Kontaktuotojai su ateiviais

Adamskio nufotografuotas NSO

Baigiantis penktajam dešimtmečiui ir prasidėjus šeštajam, įvyko keletas susitikimų su ateiviais, bet daugelis NSO tyrinėtojų atmetė juos kaip per daug fantastiškus. Laikraščiuose pasirodydavo žinučių apie tokius įvykius, iš pranešimų apie skraidančias lėkštes gimė populiarios knygos. Turbūt pasakojimų apie „NSO pilotus” buvo per daug, kad būtų galima patikėti, jog tai iš tikrųjų vyksta.

Tačiau 1952 metais spaudoje plūstelėjo naujas pliūpsnis nuotykinių istorijų. Susitikimai su ateiviais virto pasaulinio masto pramoga. Atsirado veikėjų, atliekančių pagrindines roles ir visur sutinkamų kaip įžymybės, per jų paskaitas salės būdavo sausakimšos, o optimistinių jų knygų parduodavo šimtais tūkstančių egzempliorių.

Iš tikrųjų kontaktuotojų pasakojimai apie kontaktus su ateiviais nedaug kuo skiriasi nuo kelių pirmųjų „normalių” kontaktų, tokių kaip nutikusių Rapuziui Johaniui. Dar nebuvo baimės, kad ateiviai mums visiškai svetimi. Atvirkščiai, tos istorijos buvo panašios į nuotykius iš komiksų knygos „Savi berniukai”, pavyzdžiui, kaip Biglio epizodas. Jos tapo „populiariu patiekalu” radijo laidoms, skelbiančioms, kad Žemėje pamažu švinta kosminės eros aušra.

Esminis skirtumas tarp šių kontaktuotojų pasakojimų ir tikrų kontaktų buvo tas, kad liudininkas nebuvo aplinkybių auka, netikėtai atsidūrusi ten, kur keistos būtybės užsiiminėjo savo reikalais. Atvirkščiai, toks kontaktuotojas (dažniausiai tai būdavo vyras) tapdavo istorijos svarbiausiu asmeniu, dėl visų besiaukojančiu kosmonautu, išgelbstinčiu nuo katastrofos Saulės sistemą.

Pirmasis iš šimtų kontaktuotojų (kai kurie klesti ir dabar, ypač tarp Naujojo amžiaus judėjimo šalininkų Amerikos vakaruose) buvo Džordžas Adamskis (George Adamski), emigravęs iš Lenkijos 1893 metais. Jis pasakodavo per vietinį Kalifornijos radiją okultistines istorijas,- susilaukiančias vidutinio populiarumo, ir parašė visiškai primityvių mokslinės fantastikos knygelių. Šis žmogus svajodavo apie kosmosą, tvarkydamas savo prekybinį stalelį su maistu ir gėrimais ant Maunt Palomaro (Mount Palomar) šlaitų.

Ant to kalno stovi didelė observatorija. Adamskis stebėjo dangų pro savo teleskopą (dėl to daugelis manė, kad jis profesionalus astronomas), fotografuodavo ir darydavo nuotraukas, kuriose, pasak jo, būdavo matyti ateivių laivai. Apie tai jis pirmą kartą parašė į „Fate” žurnalą 1950 metais.

1952 metų lapkričio 20 dieną Adamskis su keletu draugų nuvyko į Kalifornijos dykumą, sakydamas, kad ketina pamatyti erdvėlaivį. Sako, kad jie tikrai jį pamatė, bet Adamskis tvirtino, jog erdvėlaivis atvyko būtent pas jį. Draugai laukė už mylios, o Adamskis nuėjo į dykumą susitikti, kaip pats sakė, su žmogumi iš Veneros.

Į žmogų panaši būtybė buvo ilgais geltonais plaukais ir bendravo su liudininku signalų kalba bei telepatiškai. Adamskiui ji papasakojo, kad orbita skrieja „pagrindinis laivas”, o mažesniais „žvalgų laivais” jie nusileido į Žemę. Veneriečiai buvo labai draugiški, bet sunerimę dėl žmonių agresyvumo ir grėsmės, kurią mes keliame savo baisiais ginklais, pavyzdžiui, atomine bomba.

Būtybė išėmė iš Adamskio fotoaparato neišryškintą juostą, kurioje stambiu planu buvo nufotografuotas nusileidęs žvalgų laivas (pats ateivis drovėjosi fotografuotis!), ir po kelių dienų, atskridęs į kitą susitikimą, juostą grąžino. Šis įrodymas, kad erdvėlaivis tikrai egzistuoja, buvo grąžintas su užrašytais simboliais, kurių niekam nepavyko iššifruoti.

Adamskio pranešimą apie šį kontaktą airių rašytojas Desmondas Leslis (Desmond Leslie) įdėjo į jau beveik parengtą visai žemišką knygą apie NSO. Sumanus leidėjas suprato, kad tai gali būti labai pelninga, ir Adamskio pasakojimą padarė svarbiausia knygos „Skraidančios lėkštės nusileido” („Flying Saucers Have Landed”) istorija. Knyga buvo išleista 1953 metais ir iš karto tapo bestseleriu.

Per keletą metų pasirodė ir daugiau tariamai „paties” Adamskio parašytų knygų apie dar labiau pritrenkiančius susitikimus su ateiviais iš daugelio Saulės sistemos planetų (ateivių vardai buvo absurdiški, pavyzdžiui, Firkonas, kurį aiškiai dėl efekto sukūrė pasitikėjimo nekelianti kitų vardu rašanti Šarlotė Blodžet (Charlotte Blodget), padėjusi Adamskiui rašyti knygą). Be to, jis nufotografavo dar keletą skraidančiųjų lėkščių, daugiausia pro savo teleskopą, pasakojo, kaip keliavo pažiūrėti Mėnulio upių ir kalnų, kalbėjo anie nuoširdų kosmoso tautų skleidžiamą mokymą, skirtą tik nedaugeliui išrinktųjų. Tas mokymas nedaug kuo skyrėsi nuo paties Adamskio samprotavimų, kol jis dar nebuvo tariamai susitikęs su ateiviais.

Galiausiai Adamskis nukeliavo į Europą — pakvietė Olandijos karalienė, o 1963 metais jis paskelbė susitikęs su popiežiumi (Vatikanas tai paneigė). Adamskis mirė 1965 metų balandžio mėnesį, o jo pažiūros suskaldė besidominčius NSO į dvi stovyklas, kurios išliko iki šiol. Okultinių pažiūrų ufologai ir visi aistringai tikintys nežemiškomis būtybėmis beveik viską, ką kalbėjo Adamskis, laiko šventa tiesa. Tačiau dauguma NSO tyrinėtojų mano, kad jo pasakojimai yra haliucinacijos arba paprasčiausi prasimanymai.

Neabejotina, jog Adamskio įrodymai vargiai įtikinantys. Nuodugniai ištyrus paaiškėjo, kad jo nuotraukos yra paprasčiausios klastotės, o pasakojimai apie gamtines sąlygas kitose Saulės sistemos planetose mokslo požiūriu yra absurdiški, ir tai nustatyta dar jam gyvam esant.
Dauguma įžymių kontaktuotojų, ėjusių Adamskio pėdomis, irgi pasakodavo panašias istorijas; nors ateivių išvaizda ir skirdavosi, ir atvykdavo jie iš kitų vietų (net iš negyvenamų planetų už Saulės sistemos ribų arba iš paralelių Visatų), o jų vardai būdavo tokie pat banalūs (pavyzdžiui, Aura Ranes), jie beveik visada kalbėdavo apie taiką, meilę, reikšdavo antikarines nuotaikas, bet tokių pranešimų detalės dažniausiai nesutapdavo.

Kontaktuotojų judėjimas greitai virto savotiška kultūra. Jie sukūrė savo tvarką, rengdavo įspūdingus susitikimus, leisdavo žurnalus. Kai kurie žurnalai leidžiami iki šiol. Pavyzdžiui, Londone 1954 metais buvo įsteigta Padangių draugija (Aetherius Society). Ją įkūrė taksi vairuotojas Džordžas Kingas (George King), apsiskelbęs, kad yra išrinktas Žemės atstovu į tarpplanetinį parlamentą. Ši draugija tvirtai remiasi gėrį propaguojančia ateivių filosofija. Dauguma jos narių yra eruditai ir reikšmingi žmonės, ypač Britanijoje ir Kalifornijoje. Jie neigia užsiimą kontaktuotojų kultu.

Yra žmonių, rimtai tikinčių, kad kai kuriuos ankstyvuosius kontaktuotojus (niekas specialiai neminimas, o Padangių draugijos narių tai neliečia) galėjo mulkinti slaptosios tarnybos, kad jos surengdavo tokius susitikimus. Tai, kas atrodo kaip absurdiškiausia paranoja, patvirtinama dokumentais, kuriems išvysti dienos šviesą padėjo Amerikos Informacijos laisvės aktas.

1953 metų sausio mėnesį, maždaug tuo metu, kai pirmieji kontaktuotojai klestėte klestėjo, CŽV sušaukė Vašingtone ypatingai slaptą pasitarimą. Buvo pakviesti rimčiausi mokslininkai ir svarstyta, kaip ataušinti žmonių susidomėjimą NSO. Ketinta siūlyti garsiems animatoriams, tokiems kaip Voltas Disnėjus, sukurti primityvių filmukų ir NSO paversti juokais. Iš išslaptintų bylų aiškėja, kad tais laikais, kai vyko komunistinių raganų medžioklė, CŽV tikėjo, jog priešas gali prisidengti apgaulinga NSO banga, sukelti masinę isteriją ir užkimšti visos Amerikos susisiekimo arterijas!

Pagaliau buvo nutarta imtis įvairių gudrybių ir nuslėpti su NSO susijusius nepaaiškinamus reiškinius, o CŽV atstovai pasiūlė knygomis apie susitikimus su ateiviais sumažinti žmonių tikėjimą NSO. Kad CŽV taktika (vis dar pusiau slapta) būtų veiksminga, sutarta, kad „gerai pasibaigs” tik tai, ką ji pati suorganizuos.