Mėnulis buvo ir yra gyvenamas?

2007 – 2009 metais buvę NASA darbuotojai Ričardas S. Hoglendas ir Kenas Džonstonas surengė visą eilę spaudos konferencijų. Jie teigė, kad žymiausia pasaulio kosminė agentūra štai jau keturias dešimtis metų slepia tiesą apie tai, kad misijos “Apolonas” astronautai aptiko Mėnulyje senovinės civilizacijos pėdsakus.

Kristalo bokštai mėnulyje

Detaliausiai savo požiūrį į Mėnulio architektūrinius ir technogeninius artefaktus Ričardas Hoglendas išdėstė savo knygoje “Tamsioji misija. Slaptoji NADA istorija”. Artefaktams ten skirtas ištisas skyrius – “Kristalo bokštai Mėnulyje”. Apsiginklavęs pačia šiuolaikiškiausia technika, Hoglendas išanalizavo Žemės palydovo paviršių. Kalba eina apie nuotraukas, kurias padarė amerikiečių pilotuojamos misijos “Apolonas” ir automatiniai tyrimo aparatai. Rezultatai gauti ganėtinai įdomūs.

Hoglendas atkreipė dėmesį į keistus geometrinius darinius Ukerto kraterio rajone. Negana to, pačiame krateryje esama kažkokio tamsaus trikampio objekto šviesesnio apskritimo fone. Įdomu, kad anksčiau NASA nuotrauką AS10-32-4810 tyrinėjo amerikiečių ufologas Fredas Steklingas, kuris įžiūrėjo tamsiose dėmėse įėjimus į po paviršiumi esančias bazes, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į geometriškai taisyklingus darinius.

Tuo tarpu nuotraukoje LO-III-84M, kurią padarė vienas iš Lunar Orbiter aparatų, Hoglendas įžiūrėjo į kėglį panašų bokštą, kurio aukštis siekia beveik mylią. Mėnulio paviršiuje, kurį milijonus metų bombardavo meteoritai, šis fragmentas atrodė kaip absoliučiai anomali struktūra – su netaisyklingos formos viršūne, sustorėjimu viduryje ir susiaurėjimu apačioje.

Vaizdo padidinimas kompiuteriu davė įspūdingą rezultatą. Keista struktūra buvo sudaryta iš pasikartojančių sudėtingų vidinių kristalinių formų, pastebimų visame objekte. Pasitelkęs kompiuterį, Hoglendas padidino vaizdus, gautus iš negatyvo LO-III-84M, tai leido pastebėti nuostabią vidinę struktūrą, kurią sudaro kubo ir šešiakampio pavidalo detalės, smarkiai pažeistos laiko, tačiau kaip ir anksčiau puikiai matomos. Iš visko sprendžiant, tų detalių dydis siekia 70 metrų.

Kupolas virš jūros

Toje pačioje nuotraukoje galima įžiūrėti prastai apšviestą masyvesnio kubo pavidalo bokšto viršūnę. Bokštas iš visko sprendžiant, stiklinis. Pirmiausiai buvo iškelta prielaida, kad į kadrą pateko pro Mėnulį skrendanti kometa, tačiau tai buvo paneigta, kadangi 1967 vasarį, kai buvo padaryta nuotrauka, jokių kometų nebuvo.

Apskaičiavimai parodė, kad kalba eina apie stiklinį bokštą, kurio aukštis siekia daugiau kaip septynias mylias. Kompiuterinis nuotraukos apdorojimas leido išaiškinti dar vieną anomaliją, sąlyginai pavadintą “gaisru stepėje”. Kalba eina apie ne vieno metro storio Mėnulio paviršių dengiančios medžiagos sluoksnį, skleidžiantį rausvą švytėjimą.

Apskaičiavimai rodo, kad šitą medžiagą sudaro greičiausiai stiklo nuolaužos ir dar kažkas nesuprantamo. Hoglendas iškėlė hipotezę, kad kažkada senovėje Mėnulyje egzistavo jūra, visiškai uždengta stikliniu kupolu.

Maždaug už 100 mylių į pietvakarius nuo “kėglio” ir stiklinio bokšto tyrimų aparatas Surveyor-6 1967 metų lapkritį nufotografavo dar šį tą įdomaus. Atrodė tasai “kažkas” kaip spindintys stiklo karoliukai. Nuotraukoje matosi žėrinčios grandinėlės, besidriekiančios palei vakarinį horizontą ir intensyvi šviesa virš geometrinės figūros, regimos beorio Mėnulio dangaus fone. Hoglendas mano, kad šitą fenomeną sukurti galėjo tiktai saulės šviesos ir gigantiško stiklinio kupolo, esančio tiesiai ant Mėnulio paviršiaus, sąveika.

Artefaktų draustinis

Tikru lobynu tapo nuotrauka NASA AS10-32-4822, kurią padarė Apolonas-10 1969 metais. Į šiaurės vakarus nuo mums jau žinomo Ukerto kraterio puikiai matosi neįprastas paviršiaus rajonas su aiškiais geometriniais kontūrais. Dėl to, kad šis rajonas atrodo beveik kaip miestas, kažkoks geologas netgi suteikė jam pavadinimą “Mėnulio Los Andželas”.

Šimtų kvadratinių mylių plote, maždaug atitinkančiame žemiško Los Andželo plotą, matosi stebėtinai taisyklingas trimatis vaizdas. Eilės linijų, kurios driekiasi kartais per dešimtis kilometrų, stebėtinai primena gatves ir prospektus Žemės miestuose. Tačiau kai kuriose šios nuotraukos vietose gerai matomi apskriti krateriai, kurių skersmuo siekia mylią.

Susidaro įspūdis, tarsi Mėnulio miestą kažkas bombardavo. Ir visiškai tikėtina, kad meteoritai su šiuo bombardavimu neturi nieko bendro, greičiausiai kalba eina apie branduolinį ginklą. Nepriklausomi ekspertai pripažino: geologijos požiūriu “Mėnulio Los Andželas” yra pakankamai jaunas, jam viso labo keli šimtai milijonų metų.

Nuotraukoje AS10-32-4822 tyrinėtojai taip pat aptiko objektą – gigantišką “pilį”, nepaprastai panašią į Noišvanšteiną, kurį pastatė Karalius Liudvikas II Bavarietis 1869 metais. Tiktai Mėnulio “pilies” aukštis siekia 11 mylių. Tyrinėdamas “pilį”, Hoglendas padarė netikėtą išvadą: “pilis” kybo virš Mėnulio paviršiaus, o ore jį laiko kažkas panašaus į laidą.

Tačiau čia su juo be abejo galima ginčytis: galbūt “pilis” tiesiog pastatyta ant absoliučiai tamsaus paviršiaus. Optinis efektas, kai salos ar laivai atrodo tarsi plaukiantys virš vandens, puikiai žinomas jūrininkams nuo seniausių laikų. Ant Mėnulio paviršiaus, kaip žinia, vandens nėra, užtat visiškai gali būti idealiai išlygintų plotų aplink tariamos pilies.

Kodėl gi ne? Kai dėl “laido”, tai turint galvoje kolosalius “pilies” matmenis, jo skersmuo gali siekti dešimt metrų. Tokio “kabelio” viduje gali eiti ištisi komunikacijų mazgai. Be to, ne vien, tarkime, pluoštinės-optinės linijos, bet ir, pavyzdžiui, pneumatiniai vamzdynai.
Kas visa tai pastatė?

Suprantama, kyla klausimas – kas ir kada galėjo pastatyti visus šiuos pastatus? Štai ką apie tai kalba viename iš savo interviu Ričardas Hoglendas: “Manau, kad projektas “Apolonas” patvirtino prielaidą, kad egzistavo senovinė žmonių civilizacija. Ją sukūrė mūsų protėviai, baisu net pagalvoti prieš kiek amžių. Tačiau mes sugebėjome paskelbti tik nedidelę dalį informacijos, gautos iš NASA, apie tai, kad kitados žmonės gyveno visoje Saulės sistemoje.

Datavimas šimtais milijonų metų, pasiūlytas nepriklausomų ekspertų, nukelia mus į dinozaurų epochą, jeigu ne dar anksčiau. Tačiau ir tais laikais planetoje galėjo egzistuoti žmonės. Apie tai byloja archeologiniai pastarųjų dešimtmečių radiniai, pavyzdžiui, žmogaus pėdų atspaudai geologiniuose sluoksniuose, kurie atitinka Kembro epochą (505 – 590 mln metų, Antilop Springsas, Jutos valstija), Triaso periodą (213 – 248 mln metų, Nevados valstija) ir laikotarpį prieš 286 – 320 milijonus metų (Rokaslas, Kentukio valstija).

Inf. šaltinis: nashaplaneta.su, vertė: Arnoldas – versijos.com