Kontaktų su ateiviais istorija: 1896-ieji. Ateivių laivai danguje

Keistos šviesos pirmą kartą pasirodė danguje virš Kalifornijos 1896 metų lapkričio 17-osios naktį. Valstijos sostinės Sakramento (Sacra-mento) gyventojai buvo pirmieji, kurie stebėjosi jų tyliu skrydžiu ir aprašė taip kaip „lankinę lempą, varomą kažkokios paslaptingos jė­gos". Kai kurie net teigia girdėję dainavimą, sklindantį iš laivo tuo metu, kai jis praplaukė virš galvos!

Žmogaus valdomas skrydis vadinamaisiais oro laivais tuo metu buvo populiarios mokslinės fantastikos sritis. Žiulis Vernas išleido savo romaną „Robūras Užkariautojas" apie genialųjį išradėją dar devyneri metai iki šio Kalifornijos įvykio, o praėjus maždaug viene­riems metams po jo, 1897 metų lapkričio mėnesį, pirmasis istorijoje metalinis oro laivas iš tikrųjų pakilo trumpam skrydžiui netoli nuo Berlyno Vokietijoje.

Todėl oro laivai fantomai, kurių banga ūžtelėjo 1896 metų pa­baigoje (pasikartojusi Vidurio vakarų valstijose 1897 metų balan­džio mėnesį ir Britanijoje 1909 bei 1912 metais), buvo tokie patys NSO kaip dabar „ateivių erdvėlaiviai". Jie įkūnijo rašytojų svajones apie fantastiškas technologijas, sukurtas pašėlusių aviacijos eksper­tų, bet visuomet buvo tobulesni už tai, ką tuometinis mokslas galėjo sukurti.

Kas skrido oro laivais? Šis klausimas sklido iš lūpų į lūpas ir buvo svarbiausias laikraščių skiltyse. Daugelis regėjimų buvo teisin­gai aprašyti kaip masinė isterija arba apsirikimas išvydus ryškias žvaigždes ir planetas, pavyzdžiui, Venerą. Tačiau netrukus atsirado apgavikų, skelbiančių, kad jie buvo tie paslaptingi atradėjai, slapta skridę tuo technologiniu stebuklu.

Po to pokštininkai ir įkyrūs laikraščių redaktoriai, įsigeidę išgar­sėti dar labiau neįtikėtinais gandais, ėmė aprašinėti susitikimus tarp liudininkų ir barzdotų lakūnų, dažniausiai amerikiečių, šnekančių apie užduotį bombarduoti iš oro Kubą (tarp šios šalies ir JAV tada buvo iškilę nesutarimų) arba kai kada apie užsieniečių įgulos narius, kalbančius kažkokia negirdėta kalba ir turinčius atlikti nedorą dar­bą. Vinstonas Čerčilis buvo pirmasis politikas, 1912 metais rimtai susidomėjęs NSO ir įspėjęs parlamentą apie grėsmę iš oro, kai buvo įrodyta, kad tos skraidančios šviesos nėra nei Britanijos, nei Vokietijos.

Beje, pagal amerikiečių ufologo Džeromo Klarko (Jerome Clark) tyrinėjimą, Jo malonybė pulkininkas Šou buvo pirmasis, pareiškęs, kad tai ateivių laivas. Ši versija netrukus tapo gana populiari. Po to pulkininkas mėgino jį parodyti kaip eksponatą Fresno mugėje. Pa­lyginus šį teiginį su pranešimais po šimto metų, galima pastebėti reikšmingą sugretinimą. Tai tiesiog nuostabiai panašu j versijas, pa­reikštas po šimto metų.

Šou ir jo bendrakeleivė Kamilė Spuner (Camille Spooner) 1896 metų lapkričio 25 dieną vėlai po pietų išvyko kinkiniu iš Lodžio (Lodi) miesto į Stoktoną (Stockton). Netikėtai jų arklys ėmė baidy­tis ir buvo suparalyžiuotas. Pažvelgę aukštyn, jie išvydo tris pana­šias j žmones būtybes. Jos buvo aukštos, liesos, mažomis ir labai dailiomis rankomis. Ant jų veidų ir kūno nebuvo plaukų, tik švelnus pūkas. Akys buvo didelės, o burnos ir ausys mažos. Jos atrodė labai lengvos ir „savotiškai gražios".

Būtybės čiauškėjo viena kitai, ir tai priminė „monotonišką gie­dojimą". Jos turėjo krepšį su antgaliu, jį retkarčiais įsikišdavo į bur­nas, tarsi tai padėtų joms kvėpuoti. Taip pat jos turėjo ryškiai švie­čiančią kiaušinio formos lempą. Išsigandusiam pulkininkui Šou at­rodė, kad jos ketina pagrobti jį ir bendrakeleivę, bet pajutusios, kad jų kūnai per sunkūs, nukreipė lempą į netoliese esantį tiltą. Ten virš vandens kabojo cigaro formos laivas.

Būtybės grįžo į laivą. Jos judėjo keistai siūbuodamos ir tarsi slysdamos virš žemės. Priartėjusios prie laivo pašoko ir įplaukė pro šone esančias duris. Po to laivas greitai nuskriejo. Šou paskui aiški­no, kad buvo įsitikinęs, jog būtybės atvyko iš Marso.

Jeigu tai įtikėtina istorija, — o taip manė daugelis, kai ji atskira knyga buvo išleista 1896 metų pabaigoje, — tai ji gerai atskleidžia, kokia yra žmonių vaizduotė.

Ši istorija parodo tuos kontaktus su ateiviais, kurie ir daug labiau išsilavinusiems technikos amžiaus žmonėms vaizduotę jaudins ne mažiau. Jeigu ji būtų išleista ne devynioliktojo amžiaus paskuti­niajame dešimtmetyje, o dvidešimtojo amžiaus pirmajame, mažai kas pasikeistų, nes istorija būtų įvertinta kaip labai logiška, todėl galbūt įmanomas ateivių ketinimas grobti žmones.