo namais pasirinko iš karto po to, kai buvo atidarytos pirmosios dvi stotys. Jie gyveno po platformomis ir dirbo savo nešvarius darbus, ten ir mirė, o jų fantomai gąsdina keleivius, netikėtai pasirodydami iš už tamsaus kampo, iš įpročio reikalaudami piniginės ir su panieka atsisakydami kreditinių kortelių.

Ypač lakios fantazijos Londono gyventojai tvirtina, kad šie vaiduokliai minta vorais ir žiurkėmis, tačiau ypač mėgsta paskanauti metro pasiklydusių turistų mėsa.

Vaiduoklių pasaulio elitas

Suprantama, kad daugumoje senų Londono metro stočių gyvena ne vien beveidžiai maro aukų ar praėjusių laikų valkatų vaiduokliai. Daugelis senų stočių turi savo nuosavus vaiduoklius, kurie pasižymi individualiomis savybėmis, turtinga istorija ir visai maloniu charakteriu.

Tokie vaiduokliai yra Londono požemių pasididžiavimas, metro darbuotojai juos saugo, reguliariai į stotis vedžioja turistų grupes, norėdami pasigirti šiuo fenomenu. Pavyzdžiui, 1907-ais metais atidarytos ir 1994-ais metais uždarytos Eldvičo platformos aptarnaujantis personalas su didžiausiu malonumu papasakos apie kažkokią artistę, kuri kažkada vaidino vietiniame teatre, esančiame tiesiai virš stoties – jau pats tas faktas yra labai įdomus. Ši artistė ar tai nusivylė savo talentu, ar tai susierzino dėl nuolat šalia važiuojančių traukinių, tačiau po vieno nelabai sėkmingo spektaklio nusprendė suvaidinti Aną Kareniną ir atsidūrė ant bėgių.

Dabar jos vaiduoklis naktimis klaidžioja po Eldvičo platformą, kartais užsukdamas į gretimas platformas. Tiesa, vaiduoklis nieko negąsdina, tik palieka savo pėdas ten, kur labai seniai buvo užsukę valytojai su šluotomis.

Svečias iš Egipto

1933-iais metais uždarytoje Britų muziejaus stotyje įžūliai vaikšto tikras senovės egiptietis. Tiksliau – jo vaiduoklis. Niekas nežino kokiu būdu ir kokiu tikslu svečias iš didžiųjų piramidžių šalies atsidūrė ūkanotame Albione, o tuo labiau požemiuose. Tačiau Londono gyventojai šventai tiki egiptiečio vaiduokliu. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vienas Londono laikraštis pasiūlė apdovanojimą tam žmogui, kuris nepabijos vaiduoklio ir naktį praleis stotyje. Tačiau tuo metu drąsuolių neatsirado (arba atlygis buvo per mažas už tokią riziką). Kaip ten bebūtų, laikraštis nepatyrė nuostolio, o greitai prasidėjo karas, žmonės šimtais nakvojo metro stotyse, negalvodami apie jokius vaiduoklius.

Kadangi metro – tai pirmiausia yra geležinkelio linija, šiame straipsnyje negalima nepaminėti apie traukinius-vaiduoklius. Ne vienas keleivis, kuris nuolat pravažiuoja Pietinio Kengsintono stotį, pasakoja, kad tunelyje kartais mato tą patį traukinį, kuris paslaptingai dingo 1982-ais metais. Traukinyje nebuvo keleivių, jis vyko į depą. Tačiau, pravažiavęs Pietinį Keningstoną, traukinys tarsi išgaravo. Jis neatvyko nė į depą, nepasirodė jokioje kitoje stotyje. Traukinio ir jo mašinisto daugiau niekas nematė.

Pagal: Mįslės ir Faktai