Pietų Australijos Bermudų trikampis

Visiems yra žinoma, kad Žemėje yra tokių vietų, kur nuoiat vyksta paslaptingi reiškiniai, kurių mokslas kol kas negali paaiškinti. Tai – taip vadinamos anomalios zonos, kurių teritorijose dažniau, nei kitose vietose, pasireiškia poltergeistas, matomos paslaptingos būtybės ir pasirodo neatpažinti skraidantys objektai (NSO).

Visais laikais žmonės tokias vietas vadino prakeiktomis. Dėl kokių priežasčių susidaro šios anomalios zonos ir kiek jų iš viso planetoje, atsakyti niekas negali – juk vienos zonos išnyksta, atsiranda naujos, o kai kurios zonos gali keisti savo vietą, keliaudamos Žemės.

Ne vienas yra girdėjęs ar skaitęs apie Rusijoje esančias anomalias zonas – Samaros vingis, Meškos pieva Žemutiniame Pavolgyje, Mirusiųjų kalnas Šiaurės Urale, „M-trikampis” netoli Molebko kaimo ties Permės ir Sverdlovsko sričių riba… Tačiau pati žinomiausia anomali zona yra tarp Bermudų salų, Floridos ir Puerto Riko salos. Tai visiems puikiai žinomas Bermudų trikampis.

Yra dar viena paslaptinga teritorija, apie kurią ne visi žino, tačiau šioje teritorijoje vyksta nepaaiškinami reiškiniai, apie kuriuos siūlome paskaityti. Tarp Australijos ir Tasmanijos salos plyti Baso sąsiauris, kuris jungia Tasmano jūrą su Indijos vandenynu. Šio sąsiaurio ilgis 490 km, plotis – 224 km, o gylis – iki 97 m. Sąsiauris pavadintas anglų gydytojo ir keliautojo Georgo Baso, kuris jį atrado 1797-ais metais, vardu. Kartais ši vieta vadinama „Pietų Australijos trikampiu”. Būtent šioje vietoje dažniausiai (vos ne kiekvienais metais) be pėdsakų dingsta laivai ir lėktuvai, virš audringų sąsiaurio bangų ir jūros gelmėse savo paslaptingus manevrus atlieka neatpažinti skraidantys ir plaukiojantys objektai. Būtent šiose vietose yra padidėjęs NSO dėmesys lėktuvams – kartais NSO prie lėktuvų priartėja pavojingu atstumu, gana ilgai juos lydi.

Didžiulis NSO dingo po vandeniu

Štai tik keletas paslaptingų atsitikimų, nutikusių Baso sąsiaurio rajone, apie kuriuos buvo pranešta Australijos ir viso pasaulio spaudoje.

1886-ais metais Melburno laikraštyje „Argus” buvo išspausdintas sensacingas straipsnis, kuriame buvo pasakojama, kad virš sąsiaurio apie 10 minučių kabėjo didžiulis cigaro formos NSO, kurį matė daugelio pakrantėje įsikūrusių gyvenviečių žmonės. „Cigaras” pakabojo ore, po to lėtai nusileido ant bangų ir dingo gelmėse. Nors sąsiauryje buvo stiprus bangavimas, į cigarą panašaus objekto panirimo vietoje vanduo keletą minučių buvo lygus tarsi stalo paviršius.

1920-ųjų m. liepos mėnuo. Dingo sąsiauriu plaukusi škuna „Šventoji Amalija”. Jos ieškoti bandė du laivai, kurie neaptiko nei pačios škunos, nei laivo skendimo pėdsakų. Į numanomą „Šventosios Amalijos” dingimo rajoną išskrido lėktuvas su dviem lakūnais. Po kiek laiko vienas pilotas pranešė, kad mato „didelę ugnį”, po to ryšys nutrūko. Paieškos laivams taip nieko ir nepavyko aptikti, jie grįžo į uostą, o lėktuvas, ko gero, irgi dingo paslaptingajame sąsiauryje.

1934-ųjų m. spalio 19 d. Lėktuvas „Miss Hobart”, kuriuo skrido 12 keleivių ir buvo gabenamas paštas, be pėdsakų dingo virš sąsiaurio. Ryšys su lėktuvu nutrūko, kai jis buvo netoli Vilsono-Promontorio pusiasalio.

1944-ųjų m. vasario mėnuo. Bombonešio „Bjufortas”, kuris skrido 1500 m aukštyje virš Baso sąsiaurio, ekipažo nariai pastebėjo paslaptingą juodą objektą, nuo kurio driekėsi akinantis žiežirbų šleifas. Objektas priartėjo prie bombonešio 50 m atstumu ir skrido šalia jo apie pusę valandos. Tuo metu neveikė jokie radijo ryšio ir orientavimosi prietaisai. Po to, tarsi atlikęs tik jam pačiam žinomą užduotį, objektas padidino greitį (lakūnų paskaičiavimu – iki 750 km/h) ir dingo iš akių.

Paslaptingas debesis, šviečiantis rutulys ir žvaigždė…

Visame pasaulyje anomali Baso sąsiaurio zona tapo žinoma po įvykių, nutikusių 1978-ųjų m. spalio 21 d.

18:45 Melburno gyventojas Rojus Meinfildas fotografavo Saulės nusileidimą virš Baso sąsiaurio. Po to, kai išryškino foto juostą, keliuose negatyvuose pastebėjo keistą debesį, tarsi pakilusį iš vandenyno. ESM pagalba buvo ištirti negatyvai. Buvo nustatyta, kad paslaptingasis „debesis” judėjo maždaug 300 km/h greičiu priešinga kryptimi, nei judėjo visi kiti debesys. Panašiai tuo pačiu metu du bičiuliai, buvę vakariniame Melburno pakraštyje, pamatė danguje judantį šviečiantį rutulį.

Spalio 21 d. apie 20 h Ringvudo – rytinio Melburno priemiesčio – gyventojai šiaurės-rytuose matė objektą, kuris priminė penkiakampę žvaigždę ir maždaug 900 m aukštyje skrido šiaurės-rytų kryptimi. Žvaigždės spindulių galai pulsavo balta šviesa, tačiau ypač ryškiai švietė objekto centras. Tuo metu visuose Ringvudo gyventojų radijo imtuvuose buvo girdėti dideli trukdžiai.

Kunkslifto, esančio kitoje sąsiaurio pusėje į pietvakarius nuo Melburno, gyventojai danguje matė didžiuliu greičiu besisukantį ratą, kuris švietė visomis spektro spalvomis. Apie 21:30 Blekvude, esančiame į šiaurės-rytus nuo Otvėjaus kyšulio, visi televizoriai nustojo rodyti, ekranuose buvo matomas tik mirgėjimas. Tuo metu keletas žmonių danguje stebėjo be jokio garso skriejantį objektą, kuris skleidė raudoną ir žalią šviesą…

„Jis žaidžia kažkokį žaidimą!”

Tą dieną 18:19 22-jų metų amžiaus lakūnas Frederikas Valentičius lėktuvu „Cesna-182″ išskrido iš Melburno ir pasuko link Kingo salos. 19:06 Valentičius Melburno skrydžių tarnybos dispečeriui Stivenui Robiui pranešė, kad virš savęs mato lėktuvą, kurio tipo negali nustatyti. „Melburne, jis artėja prie manęs iš rytų pusės, – pranešė lakūnas. – Jis su manimi žaidžia kažkokį žaidimą – didžiuliu greičiu tris kartus praskrido virš manęs, po to sugrįžo! Aš darau dešinį posūkį, ir jis sukasi virš manęs! Nuo jo sklinda žalia šviesa. Mano variklis nebetraukia, reikia leistis. Jis pakibo. Tai ne lėktuvas!..”

Šiuos žodžius Valentičius pasakė 19:12, po to ryšys su juo nutrūko. Dingusi „Cesna” ir jos pilotas buvo ieškomi iki spalio 25 d., tačiau paieškos buvo bevaisės.

NSO auka

NASA specialistai išstudijavo magnetofoninį įrašą. Jie nustatė, kad 17 sekundžių prieš ryšio pabaigą girdimas kažkoks paslaptingas džeržgimas, kuriame galima išskirti 36 skirtingus tonus.

Palaipsniui buvo padaryta išvada, kad Valentičius tapo NSO auka. Kadangi nėra jokių aviakatastrofos pėdsakų, galima numanyti, kad pilotą su visu lėktuvu pagrobė nežemiškos kilmės didžiulis skraidantis aparatas. Gali būti, kad paslaptingas gergždimas, girdimas magnetofono juostoje, atsirado tuo metu, kai „Cesna” susilietė su NSO.

Ateiviai stato tinklus

Šis atsitikimas jau seniai tapo ufologijos klasika. Prie jo būtų galima nebegrįžti, jei pastaruoju metu nebūtų padažnėję nežinomų skraidančių objektų pasirodymo virš Baso sąsiaurio atvejai. 2004-ųjų metų vasarą laivų, plaukusių per sąsiaurį, ekipažai matė horizonte keistą debesį, kuris tarsi iškilo iš vandens. 2005-ais metais į Melburno policiją kreipėsi žmonės, kurie danguje virš miesto matė šviečiančius rutulius ir penkiakampę žvaigždę. 2006-ųjų m. pradžioje sąsiauryje keistus manevrus atliko įvairiomis spalvomis šviečiantis besisukantis ratas, kuris tai panirdavo į vandenį, tai šaudavo aukštyn į dangų.

Vietinių avialinijų lakūnai, prisiklausę apie paslaptingą Frederiko Valentičiaus istoriją, juokauja, kad ateiviai stato tinklus, norėdami pagauti eilinę auką. Juokai juokais, tačiau vargu ar šiuo metu pavyktų rasti daug pilotų, kurie visiškai ramia širdimi leistųsi į skrydį virš Baso sąsiaurio.