Gabrielius E. Klimenka. NSO ir jokios mistikos

Pirmieji pranešimai apie NSO žiniasklaidoje pasirodė XIX a. Nuo tada NSO fenomenas, po truputį įsibėgėdamas, mūsų laikais išpopuliarėjo tiek, kad ko gero nerasi žmogaus kuris nebūtų girdėjęs termino „skraidanti lėkštė”. Vieni NSO fenomenu tiki, kiti ne, bet šio fenomeno populiarumas yra neginčytinas.

Žinoma, tikėti skraidančiomis lėkštėmis ir ateiviais niekas nedraudžia, tai tikrai gali padaryti gyvenimą įdomesnį, tačiau labai dažnai visi įrodymai kuriuos pateikia ufologai pasirodo beesantys mistifikacija, o taip yra suklaidinama begalė žmonių. Ant tų mistifikacijų kaip pelėsis ant sienos parazituoja bulvarinė žiniasklaida, paprastą reiškinį kurį matė vienas žmogus ir kuris yra racionaliai paaiškinamas, išpūsdama iki to kad pasirodo pusė miesto matė skraidančią lėkštę, o va teta Zita net buvo pagrobta ir dabar laukiasi kūdikio kurio tėvas yra ateivis iš Aldebarano sistemos.

Žinoma, čia pateikiu hiperbolizuotą pavyzdį, tačiau kažkas panašaus išties vyksta. Tiesa pasakius, dauguma mūsų žiniasklaidoje pasirodančių straipsnių apie NSO būna perspausdinti iš užsienio šaltinių, tad perspausdinant iš vieno šaltinį į kitą istorija būtinai išsikraipo. Žinoma, kartais pasitaiko ir lietuviškų atvejų, kai buvo pastebėta skraidanti lėkštė, tada paprastai šią istorija apipasakoja visi dienraščiai. Lietuva turbūt ateiviams nėra labai įdomi, nes juk ir visos sąmokslo teorijos susijusios su ateiviais ir slaptuoju jų konglameratu su vyriausybe paprastai liečia JAV ir Rusiją.

Dauguma regėtų NSO atvejų turi racionalų paaiškinimą, tad pradžiai pavardinsiu tuos dalykus kuriuos dažniausiai žmonės palaiko skraidančiomis lėkštėmis: kosminiai objektai, tokie kaip halas, Venera, meteorai, Jupiteris ir t.t.; paukščiai; tamsoje švytintys vabzdžiai, tokie kaip jonvabaliai; kamuolinis žaibas; į dangų nukreipti žibintai; debesys; šiaurės pašvaistė; fejerverkai; lėktuvai; kinietiški žibintai; meteozondai ir kiti panašūs reiškiniai.

Dažnai skraidančiomis lėkštėmis yra palaikomi įvairūs atmosferoje vykstantys gamtiniai reiškiniai. Pavyzdžiui: kartais susidūrus dviems skirtingos temperatūros oro masėms, taip pat turinčiomis skirtingą tankumą bei skirtingą priemaišų kiekį gali susidaryti debesis primenantis dvipusę linzę, kuri savo forma itin primena standartinę skraidančią lėkštę. Šis debesis geba atspindėti šviesą konkrečiu vienu kampu ir tada stebėtojas danguje gali išvysti tikrą sidabro spalvos „skraidančią lėkštę“. Kartais tokie dariniai susidaro net po kelis ir tada stebėtojas mato ne vieną, o visą NSO eskadrilę. Kitas dalykas kuris gali nutikti, tai kad stebėtojas matys vieną skraidančią lėkštę, o dariniui pakeitus atspindėjimo kampą ir kitam stojus į reikiamą, stebėtojas gali pagalvoti, jog skraidanti lėkštė dideliu greičiu paskrido į šoną.

Kitas reiškinys kurį dažnas nepatyręs stebėtojas palaiko paranormaliu ar NSO pasireiškimu yra halas. Halas tai specifinis optinis reiškinys, susidarantis lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams plunksninių debesų

šešiabriauniuose prizmės formos ledo kristalėliuose. Halas taip pat gali pasirodyti ir esant ledo rūkui arba kamuolinio debesies viršuje. Halo formos gali būti pačios įvairiausios: išskydę vaivorykštiniai šviesos ratai, lankai, juostos, stulpai, kryžiai aplink Saulės ar Mėnulio diską. Iš viso yra užfiksuota apie 50 įvairių halo formų. Lietuvoje halas aplink Saulę susidaro 40-60 kartų per metus, o aplink Mėnulį – 15–20 kartų. Taigi halo pasirodymas paaiškina dalį NSO fenomeno pasireiškimų, o ir nemenką dalį visokių religinių ir panašių regėjimų, kai vyksta kokie nors atmosferos „stebuklai”, čia iškart galvon ateina Aleksandro Makedoniečio regėtas kryžius, bei Fatimos saulės stebuklas.

Meteorologai pastebi, jog atmosferos tyrimuose yra dar daug nežinomųjų, tad ne specialistas labai dažnai jau žinomus reiškinius gali palaikyti ufonautų ar kitų paranormalių reiškinių pasireiškimu. Taip pat meteorologai mano, jog nemenka dalis atmosferos reiškinių turi ryšį su seisminiu aktyvumu. Jie pastebėjo, jog per pastaruosius 100 metų, NSO regėjimų padaugėdavo būtent seisminio aktyvumo tuose rajonuose metu.

Gana nemenką vaidmenį NSO istorijose vaidina ir vabzdžiai. Amerikiečiai biologai, F. Kallagenas ir R. Menkinas, mano jog dalis skraidančių lėkščių regėtojų matė ne ką nors kito, o vabzdžių, tokių kaip drugeliai, skėriai ir uodai, spiečius. Jie teigia, jog spiečiui esant oro masėje prisodrintoje elektros, jis gali pradėti švytėti melsva šviesa. Biologai šį teiginį patvirtino moksliškai.

Gamtinio NSO estafetę perima ir paukščiai. Biologai pastebi, jog esant tinkamam kampui, nuo paukščių sparnų, gali atsispindėti saulės šviesa. Analogišką reiškinį galima stebėti ir naktį. Tuo paros metu nuo paukščių plunksnų gali atsispindėti miesto žibintų šviesos, o jau tada nepatyręs NSO regėtojas manys, jog mato ufonautų skraidyklę. Savo patirtį su NSO susidariusiais atsispindėjus saulei nuo paukščių plunksnų yra aprašęs ir žymus rašytojas fantastas Arturas Klarkas. Jis stebėjosi, kaip iš pradžių pamanė ar tik nebus čia įsiveržimas iš Marso, kol neužilgo, šviesoms priartėjus jis išvydo paprasčiausias žuvėdras.

Dar įdomus dalykas, jog kartais paukščiai išties švyti tamsoje. Paprastai tai būna pelėdos. Tokius paukščius kartais pagauna ornitologai. Žinoma čia didelio stebuklo nėra, nes paukščiai mėgstantys slėptis drevėse, kartais užsikrečia parazitiniu grybu Armillaria mellea arba kitaip paprasčiausiu kelmučiu, o kai kurios kelmučių rūšys šiek tiek švyti tamsoje.

Gana dažnai, žmonės pasakojantys, jog regėjo NSO, kalba apie šviesos stulpus. Šis reiškinys išsamiai aprašytas olandų astronomo M. Minnarto knygoje „Šviesa ir spalvos gamtoje”. Jis mini šviesos stulpus, dažnai galima regėti kylant ir leidžiantis Saulei. Kartais šie stulpai matomi ir Saulei jau esant už horizonto, tada jau būna tamsu ir nežinantį žmogų gali iš tiesų taip nustebinti, jog jis bus įsitikinęs, kad matė kažką paranormalaus. Tokiam stulpui patekus ant debesies, susidaro disko regimybė, todėl dažnas pagalvoja jog tai NSO iš kurio sklinda šviesos spindulys.

Tokie šviesos stulpai gali kilti iš esmės nuo bet kokio stipraus šviesos šaltinio, tiek natūralaus tiek dirbtinio. Kartais tokie stulpai kuriami sąmoningai, reklamos sumetimais. Kaune prieš gerą dešimtmetį vienas naktinis klubas nukreipdavo žibintus į dangų, ko pasėkoje debesyse matydavosi „skraidantis diskas“, kurį pradžioje daug kas išties buvo palaikęs skraidančia lėkšte.

Labai dažnai skraidančiomis lėkštėmis yra palaikomi elementarūs lėktuvai, palydovai, oro balionai, meteorologiniai zondai ir aerostatai. Štai, pavyzdžiui, sferinis aerostatas gali siekti iki 150 metrų. Toks objektas gali ilgą laiką dreifuoti maždaug 40 kilometrų aukštyje. Tokius aerostatus dažnai leidžia JAV, Rusija, Japonija, Prancūzija bei skandinavų šalys. Tokio tipo aerostatų kasmet paleidžiama apie šimtą. Tokie įrengimai paprastai juda lėtai ir gerai atspindi saulės šviesą, tad būna jog žmonės praneša jog visą dieną virš jų miesto kabojo NSO, kai iš tiesų nieko mistiško čia nebuvo.

Dažnai žmonės ypač tie kurie gyvena toliau nuo oro kelių, NSO palaiko užklydusių lėktuvų signalines šviesas. Taip pat dažnai skraidančiomis lėkštėmis palaikomi ir dirbtiniai žemės palydovai, kurie gana greitu tempu juda dangaus skliautu ir labai išsiskiria žvaigždžių fone.

Taip pat dažnai NSO palaikomi ir dirbtiniai debesys, sukurti specialioms raketoms išmetus reikiamas medžiagas 150 – 500 km aukštyje. Tokios raketos leidžiamos periodiškai norint ištirti viršutinius atmosferos sluoksnius. Pavyzdžiui išpurškus bario garų, mokslininkai tiria kosminių aparatų trajektorijas, plazminį švytėjimą, bei įvairiausius kitus atmosferos reiškinius. Paveikus saulės šviesai, šie debesys ima švytėti, o dėl fizikinių dėsnių kurie veikia garus, jie gali kaitalioti spalvą. Stebinčiam nuo Žemės paviršiaus išties gali pasirodyti jog jis mato kažką mistiško.

Taip pat dažnai NSO palaikomi krintantys dirbtiniai Žemės palydovai. Papuolę į Žemės atmosferą, jie kaip ir meteorai paprastai sudega taip ir nepasiekę Žemės paviršiaus. Paprastai mažos nuolaužos dega ryškia oranžine šviesa, o didelės – balta.

Kartą ufologui Nikui Poumui paskambino susijaudinęs pilietis ir pranešė, jog jau kuris laikas pro langą stebi NSO savo forma primenantį drakoną. Kai į įvykio vietą atskubėjo iškviesta policija, paaiškėjo jog tai paprasčiausias aitvaras, kokius mėgsta leisti vaikai. Kito įvykio liudytojas pasakojo, jog matė ateivius nusileidžiančius virve žemyn į kaimyninį sodą. Anot jo, ateiviai vilkėjo skafandrus, o iš NSO sklido šviesa. Kaip paaiškėjo vėliau, tai tebuvo specialaus reagavimo padalinio apmokymai, o NSO buvo paprasčiausias malūnsparnis.

Apie aitvaro palaikymą NSO pasakoja ir jau minėtasis rašytojas fantastas Arturas Klarkas. Jis pasakojo, kaip netoli Oksfordo pamatė būrelį žmonių žiūrinčių į dangų. Pakėlęs galvą jis pamatė du juodus diskus. Nors pūtė stiprus vėjas, diskai kabojo nejudėdami, tad žmonės aptarinėjo ufonautų erdvėlaivius kuriuos jie atseit stebėjo. Klarkas pajudėjo diskų kryptimi ir aptiko du vaikus leidžiančius aitvarus į labai didelį aukštį. Klarkas labai stebėjosi, jog pirmoji mintis buvo: Tai – NSO.

Kas dėl kiniškų tai tiesiog pasidalinsiu savo patirtimi. Kartą bevaikštinėjant naktinėmis Kauno gatvėmis, pakėliau akis į dangų. Ten pamačiau septynis raudonus objektus lėtai skriejančius vakarų kryptimi. Vaizdas buvo išties įspūdingas ir dvelkė mistika. Pirmoji mintis išties buvo kad tai NSO. Vėliau, tik diskusijos metu forume anomalija.lt kurį administruoju, suvokiau, jog tai veikiausiai buvo kiniški žibintai.

Kai skraidančią lėkštę ar kokį kitą paranormalų reiškinį mato vienas žmogus, paprastai pasigirsta nuomonės, jog tai galėjo būti haliucinacija ar kas nors panašaus. Tačiau dažnai paranormalius reiškinius mato grupės žmonių, kaipgi tada vertinti regėtą dalyką? Masinė haliucinacija? Taip paprastai grupinių regėjimų neapibrėši, tad visus mažiau patyrusius tyrėjus tai gali įvesti į aklavietę, nes čia gali reikštis psichologinis efektas vakarietiškoje literatūroje vadinamas “me too syndrome” (sindromas “Aš irgi”). Bet kurioje visuomenėje egzistuoja tam tikras procentas žmonių, kurie lengvai pasiduoda įspūdžiams arba šiaip linkę meluoti, tad tokie žmonės linkę pasiduoti melagingiems atsiminimams ar nesąmoningai kurti nerealius įvykius. Tarkime, toks žmogus, perskaitė laikraštyje, jog Vilniuje buvo regėtas NSO, tad jis pats patiki tuo jog matė tą patį NSO ir dar sugeba su visomis smulkmenomis nupasakoti kaip jis tą NSO regėjo.

Gana įdomų eksperimentą, parodantį kaip veikia šis sindromas, 1990 metų balandžio 1 dieną, padarė Rusijos laikraštis “Moskovskij komsomolec”. Pirmajame puslapyje pasirodė straipsnis pavadinimu “500 metrų iki kontakto”. Prie straipsnio buvo pridėta ryški NSO nuotrauka. Be to, redakcija paprašė atsiliepti visus regėjusius būtent šį NSO. Tiesa, nebuvo atskleista tai, jog nuotrauka buvo padaryta iš dviejų viena ant kitos sudėtų lėkščių, pasiskolintų iš valgyklos. Įdomu tai, jog per du ateinančius mėnesius į redakciją paskambino apie 300 asmenų, teigusių, jog regėjo būtent šią skraidančią lėkštę, o dar 100 žmonių atsiuntė laiškus su išsamiais šio NSO aprašymais, kurie sutapo su laikraštyje paskelbtu skraidančios lėkštės nupasakojimu. Įstabiausias aprašymas buvo su išsamiu atpasakojimu, kaip Kuznevsko rajone, nusileido būtent šita skraidanti lėkštė ir kaip iš jos išlipo ufonautai, o štai keturiasdešimtmetė Tatjana R. Pasakojo kaip ji vos atsimušė nuo seksualiai prie jos priekabiavusių skraidančios lėkštės pilotų.

Psichologai mano, jog dažniausiai šiam sindromui pasiduoda: namų šeimininkės, pensininkai ir panašūs asmenys, neužimantys atsakingų postų. Kita vertus, negalime atmesti ir visų liudijimų kai kalbėjo pilotai, aukštą rangą užimantys pareigūnai ir kiti panašūs asmenys.

Praktiškai visi NSO pasirodymai gali būti racionaliai paaiškinami ir čia mes apžvelgėme tik menką jų dalį, nors galima šį sąrašą plėsti ir plėsti. Racioanalus protas turi vadovautis pranciškono Viljamo Okamo sugalvotu metodu, kuris vadinamas Okamo skustuvu. Okamo skustuvo principas sako jog bet kokio reiškinio paaiškinimui turi būti naudojama kaip galima mažiau prielaidų.

Jei kelios teorijos vienodai gerai paaiškina stebimą reiškinį, reikia rinktis tą, kuri reikalauja mažiausiai prielaidų. NSO fenomene išties per daug daroma prielaidų, ir racionalus protas negeba jomis pasitikėti. Regint bet kokį paranormalų reiškinį reikia ieškoti racionalaus paaiškinimo, nes jį visuomet galima rasti. Žinoma, besidomintys NSO fenomenu praktiškai visuomet yra linkę bet kokį danguje pamatytą šviesulį laikyti skraidančia lėkšte, o nuo stalo nukritusią vazą poltergeisto pasireiškimu. Šiai žmonių grupei paprastai didelių įrodymų nereikia, o jie jų ir neieško, juk taip smagu, kai lėktuvo signalinės šviesos leidžia tau patvirtinti visas hipotezes kurias esi perskaitęs ufologinėje literatūroje.