Kontaktai su ateiviais

Pranešimai apie Žemės gyventojų kontaktus su ateiviais iš kitų planetų prasidėjo daugiau nei prieš 60 metų – jeigu skaičiuosime nuo garsiojo rosvelo incidento 1947-ais metais. Oficialusis mokslas rimtai nežiūri į šiuos pranešimus, netgi patys ufologai ne visais jais pasitiki. Tačiau tokių pranešimų nemažėja. Štai vienas iš jų.

Amerikiečių pilotas Stivas Vilsonas gimė 1933-iais metais. Kai jam buvo 13 metų amžiaus, jis sugebėjo patekti į JAV KOP. Vaikinui pavyko apgauti komisiją, kad jis yra trejais metais vyresnis. Vilsonas tarnybą pradėjo eiliniu, greitai baigė aviacijos mechanikų mokyklą, po to borto inžinierių mokyklą ir ėmė skraidyti 4-ių motorų bombonešiu B-17 „Skraidanti tvirtovė”.

Po kiek laiko Stivas užsitarnavo seržanto laipsnį ir jis buvo įtrauktas į bombonešio B-29 „Supertvirtovė” ekipažo sudėtį. Vilsonas įstojo į aviacijos kadetų mokyklą, kurią baigė ir gavo pirmąjį karininko laipsnį – antrojo leitenanto bei tapo naikintuvo pilotu.

Leitenantas Vilsonas buvo paskirtas į 12-ąją naikintuvų eskadrilę ir greitai atsidūrė Korėjoje, kur tuo metu vyko karas. Čia jis išmoko skraidyti su viršgarsiniais reaktyviniais naikintuvais F-86 „Sabre”, kuriais stodavo į mūšį su sovietų gamybos MIG’ais.

Vienos kovinės užduoties metu leitenantas Vilsonas bombardavo užtvanką priešo teritorijoje. Įsitikinęs, kad užduotis buvo įvykdyta, Stivas pasuko lėktuvą į bazę. Tuo metu jis pajuto skausmą šone ir pamatė plintančią kraujo dėmę. Leitenantas Vilsonas pranešė į bazę, kad lėktuvas apšaudytas iš žemės, jis pats sužeistas ir netenka sąmonės, tad vargu ar sugebės grįžti į bazę. Kas buvo toliau, Stivas neatsimena.

Pro trijų parų aviacijos bazėje įvyko nepaprastas atsitikimas. Nusileidimo manevrą atliko Vilsono lėktuvas, tačiau jo varikliai neveikė, o fiuzelažas buvo apgaubtas keistu žalsvu švytėjimu. Lėktuvas nusileido tiesiog idealiai tiksliai. Pilotas buvo kabinoje, tačiau be sąmonės. Jis buvo skubiai nugabentas į ligoninę. Kai Stivas atsigavo, jo žaizda buvo beveik visiškai užgijusi.

Neužilgo pilotas buvo nuodugniai apklaustas, savo tyrimus atliko ir medikai. Buvo pastebėta, kad po šio incidento jaunas pilotas įgavo ekstrasensorinių savybių.

Keletą metų Stivas tęsė tarnybą Korėjoje. Jis vėl buvo numuštas, pateko į Šiaurės Korėjos karių nelaisvę. Belaisvių stovykloje išgyveno visas negandas, sugebėjo pabėgti iš stovyklos ir vėl skraidė į kovines užduotis. Taip Vilsonas užsitarnavo majoro laipsnį.

1972-ųjų metų vieną vasaros dieną prie majoro Vilsono priėjo žmogus, pateikė CŽV darbuotojo pažymėjimą ir palydėjo kariškį į specialų lėktuvą. Šis lėktuvas nusileido Nevados valstijoje esančio JAV KOP Nelio poligono teritorijoje ant išdžiūvusio Pepus Leik ežero dugno. Išlipus iš lėktuvo, jie nuėjo link dviejų masyvių uolų, esančių maždaug už 100 m nuo lėktuvo nusileidimo vietos. Tarp šių uolų buvo įrengtos metalinės durys be rankenos. CŽV darbuotojas atidarė šias duris.

Vėliau Vilsonas savo prisiminimuose rašė: „Aš galiu prisiekti, kad šios uolos buvo tuščiavidurės. Pačiame viduryje buvo pakilimo takas, o jo gale – didžiuliai vartai, kurie, kaip vėliau sužinojau, atsidarydavo, kad lėktuvas galėtų pakilti tiesiai iš uolos vidaus”.

Vilsonas ir CŽV agentas įlipo į liftą ir nusileido žemyn keletą aukštų. Kabina leidosi labai dideliu greičiu. Vėliau Vilsonas sužinojo, kad po žemėmis buvo įrengta daugiau nei 30 aukštų. Išlipę iš lifto kabinos jie įžengė į kabinetą, kur juos pasitiko karine uniforma apsirengęs pulkininkas.

Pulkininkas Vilsoną supažindino su jo pareigomis ir paaiškino, kaip jam patekti į objektą, pasinaudojant slapta transporto sistema požeminiame tunelyje. Taip pat perspėjo, kad viską, ką jam teks pamatyti, turi žymę „Visiškai slaptai”. Jeigu majoras ką nors išplepėtų nereikalingo, tai būtų paskutiniai jo žodžiai gyvenime.

Vieną rytą į kabinetą, kuriame dirbo Vilsonas, įėjo papulkininkis Benetas ir pakvietė jį eiti kartu. Jie nusileido dviem aukštais žemiau ir pateko į ypač didelio slaptumo zoną. Išėjęs iš lifto Vilsonas pastebėjo aštuonis įvairios konstrukcijos NSO. Aplinkui zujo daug inteligentiškos išvaizdos žmonių, ir jis nusprendė, kad tai buvo mokslininkai. Jis pažvelgė į Benetą, norėdamas kai ko paklausti, tačiau šis tik trumpai ištarė: „Užmirškite apie tai”.

Papulkininkis ir majoras įėjo į patalpą, kurioje šalia sienų sėdėjo apie 20 žmonių, apsirengusių karine uniforma ir civiliais drabužiais. Po kelių minučių į kambarį įėjo grakšti moteris. Tik jos ūgis privertė nustebti – ji buvo ne mažiau nei 2,5 m ūgio! Moteris buvo apsirengusi kombinezonu. Vilsonas iki gyvenimo pabaigos prisiminė visas šio nepaprasto susitikimo smulkmenas: „Moteris buvo švelnių veido bruožų. Jos šviesūs plaukai krito bangomis žemiau pečių. Jos akys buvo nepaprastai mėlynos – tokio mėlynumo akių man dar nebuvo tekę matyti. Ir pati moteris buvo kažkokia ne tokia…

Moteris ant stalo padėjo didelį kristalą ir ėmė rankomis daryti judesius virš jo. Staiga jos pirštai ėmė šviesti, o virš kristalo ėmė formuotis holograma! Aš apsižvalgiau aplinkui ir pamačiau ne vieną dalyvį, kuriam buvo iš nuostabos atvipęs apatinis žandikaulis. Tuo metu, kai žiūrėjau į tai, kas vyksta, visos mano anksčiau įgytos žinios kažkur dingo. Kol aš žiūrėjau į hologramą ir, skambant keistai muzikai, pamačiau praeities ir dabarties paslaptis, visas mano supratimas apie gyvenimą pasisuko 180° kampu”.

Vilsonas papasakojo, kad hologramoje matomos scenos pasakojo apie Žemės istoriją, nežemiškųjų civilizacijų poveikį mūsų planetos vystymuisi. Šis poveikis pasireiškė tuo, kad buvo sukurtas Jėzus ir pasiųstas į Žemę tam, kad mūsų planetos gyventojams parodytų kelią į teisingesnį gyvenimo supratimą. Ateivė karininkams ir mokslininkams taip pat pademonstravo scenas iš kitų žvaigždžių sistemų planetų gyvenimo.

Po to Vilsonui buvo pasiūlytos projekto „Pawn” vadovo padėjėjo pareigos. Šis projektas – tai 1980-ųjų metų gruodžio mėnesį sukurta elitinė grupė iš KOP „juodųjų berečių” ir mokslininkų. Šios grupės nariai nedelsiant išvykdavo į bet kurią NSO katastrofos vietą, užblokuodavo aplinkinę teritoriją, evakuodavo nežemiškos kilmės kosminį laivą ir jo ekipažo narius, sugrąžindavo teritorijai ankstesnį vaizdą, kokį turėjo iki katastrofos, taip pat priversdavo tylėti visus atsitiktinius šio įvykio liudininkus.

Užsitarnavęs papulkininkio laipsnį ir gavęs leidimą dirbti su 27-o slaptumo lygio dokumentais, susijusiais su kosmosu, Vilsonas daug sužinojo apie organizacijos „Majestic-12″ vidinę veiklą.

Papulkininkiui tapo žinoma apie slaptas karines-kosmines operacijas, kurias atliko karo astronautai, apmokyti slaptoje KOP akademijoje. Vilsonas sužinojo, kad visi karo astronautai skraido JAV pagamintais antigravitaciniais kosminiais laivais – „Lockheed” sukurtu dviviečiu X-22 ar ypač įslaptintu „Pumpkinseed”. Kosmose šie „žvaigždžių kariai” pasitinka mums „nedraugiškų” ateivių NSO, juos sugadina arba sunaikina.

1986-ais metais papulkininkis Vilsonas, apdovanotas daugybe medalių ir kitais pasižymėjimo ženklais, išėjo į atsargą. Po ilgų apmąstymų jis nusprendė papasakoti viską, ką žinojo apie labai įslaptintos ir labai galingos organizacijos „Majestic-12″ veiklą. Pasakojimus buvęs karo lakūnas patalpino internete.

1997-ųjų metų lapkričio mėnesį Stivas Vilsonas mirė nuo vėžio.

Šaltinis Mįslės ir Faktai