NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė

Nežemiškas civilizacijas, matyt, labai domina branduolinio ginklo ir atominės energetikos Žemėje būklė. NSO pasirodo prieš ar iškart po branduolinių sprogdinimų. Pvz., 1945 m. liepos mėn. netoli Alamogordo, pirmojo atominio įtaiso sprogdinimo vietos, ant žemės buvo pastebėtas į NSO panašus objektas, o po pirmosios atominės bombos sprogimo Hirosimoje buvo nufotografuoti du disko formos apie 10 m skersmens objektai, o per tris kitas dienas fotojuostoje užfiksuoti jau 5-i NSO, kurių dienas buvo didelis ir kupolo formos. NSO virš Hirosimos pasirodydavo dar dvejus metus ir turėjo būti matomi daugelio.

Atseit, 1952 m. liepos 18 d. ateiviai liepė žinomam fizikui branduolio tyrimų srityje Van Teselui perduoti JAV prezidentui reikalavimą nutraukti branduolinio ginklo bandymus ir vandenilinės bombos kūrimą. O naktį liepos 19 naktį atliko vieną iš penkių Vašingtono „antskrydžių“. Taip pat, atseit, 1995 m. ateiviai pranešė, kad branduolinių ginklų ir energetikos sunaikinimui ir perėjimui prie saugesnių energijos rūšių Žemei duodama 100 m., o tada, neįvykdžius reikalavimo, žmonija bus sunaikinta kaip „kosmosui pavojinga bendruomenė“.

Kiek „įtikinamiau“ atrodo 1977 m. lapkričio 27 d. nutikimas [ietinėje Anglijoje, kai 120 km spinduliu netikėtai dingo visų TV kanalų vaizdas ir garsas ir mirksint ekranams „elektroninis“ balsas pareiškė, kad kreipiasi į Žemės gyventojus galaktikos vadovybės Aštrono vardu. Jis sakė, kad stebi žemiečius daug metų ir mato, kad jie eina klaidingu keliu, bei įspėjo, kad būtų nedelsiant nutraukti branduolinės energetikos naudojimas ir tyrinėjimai, nes radioaktyvios atliekos apnuodys planetą tūkstančiams metų. Nepaklausius, mūsų pasaulis būsiąs sunaikintas. Galaktikos „programa“ tęsėsi 3 min., o tada televizoriai atnaujino normalią transliaciją. BBC, tyrusi šį atvejį, išsakė prielaidą, kad „perėmimas“ galėjo būti atliktas Haningtone, tačiau tai techniškai sunkiai atliekamas, nes reikalauja didelių retransliacinių pajėgimų. Įtikinamo paaiškinimo tam ir nebuvo surasta.

Vykdant bandomuosius branduolinius sprogdinimus – amerikiečių Bikini atole, prancūzų Sacharoje, anglų Australijoje, o rusų Semipalatinske ir Naujojoje Žemėje – beveik kiekvienąkart buvo pastebimi ir patruliuojantys NSO. 1957 m. anglams atliekant atominių bombų bandymus Maralingo poligone stebėtas NSO. 1963 m. bandomąjį 2 kg branduolinio užtaiso prieš sprogdinimą Teksaso valstijoje pasirodė NSO akimirksniu nusileidęs prie būsimo sprogdinimo vietos – ir sprogimas įvyko praėjus tik 3,5 min. po mygtuko paspaudimo. Tas uždelsimas liko nepaaiškinamas, nes tiek pagrindinė, tiek dubliuojanti aparatūra neturėjo sutrikimų. 1990-ais bandymų Naujojoje Žemėje metu pakibo du vizualiai matomi stambūs NSO, radarų ekranuose buvo vientisas švytėjimas. Pakilo trys naikintuvai, tačiau prie objektų nepriartėjo, nes tie staigiai išvystė didelį greitį ir žemame aukštyje nuskrido šiaurės kryptimi.

NSO ne kartą pakibdavo virš atominių gamyklų Okridže, Henforde, Los Alabamoje, Las Vege ir Veldon Springse. O 1984 m. V formos NSO su dviem ryškiais baltais spinduliais 15 min, prakybojo 150 m aukštyje virš atominio kuro gamyklos Indian-Pointe, o tada pakilo ir išnyko. 1995 m. rutulio formos NSO kybojo virš Sarovo mieste (buvęs Arzamas-16) esančios ypač slaptos „Avangard“ gamyklos, tuo metu gaminusią kovines galvutes. 1991 m. rutulio formos NSO kybojo virš Dniepropetrovske tarpžemynines raketas gaminančios gamyklos.

NSO stebėti ir TSRS bei JAV balistinių raketų bandymų metu. 1962-64 m. jie lydėjo kai kurias „Polaris“ raketas bandymų metu Kanaveralio iškyšulyje. O 1964-73 m. ne tik lydėjo „Atlas raketas“, paleistas iš Vanderbergo bazės, bet ir skrydžio metu tyrė jų galvutes. Peržiūrint „Atlas-F“ skrydžio 1964 m. greitojo filmavimo per teleskopą medžiagą aptikta, kad atsiskyrus raketos pakopoms prie galvutės 110 km aukštyje priartėjo disko formos NSO, dukart apskriejęs aplink ją. Buvo matomi keturi ryškaus spindulio, nukreipto į galvutę, blyksniai. Netrukus galvutė tapo nebekontroliuojama ir nukrito į vandenyną šimtus mylių anksčiau tikslo. 1987-88 m. leidžiant tarybines raketas europinėje dalyje, prieš joms krentant į Kamčiatkos „Kura“ poligoną sistemingai pasirodydavo rutulio formos NSO. Vos TSRS paskelbus kurį nors vandenyno rajoną uždaru dėl ten krisiančių raketų, ten ne tik pasirodydavo Amerikos laikai, bet ir įvairiausi NSO.

Minima ir daugybė atvejų, kai NSO pasirodydavo prie branduolinio ginklo paleidimo bazių. 1966 m. NSO nusileido prie tarpžemyninių raketų „Minitmen“ bazės prie Great-Falls, Dakotoje, o vienas objektas pakibdavo virš panašios bazės Šiaurės Karolinoje. Abiejose bazėse vienu metu iš rikiuotės išėjo 10 raketų. 1967 m. NSO nusileido Malstromo bazėje Montanos valstijoje ir joje kontrolės neteko visos raketos. 1980 m. vienas NSO nusileido netolo Monzano bazės, o kitas prie branduolinio ginklo saugyklos Kirtlende Niu Meksikos valstijoje – ir tuo metu dingo šviesa ir išsijungė radarai. 1975 m. dviejų savaičių laikotarpyje NSO pakibdavo virš „Minitmen“ raketų šachtų ir branduolinių galvučių saugyklų 8-iose bazėse šiaurinėje JAV dalyje. 1983 m. virš 50-osios spec. Kariuomenės pozicijų prie Chmelnickio miesto Ukrainoje pasirodė keli NSO, kurie 4 val. judėjo trajektorijomis, nepasiekiamomis žemiškai technikai. Tuo pat metu įsijungė automatinė karino komplekso valdymo sistema, o centriniame pulte įsižiebė signalinės lemputės. Kartu įsijungė ir paleidimo programa, kas galėjo įvykti tik gavus atitinkamą kodą iš Maskvos. NSO, pakibęs virš raketinių dalinių pozicijų Saratovo srityje, sukėlė raketų galvučių taikymo įmagnetinimą, kas paveikė jų tikslumui, todėl teko pakeisti kai kuriuos budinčius įrenginius.

Neretai NSO praskriedavo virš oro pajėgų bazių, kuriose buvo lėktuvai, galintys gabenti branduolinį ginklą. Dar 1947 m. jie ne kartą praskriejo virš Rosvelo, kur tada buvo 509-oji „skraidančių tvirtovių“ B-29 bazė, kurios lėktuvai numetė atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Tuo metu tai buvo vienintelė Žemėje bazė, turinti branduolinę ginkluotę. Nuo 1970-ųjų NSO 13-ka kartų pasirodė virš Viljamso bazės Arizonos valstijoje ir Barksdeilo B-52 bombonešių bazės Luizianos valstijoje. O 1975 m. NSO dviejų savaičių laikotarpyje skraidė virš Loringo bazės Meno valstijoje, Vurtsmito bazės Mičigano valstijoje ir Malstromo bazės Montanos valstijoje.

Povandeniniai neatpažinti objektai (PNO) domėjosi lėktuvnešiais ir povandeniniais laivais. 1963 m. netoli Puerto-Riko PNO, plaukdamas milžinišku 150 mazgų greičiu 4-ias paras lydėjo amerikiečių paieškos- smogiamąją grupę su lėktuvnešiu „Wasp“, vertikaliai manevruodamas nuo paviršiaus iki 600 m gylio. 1975 m. lėktuvnešio „Franklinas Ruzveltas“ komanda stebėjo iš vandens pakylantį milžinišką pilką objektą su iliuminatoriais, kuris apskriejo laivą ir dingo. 1988 m. rusų sunkusis lėktuvnešis-kreiseris „Novorosijskas“ prie Šikotano salos 15 min. stebėjo iš už salos pakilusį milžinišką objektą su 36-iom šviesom, vėliau nuskridusį pietų kryptimi. Objektui esant greta kreiserio neveikė visos elektroninės sistemos.

1965 m. vienas pirmųjų tarybinių povandeninių laivų, iškilęs į paviršių Atlanto vandenyne, maždaug už mylios išvydo cigaro formos apie 200-350 m ilgio objektą; iš jo dugno žemyn nušvito trys spinduliai, tada jis lėtai nugrimzdo į vandenį. Nuo 1979 m. spalio iki 1980 m. balandžio disko formos NSO kas savaitę pasirodydavo virš rusų atominių laivų bazės Didžiosios ir Mažosios Vakarų Lico įlankose, o kartais lydėdavo laivus jiems išplaukiant arba sugrįžtant. 1979 m. virš rusų povandeninio laivo Motovo įlankoje 60 m aukštyje pakibo NSO, iš kurio dugno laivo link ėmė lėtai tįsti baltas spindulys. Kadangi skubus panirimas Motovo įlankoje uždraustas, 1 rango kapitonas A. Korževas liepė pasitraukti į šalį. Tada NSO įtraukė spindulį, persikėlė virš laivo ir vėl ėmė leisti spindulį. Korževas vėl įsakė manevruoti, tada NSO įtraukė spindulį ir išsinešdino.

NSO domina ir branduolinės jėgainės. 8-me dešimtm. gauta šimtai pranešimų apie NSO prie Vestčersko elektrinės Niujorko valstijoje. Po Černobylio avarijos 1986 m. virš elektrinės ne kartą pasirodydavo NSO. 1991 m. kovą NSO kabojo virš Leningrado AE.

Galbūt, susitarimai strateginės ginkluotės mažinimo srityje ir galėjo būti paskatinti raginimų „iš šalies“. O ateiviai, matyt, ne tik stebėjo ir skatino likviduoti branduolinį ginklą, bet kartais ir patys jį neutralizuodavo. Ne kartą prie paleistų raketų buvo stebimi priskridę NSO, o dviem atvejais jos netgi buvo sunaikintos.

Taip pat ateivių civilizacijos, atrodo, siekia kontroliuoti ir kosmoso įsisavinimą – iškart po pirmojo palydovo paleidimo NSO pasirodydavo prie tarybinių ir amerikiečių kosminių aparatų. Jie sutrikdydavo radijo ryšį, pažeisdavo jų elektroniką, atlikdavo „bauginančius“ manevrus. Dar 1964 m. pirmojo bandomojo „Titano“ raketos skrydžio su nepilotuojamu „Gemini“ laivu priartėjo 4 NSO ir išsirikiavo: 2 virš ir po vieną priekyje ir gale. Taip jie išbuvo viso apsisukimo metu, o tada pasitraukė į erdvę.

Ypač didelį nežemiečių susidomėjimą sukėlė bandymai tyrinėti Mėnulį. Dar 1968 m. NSO dukart keletui minučių pasirodė prie „Apollo-8” ir tuo metu liaudavosi veikę visi navigaciniai ir elektroniniai prietaisai, o laivas nuklysdavo nuo kurso. Kartu labai pablogėdavo ir astronautų savijauta. Kitas „prikibimas“ įvyko 1969 m. prie „Apollo-11”, kai prie jo 1 m (!) atstumu priskrido 3 NSO, o nusileidimo moduliui leidžiantis į Mėnulį ant kraterio krašto nusileido 3 NSO, kurių skersmuo 15-30 m. Pats N.Armstrongas viename pokalbyje Hiūstone pasakė: „Tai neįtikėtina... Mes, aišku, žinojome, kad tokia galimybė yra, tačiau mus įtikino... mums leido suprasti, kad vieta jau užimta... Negaliu leistis į detales, tik pasakysiu, kad jų laivai gerokai viršija mūsų ir dydžiais, ir technologijomis. Kur ten, tikri gigantai, grėsmingi išvaizda... ne, klausimas apie stotį Mėnulyje atkrenta“. Buvęs NASA direktorius K. Kraftas išėjęs į atsargą irgi patvirtino, kad Armstrongas iš tikro pranešinėjo apie Mėnulyje stovinčius „svetimus“ milžiniškų dydžių laivus, kurių vienas trimis spindulio blyksniais sugadino juostelę fotoaparate. Tačiau egzistuoja „Apollo“ ekipažų padarytos tų objektų nuotraukos, kurių kiekvienai NASA yra priskyrusi atitinkamą numerį. Įdomus pareiškimas dėl šio įvykio buvo padarytas 1974 m. liepą „Amerikos balso“ radijo laidoje, kad, atseit, amerikiečiai Mėnulyje sutiko žmogiškos išvaizdos būtybę, kuri pareiškė: „Ko skrendate čia, į Mėnulį, kai Žemėje tiek netvarkos: ir karai, ir ligos, ir barbariškas požiūris į aplinką? Užsiimkite savo reikalais, o kosmosu užsiimsime mes“.

Trečiąkart susidurta su NSO 1970 m. „Apollo-13” skrydžio metu, kai ekipažas turėjo į Mėnulį pristatyti ir susprogdinti branduolinį užtaisą. Tačiau dar pradinėje skrydžio dalyje susprogo išorinis balionas su skystu deguonimi ir buvo pažeistas antrasis toks balionas. Beje, kelios sekundės iki sprogimo Suidžertas (J. Swigert) pranešė Centrui, kad juos lydi NSO, o iškart po sprogimo jis suriko: „Jie sunaikino degalus!“ Astronautams teko pereiti į Mėnulio nusileidimo modulį su nedidelėmis deguonies atsargomis ir sunkiomis aplinkybėmis, priskridus Mėnulį, grįžti į Žemę nebaigus misijos. NASA nepateikė jokių paaiškinimų.

Keistas nutikimas įvyko ir „Apollo-14” skrydžio metu. Netrukus po nusileidimo į Mėnulį jo paviršiuje A. Šepardas ir E. Mitčelas tarsi išnyko – ir ilgesniam laikui, nei buvo deguonies jų balionuose. NASA netgi spėliojo, kad jie galėjo žūti, tačiau po kelių valandų jie atsirado. Tyrimas vyko visiškai slapta, o abu astronautai buvo nušalinti nuo tolimesnių skrydžių. Korespondentams jie atsakinėjo, kad nieko nenutiko. Ir pats „Apollo-14” skridimas labai negausiai aprašytas spaudoje ir kitoje literatūroje.

1970 m. F. Steklingas per teleskopą stebėjo kelias valandas prie Archimedo kraterio esančius 3 cilindro formos objektus – 22 km ilgio ir 5 km skersmens. 1979 m. astronomas Darlingas stebėjo cigaro formos objektus: 16 km ilgio prie Nektaro jūros ir 20 km ilgio prie Riomerio kraterio. O japonas Micusima per 800 kartų didinantį teleskopą stebėjo iš Mėnulio startuojančius ir praskrendančius sferinius švytinčius objektus, metančius šešėlį ant paviršiaus. Didžiausias iš objektų buvo 20 km skersmens ir skrido 200 km/sek greičiu.

1971-72 m. Amerikos spauda vis dar plačiai rašė apie Mėnulio įsisavinimo perspektyvas, kaip platformą skrydžiams į kitas planetas ir net raketinių bazių įrengimą. Surengti „Apollo“-14, 15, 16 ir 17 skrydžiai. Armstrongas vėliau aiškino, kad NASA tuo metu negalėjo kitaip elgtis, kad nesukeltų panikos: „viskas vyko labai sparčiai, šuolis ten ir kuo greičiau atgal“. Buvo paskelbta, kad 1972 m. įvyks dar „Apollo“-18, 19 ir 20 skrydžiai. Galingos raketos-nešėjos „Saturn“ jau buvo parengtos, ekipažai paskirti ir nusileidimo vietos nustatytos. Ir staiga „Apollo“ programa, į kurią buvo įdėta 25 mlrd. dolerių, buvo nutraukta be jokių įtikinamų paaiškinimų, o 5–ios “Saturn” raketos išmontuotos.

Tik težinoma, kad JAV Senate 1972 m. buvo išklausyta informacija apie nežinomų protingų būtybių veiklą Mėnulyje ir dėl to nuspręsta laikinai nutraukti skraidymus į Mėnulį. Matyt, JAV astronautai Mėnulyje susidūrė su kažkokiomis pavojingomis nežemiečių veiklos apraiškomis. Beje, TSRS irgi nutraukė Mėnulių tyrinėjimą mėnuleigių pagalba, o 8-ios parengtos skrydžiui N-1 raketos 1976 m. L. Brežnevo nurodymu buvo supjaustytos.

Nutraukus skrydžius į Mėnulį, NSO dažnai tebesirodydavo prie kosminių aparatų, skraidančių orbitomis aplink Žemę, o taip pat prie kosmodromų.

Tačiau atrodo, kad NSO trukdo ir radioastronominius stebėjimus. Buvo pažeisti du stambiausi SETI ir OZMA radioteleskopai. 10-ojo dešimtm. viduryje ramiu oru Vakarų Virdžinijos valstijoje staiga nugriuvo radioteleskopo antena. Nuolaužų tyrimas parodė, kad tai įvyko dėl staigaus įkaitimo, kas yra įmanoma tik paveikus galingu lazeriu. Priežasties nustatyti nepavyko ir ji priskirta „aliuminio konstrukcijų pasenimui“. O štai stoties direktorius padarė keistą pareiškimą, kad „šiandien nelaimės priežastys dar paslaptingesnėmis nei radioteleskopo nugriuvimo momentu“.

O 2001 m. kovą PAR geru oru galingu pulsuojančiu mėlynos šviesos spinduliu iš dangaus į nuolaužų krūvą paverstas vienas didžiausių teleskopų, buvęs prie Johanesburgo. O visos komunikacijos 0,5 mylios spinduliu buvo sudegintos. Teleskopas galėjo apklausyti žvaigždes 400 šviesmečių atstumu.

Nežemiškos civilizacijos domėjosi ir Marsu. 1976 m. „Viking-2” nufotografavo 100 m skersmens objektą, esantį 20 mylių atstumu nuo nusileidimo vietos. Tas objektas besileisdamas išrausė gilią vagą Marso paviršiuje ir sudužo atsitrenkęs į uolą. Jo viduje buvo matomi kažkokie mechanizmai ir daugybė kabelių. Matyt laivas pateko į Marsą kažkur tarp 1965 ir 1976 m., nes anksčiau darytose nuotraukose jo nebuvo.

1989 m. prieš suartėjimą su Fobosu netikėtai dingo ryšys su rusų „Fobos-2” zondu, tačiau prieš tai jis spėjo perduoti netoli esančių dviejų neatpažintų objektų vaizdus: vienas jų buvo verpstės formos (jo nuotrauka pasirodė spaudoje), o kitas – cilindro formos 20 km ilgio ir 1,5 km skersmens (nuotrauka įslaptinta). Taip pat užfiksuoti įvairūs amerikiečių kosminių aparatų gedimai, kurių priežastys neaiškios. 1996 m. rusų „Mars-96“ nesugebėjo palikti Žemės orbitos ir nukrito į vandenyną, o 1998 m. japonų „Nozomi“ nepavyko įeiti į Marso orbitą. Atrodo, kad nežemiečiai trukdo tirti Saulės sistemos planetas.

1999 m. M. Maltbey vadovaujama mokslininkų grupė nutraukė bendradarbiavimą su NASA, o pats vadovas padarė sensacingą pranešimą, kad, atseit, vienas NASA ryšių palydovų priėmė šifruotą pranešimą iš Marso, kuriame buvo reikalaujama nutraukti bet kokius Marso tyrinėjimus: „Ne jums suprasti mūsų pasaulį, nes jūs tegalite tik sugadinti jį, o visi jūsų paleisti zondai, galintys mums pakenkti, bus sunaikinti“, - sakoma jame.

NATO štabo 1967 m. dokumente minima, kad reikiamos informacijos surinkimui nežemiečiai taip pat naudojasi:

• miniatiūriniais prietaisais, įtaisytais ant dominančių asmenų drabužių, arba implantais;
• agentais-hibridais.