Kur mistiškai dingsta laivai?

Paranormalių reiškinių tyrinėtojams jau seniai žinomas fenomenas, vadinamas “Laiko kilpa” kuris perkelia žmones, lektuvus, automobilius, daiktus į įvairius laiko periodus. Šie spąstai veikia ir vandenyje, o aukos dažnai būna perkeliamos per daugelį metų ar net šimtmečių.

Laivai-vaiduokliai

Kadangi laivo komanda nepastebi, kad pateko į „laiko gaudyklę“, ji negali tiksliai pasakyti, kokiam konkrečiame vandenyno taške tai atsitiko. Tačiau žinomas vienas geografinis taškas, kur šis fenomenas suveikė du kartus. Tai – Ladogos ežeras.

Vyko Antrasis pasaulinis karas. Leningrado miestas beveik iš visų pusių buvo apsuptas vokiečių kariuomenės. Miestui išgyventi padėjo taip vadinamas Gyvybės kelias, nuteistas per Ladogos ežerą sukausčiusį ledą. Vasarą į miestą būtiniausi reikmenys buvo pristatomi ežero laivais ir buksyrais, kurie dažniausiai plaukdavo naktimis, nes dienomis juos nuolat bandė susekti ir atakuoti vokiečių aviacija.

Leitenantas Helmutas Velcas 1942- ųjų m. pradžioje baigė lakūnų naikintojų mokyklą ir iš karto buvo išsiųstas į Rytų frontą. Jis dalyvavo keliuose oro mūšiuose, o liepos mėnesį oro eskadra buvo permesta prie Leningrado. Vokiečių naikintuvai patruliavo virš Ladogos ežero, medžiodami rusų laivus. Tačiau dienomis jie labai retai išdrįsdavo pasirodyti didžiuliame ežere. Suprantamas buvo Velco nustebimas, kai vieno skrydžio metu jis amatė ežere vienišą laivelį.

Lakūno nuostaba dar labiau išaugo, kai jis nusileido žemiau vandens ir priartėjo prie laivo – tai buvo maždaug 20 m ilgio medinis laivas. Jame buvo iškelta viena burė, tačiau jame buvo ir irkluotojų, nes matėsi, kaip šalia laivo susidaro vandens putos. Laivo priekyje, kuris buvo papuoštas medine figūra, stovėjo keletas baltai apsirengusių žmonių. Tokius senovinius laivus Velcas buvo matęs tik istoriniuose filmuose. Tačiau iš kur jis atsirado ežere?

Lakūnas pagalvojo, kad taip rusų kareiviai bando apgauti savo priešininkus. Jis nusprendė atakuoti keistąjį laivą. Dvi 20 mm kalibro patrankos ir du kulkosvaidžiai turėjo laivelį tiesiog paversti į skiedras.Lakūnas apsuko ratą ir ėmė pikiruoti link burinio laivo. Kai taikiklio centre pasimatė laivas, Velcas paspaudė mygtuką, norėdamas atidengti ugnį. Tačiau įprastos šaudymui vibracijos nesijuto. Tylėjo ir patrankos, ir kulkosvaidžiai!

Tai buvo neįtikėtina, nes visi ginklai vienu metu negalėjo išeiti iš rikiuotės.Velcas vėl apsisuko ir dar kartą atakavo laivą. Pro kabinos stiklą pamatė, kad burlaivio priekyje stovintys žmonės pakėlė į viršų sugniaužtus kumščius. Saulės šviesoje puikiai matėsi ilgi plaukai, vešlios barzdos, netgi atviros burnos – tikriausiai, pasmerkti mirčiai, jie rėkė iš nevilties, gal net prakeikė jį. Vėl paspaudė mygtuką, tačiau ginklai vėl tylėjo, kaip ir pirmosios atakos metu. Grįžęs į aerodromą, Helmutas Velcas niekam nepasakojo apie keistą atsitikimą, nes juo niekas nebūtų patikėjęs.

Tik praėjus keliems dešimtmečiams po karo jis papasakojo vienam anomalių reiškinių tyrėjui. Buvusio lakūno pasakojimas buvo atspausdintas britų Karališkosios metapsichikos bendrijos žurnale.

Antrasis atvejis, kai Ladogos ežere buvo pastebėti žmonės iš tolimos praeities, įvyko praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio viduryje. Apie šį atsitikimą vietinio laikraščio žurnalistui papasakojo vienos baržos kapitonas.

Barža plaukė link Valamo salos Ladogos ežere. Netikėtai laivas pateko į kunkuliuojančio vandens ruožą, nors tą dieną vėjas buvo labai silpnas. Tuo metu budėję kapitonas ir vairininkas vienu metu pamatė, kaip iš vandens išlindo ilga siaura valtis su viena įstriža bure ant stiebo. Ant aštuonių suoliukų sėdėjo irkluotojai, apsirengę kilpiniais šarvais. Prie vairinio irklo sėdėjo barzdotas senis, kuriam ant galvos matėsi metalinis šalmas.

Niekas iš senovinio laivo komandos nekreipė jokio dėmesio į netoliese plaukiančią baržą, tarsi jos net nematė. Užtat baržos kapitonas ir vairininkas labai gerai matė juos. Buvo matyti, kaip nuo bangų pakilę vandens purslai atsimuša į valties bortus bei aptaško irkluotojus, o šie vis nusivalo veidus. Sis regėjimas buvo matyti keletą minučių, po to valtis netikėtai išnyko.

„Milena“ laiko kilpoje

1983-ųjų m. pabaigoje britų spaudoje pasirodė pranešimas apie nepaprastą įvykį su sausakrūviu laivu „Milena“. Jis išplaukė iš Kolombo uosto Šri Lankoje ir plaukė į Bombėjaus uostą Indijoje. Laivo triumuose buvo gabenama arbata. Laivo radistas reguliariai susisiekdavo su kranto tarnybą, visi pokalbiai buvo įrašinėjami į magnetofono juostą.

Netikėtai iš „Milenos“ eteryje pasigirdo pagalbos šauksmas: „Mus užpuolė. Nežinomas burlaivis išlaipina desantą į mūsų laivą. Gelbėkite!“ Į užpuolimo vietą buvo pasiųsti laivai ir lėktuvai, tačiau nurodytame rajone nieko nebuvo. Visi bandymai surasti užpultą laivą buvo nesėkmingi. Paieškos buvo nutrauktos, laivo savininkai nusprendė, kad laivas paskendo su visu kroviniu, o komanda žuvo.

Praėjo keli mėnesiai, laivas „Milena“ įplaukė į Bombėjaus uostą, tarsi nieko nebuvo atsitikę. Kai laivas prisišvartavo prie krantinės, buvo patikrinti visi prietaisai – laivas nebuvo nuplaukęs nė vienos papildomos mylios, nurodyto kurso buvo tiksliai laikomasi, o tai reiškia, kad laikas nebuvo sugaištas. Mįsle liko tai, kur keletą mėnesių plaukiojo sausakrūvis laivas.

Laivo savininkai „Milenos“ kapitoną Viljamą Tukerį padavė į teismą. Prasidėjo tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad laivas buvo papuolęs į laiko kilpą! Visi laivo komandos nariai po vieną buvo kviečiami liudyti į teismo salę. Visi pasakojo tą patį – po to, kai laivas paskutinį kartą užmezgė ryšį su krantu, netikėtai atūžė nematytos galios štormas, lydimas baisios perkūnijos. Kaip pasakojo jūrininkai, jiems dar nebuvo tekę matyti tokio intensyvaus žaibavimo. Staiga debesys danguje dingo, lietus nustojo lyti, perkūnija nutilo, pasirodė saulė. Pūtė gana nestiprus, tačiau nuolatinis vėjas.

Apie tolimesnius įvykius buvo užrašyta laivo žurnale: „1983-ųjų m. liepos 12 d. 14:08, po to, kai laivas išplaukė iš audros zonos, laivą užpuolė dvistiebis burlaivis, kurio valstybinės priklausomybės nepavyko nustatyti. Ataką pavyko atremti parankinėmis priemonėmis ir laive buvusiu automatu „Thompson“. Vienas užpuolikas buvo nukautas. Po to užpuolikų laivas nuplaukė šalin, o mes tęsėme kelionę nurodytu kursu“. Sausi žodžiai žurnale fiksuoja tik patį užpuolimo faktą. Kur kas daugiau apie jį pasakoja jūreiviai:

„Mūsų akys dar nespėjo apsiprasti su staiga pasirodžiusia skaisčia saule, kaip prieš mus atsirado senovinės konstrukcijos burlaivis, kabliais įsikabino į mūsų bortą. Štai čia viskas ir prasidėjo!“ Į sausakrūvio denį ėmė veržtis žmonės, kurie buvo apsirengę kažkokiais senoviniais rūbais. Užpuolikų riksmuose buvo sunku atpažinti atskirus žodžius, tačiau visi komandos nariai buvo įsitikinę, kad tai nebuvo panašu nė į vieną šiuolaikinę kalbą.

Laivo komanda atsimušinėjo viskuo, kas pasitaikė po ranką. Po to vyresnysis kapitono padėjėjas nubėgo į savo kajutę, kur buvo saugomas automatas. Išbėgęs į denį jis atidengė ugnį ilgomis serijomis. Užpuolikų gretose kilo panika. Jie staigiai sušoko atgal į savo laivą ir nuplaukė šalin, „Milenos“ denyje palikdami vieną užmuštąjį.

Perneštas į kajutę negyvo užpuoliko kūnas buvo atidžiai apžiūrėtas. Tai buvo vyriškis, kuris, tikriausiai, nieko nežinojo apie muilą, dantų pastą ir skutimosi reikmenis. Jis turėjo platų išlenktą peilį, panašų į tą, kuriuos naudoja malajiečiai. Užpuolikas buvo apsirengęs plačiomis kelnėmis, surištomis virve, ir apsiaustu iš išverstos ožkos odos.

Kapitonas įsakė negyvėlį pernešti į laivo šaldytuvą, o kitus daiktinius įrodymus užrakino savo seife. Įsakymas nebuvo įvykdytas, nes negyvėlis staiga dingo, tarsi išnyko ore. Po to laivas vėl pateko į štormą, kuris truko pusę valandos. Kai štormas baigėsi, laivo radistas vėl susisiekė su Bombėjaus uosto radistu ir pranešė, kas atsitiko

Laive buvo labai nustebę, kai iš kranto juos ėmė klausinėti: „Tai jūs atsiradote? Jūs gyvi?“
Kapitonas vėliau rašė ataskaitoje: „Mes plaukėme savo kursu, niekur nebuvome užsukę, nedreifavome jūroje. Mums didžiulis sukrėtimas buvo netgi ne tai, kad kompanijos vadovybė mus užpuolė su kaltinimais, o tai, kad krante esančiuose kalendoriuose buvo spalio mėnesio pabaiga“.

Pirato drabužiai buvo atiduoti ekspertizei. Buvo padarytos išvados, kad medžiaga, iš kurios pasiūtos kelnės, buvo audžiama XVI ar XVII amžiuje. Ji išsilaikė dėl to, kad buvo išmirkyta kažkokioje dervoje. Taip pat šiam periodui priskiriamas ir peilis.

Laivo savininkai vis tiek apkaltino „Milenos“ kapitoną sukčiavimu ir jį atleido iš darbo. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad laivą užpuolė piratai, gyvenę prie 300-400 metų. Žinomas mokslininkas Čarlzas Murėjus taip pakomentavo šj atsitikimą: „Visiškai aiški priežastis, kodėl laivas „Milena“ vėlavo atvykti į paskirties uostą – įėjimas į laiko kilpą ir išėjimas iš jos dalyvių akimis trunka tik minutes, o realybėje trunka mėnesius“.

Dvi valandos ir trys metai

Atsitikimas su „Milena“ yra ne vienintelis. 1996-ųjų m. pradžioje Indijos spaudoje buvo atspausdintas pranešimas, kad Indijos vandenyne atsirado laivas „Jūrų žvaigždė“, kuris be pėdsakų išnyko prieš tris metus.

1992-ųjų m. spalio 16 d. laivas išplaukė iš Bombėjaus į Malaiziją. Laive buvo 39 ekipažo nariai ir 10 turistų. Kelionė vyko be nuotykių, tik penktą parą įsisiautėjo uraganas. „Jūrų žvaigždė“ spėjo paduoti SOS signalą ir radijo ryšys su laivu nutrūko. Į nelaimės vietą nedelsdami pasuko arčiausiai buvę laivai, tačiau jie nerado nelaimę patyrusio laivo. „Jūros žvaigždė“ taip pat išnyko ir iš radarų ekranų.
Kai nurimo uraganas, į „Jūrų žvaigždės“ paieškas buvo pasiųsti penki kranto apsaugos tarnybos laivai, kurie tris dienas šukavo numanomos katastrofos akvatoriją, tačiau be jokių rezultatų. Vandenyje nesimatė jokių katastrofos pėdsakų.

Praėjo trys metai. 1995-ųjų m. spalio 16 d. tame pačiame rajone prieš apstulbusius žvejus atsirado laivas. Iš šio laivo į eterį buvo perduotas pranešimas: „Viskas tvarkoje! SOS signalas atšaukiamas. Uraganas staiga nurimo“. Radistai, priėmę šį pranešimą, buvo suglumę – jokios audros ir jokių nelaimės signalų iš šio rajono nebuvo. Viskas paaiškėjo tada, kai kranto apsaugos tarnybos atstovai užlipo į nežinomą laivą. Tai buvo prapuolęs laivas „Jūrų žvaigždė“. Laivo ekipažas ir turistai buvo susijaudinę ir džiaugėsi, kad pavyko išsigelbėti iš uragano.

Apsaugos tarnybos darbuotojai esantiems „Jūros žvaigždėje“ papasakojo, kad jų laivas buvo dingęs tris metus. Tai buvo palaikyta nevykusiu pokštu. Kapitonas pasipiktino: „Kokie trys metai?! Nelaimės signalą į eterį pasiuntėme prieš dvi valandas“. Komandos nariai kariškiams papasakojo, kad laivas dvi valandas kovojo su vėju ir didžiulėmis bangomis, tačiau po to staiga viskas nurimo.

„Jūrų žvaigždė“ buvo palydėta į Bombėjaus uostą, kur buvo atliktas paslaptingo atsitikimo tyrimas, tačiau taip ir nepavyko nieko išsiaiškinti.

10 tūkstančių mylių per vieną minutę

1993-iais metais amerikiečių savaitraštis „The News“ papasakojo apie nepaprastą atsitikimą. Povandeninis laivas, buvęs paslapčių apipintame Bermudų trikampio rajone, netikėtai dingo… ir labai greitai atsirado Indijos vandenyne, už 10 tūkstančių mylių nuo tos vietos, kur buvo. Šiai keistai kelionei laivas sugaišo vos kelias dešimtis sekundžių, tačiau ekipažo nariai paseno apie 30 metų.

Kapitonas savo ataskaitoje rašė: „Povandeninis laivas patruliavo prie pietinio Floridos kranto, kur buvo numatytas kapsulės su astronautais nusileidimas. Netikėtai 200 pėdų gylyje laivas ėmė vibruoti. Vibracija truko apie minutę, po to išnyko. Palydovinė navigacinė sistema parodė, kad mes esame visai kitame taške – 300 mylių nuo rytinio Afrikos kranto. Per 60 sekundžių mes nukeliavome 10 tūkstančių mylių. Aš vyresnybės paprašiau leidimo užsukti į artimiausią uostą Kuveite.

Mes labai nustebome, pamatę, kad stipriai pasenome“.
Visus šio nepaprasto atsitikimo dalyvius apklausė amerikiečių kariniai specialistai ir lėktuvu išskraidino į kosminės medicinos centrą Vokietijoje. Vėliau vienas iš šios įstaigos medikų žurnalistams pranešė: „Visi ekipažo nariai ir toliau sensta. Jų veiduose atsirado gilios raukšlės, pražilo plaukai, nusilpo raumenys, susilpnėjo regėjimas ir klausa. Tai tipiški senėjimo požymiai“.

Slapta Pentagono ataskaita apie šį nepaprastą įvykį buvo pateikta ekspertų grupei. Jie padarė vieningą išvadą: persikėlimas erdvėje įvyko dėl to, kad laivas pateko į laiko kilpą“.

Mokslininkai negali paaiškinti, kaip veikia šio paslaptingo fenomeno mechanizmas. Ne be reikalo žinomas astrofizikas Nikolajus Kozyrevas yra pasakęs: „Laikas yra vienas svarbiausių ir pačių paslaptingiausių dalykų“.