Dropai – ateiviai atvykę į Žemę?

Civilizacija negailestinga tautoms, kurios ilgą laiką gyvena izoliuotai nuo kaimynų. Daugelis tokių genčių – ne tik pirmykščiai laukiniai – išnyko nuo Žemės paviršiaus, neatsilaikę pašalinių įsiveržimo į savo gyvenimą. Labai gaila, tačiau kai kurios tokios gentys su savimi nusinešė stulbinančias paslaptis, kurias vargu ar dabar pavyks atskleisti.

Paslaptingi diskai

Tibetas, nors ir pagarsėjęs savo paslaptingumu, nėra ta vieta planetoje, kurią galima pavadinti etnografiškai blogai ištirta. Tai nėra Amazonės ar Ekvatorinės Afrikos džiunglės, kuriose ir šiandien gyvena gentys, dar nemačiusios baltojo žmogaus. Tačiau būtent Tibete ir gimė galėjusi tapti viena iš didžiausių XX amžiaus sensacija.

1962-ais metais kinų profesorius Cum Un Nujis išspausdino beveik 20 metų trukusio savo darbo ataskaitą. Jis rėmėsi atradimu, kurį dar 1937-ais metais padarė jo tautietis archeologas Ci Pu Tėjus. Pastarasis aprašė keistus radinius, aptiktus Bajan Chara Ulos kalnuose, esančiuose Kinijos ir Tibeto pasienyje, Kchamo provincijoje. Sunkiai pasiekiamuose urvuose archeologai aptiko keistus mumifikuotus palaidotus padarus, kurie buvo paskelbti išmirusios kalnų beždžionių rūšies atstovais. Padarų aukštis neviršijo 1,38 m, jų galvos buvo neproporcingai didelės, kaukolės ištemptos. Tačiau beždžionės, kurios sąmoningai laidoja savo mirusius gentainius – didžiausia nesąmonė, todėl iš archeologo buvo pasijuokta.

Prie kiekvieno palaidotojo kojų buvo keistas diskas, kuris priminė patefono plokštelę. Disko storis neviršijo 1 cm, o skersmuo buvo 30 cm. Disko centre buvo apvali 2 cm skersmens skylė. Nuo skylės buvo padarytas negilus griovelis. Jis ėjo disko paviršiumi spirale ir baigėsi prie krašto. Ant griovelio šonų buvo matyti nesuprantami ženklai.

Medžiaga, iš kurių buvo pagaminti diskai, priminė granitą, tik turėjo kobalto ir kitų elementų priemaišų. Tuos kitus cheminius elementus nustatyti nepavyko. Atradėjus nustebino diskų amžius – jau pirminis tyrimas parodė, kad jų amžius yra apie 12 tūkstančių metų. Ci Pu Tėjaus ekspedicija aptiko 716 tokių diskų.

Šie diskai laikui bėgant pasiskirstė po įvairius Kinijos muziejus, o dėl palaidotųjų padarų prasidėjo įnirtingi antropologų ginčai. Kalnuose netoli sienos su Tibetu ir anksčiau buvo aptinkami labai žemo ūgio žmonių skeletai.

Diskai rasti urvuose

Pasimetę kalnuose

Tokius „mažylius” tibetiečiai ir kinai nuo senovės vadino „kcham” ir „dropa”. Ilgai buvo manoma, kas tai pusiau legendinės ar paprasčiausiai išmirusios pirmykštės gentys. Kaimynams jos nekėlė jokio pavojaus, todėl niekas ir

nesidomėjo šių genčių reikalais. Tačiau paslaptingieji diskai pakeitė požiūrį į šias gentis. Ekspedicijos į šiuos Tibeto rajonus labai sunkios, o dabartiniu metu Kinijos valdžia jas yra visiškai uždraudusi.

Tais metais, kai tapo žinoma apie Ci Pu Tėjaus atradimą, tyrinėtojams dar pavykdavo pasiekti šiuos rajonus. Vienas iš jų buvo anglas Kerilas Robinas Evansas. 1947-ais metais jis apsilankė rajone, kur buvo aptiktos paslaptingos kapavietės, o izoliuotame kalnų slėnyje aptiko keistą gentį.

Vyrų ūgis retai siekdavo 1,3 m, o moterys buvo dar žemesnės. Archeologiniu požiūriu dropai nebuvo panašūs nei į tibetiečius, nei į kinus, nei į mongolus. Genties vyriausiasis Lurganas La mokslininkui parodė diską, kuris kaip du vandens lašai panašus į tuos, kuriuos aptiko Ci Pu Tėjus, ir paaiškino, kad dabar tai yra visos genties garbinamas objektas. Vadas papasakojo nepaprastą dropų istoriją.

Jie save laikė ateivių, atskridusių į Žemę prieš tūkstančius metų, palikuonimis. Tai nebuvo pirmasis jų rasės vizitas – dar prieš 20 tūkstančių metų Tibeto kalnuose jie įrengė kažką panašaus į kolonijas atstumtiesiems, kurie buvo vadinami kchamais. Būtent pas juos ir atskrido dropai. Tačiau kosminis laivas sugedo, keliautojams iš žvaigždžių teko rimtai pradėti kurtis naujoje vietoje. Kaimyninės gentys juos priėmė labai priešiškai, kol dropai susitvarkė savo gyvenimą, daugelis jų buvo išžudyti.

Neužilgo mokslininko Evanso santykiai su gentimi pašlijo, todėl jam teko palikti šį slėnį. Tačiau istoriją, kurią papasakojo Lurganas La, mokslininkas palaikė tokia neįtikėtina, kad nesurizikavo išleisti knygos apie dropus, kol dar buvo gyvas. Knyga „Išvytosios kosmoso dievybės” buvo išleista tik 1978-ais metais po autoriaus mirties.

Kinija mėto pėdas

Tačiau grįžkime prie Cum Um Nujaus. Kol antropologai dedukciniu būdu bandė išspręsti dropų mįslę, jis užsiėmė ant diskų esančių įrašų iššifravimu. Rezultatas buvo pritrenkiantis. Savo ataskaitą mokslininkas pavadino „Senoviniai tekstai, pasakojantys apie kosminį laivą, į Žemę atskridusį prieš 12 tūkstančių metų”. Iššifruoti užrašai praktiškai sutapo su duomenimis, kuriuos pavyko gauti anglui Evansui, tik dropų istorija buvo diske aprašyta žymiai plačiau. Reikia paminėti, kad kinų profesoriui nebuvo nieko žinoma apie anglo ekspediciją.

Tačiau gimtinėje profesoriumi nepatikėjo. Iš pradžių net nenorėjo spausdinti jo ataskaitos, o vėliau prasidėjo plataus masto puolimas. Mokslininkui teko bėgti į Japoniją, o kinai temą apie dropus įslaptino. Tačiau užrašų ant paslaptingųjų diskų vertimas vis tik nutekėjo į Europą – Belgijoje, Vokietijoje ir Anglijoje buvo pradėti spausdinti straipsniai apie dropus. Tiesa, dėl vertimo niuansų ši istorija buvo apipinta visiškai netikėtais pasakojimais, tačiau ufologai nusitvėrė naujos temos. Ilgą laiką paslaptingi diskai ir dropų gentis buvo laikomi tarpusavyje nesusiję. Ufologai manė, kad paslaptingieji artefaktai į dropų rankas pateko visiškai atsitiktinai, o antropologus ateiviai iš kosmoso nedomino.

Laikas buvo prarastas. Kinijoje prasidėjo taip vadinama „kultūrinė revoliucija”, Tibetas buvo okupuotas, užsieniečiams patekti į Bajan Chara Ulos kalnus pasidarė neįmanoma. Į visus paklausimus Kinijos mokslinės įstaigos atsakydavo, kad profesorių Ci Pu Tėjaus ir Cum Un Nujaus nėra ir niekada nebuvo, o diskai iš dropų kapavietės – tai tik prasimanymai. Be to, Nujus 1964-ais metais staiga mirė, palikęs tik savo darbo metmenis.

Neigdami Ci Pu Tėjaus atradimus, kinai bandė sumėtyti pėdas. Pavyzdžiui, buvo paskleisti gandai, kad paslaptingieji diskai buvo išsiųsti analizei į SSRS Mokslų akademiją. Užklausimai pradėti siųsti į Maskvą, tačiau tenai žinojo ne daugiau, nei Europoje.

Paskutinį kartą diskai tyrinėtojams į akis pateko 1974-ais metais. Australų inžinierius Ernstas Venegeris Banpo muziejuje netgi nufotografavo viena diską. Deja, Venegeris buvo ne mokslininkas, o tik paslaptingų istorijų mėgėjas, todėl iš muziejaus darbuotojų nieko nesugebėjo išsiaiškinti. Tačiau yra labai keistas faktas – praėjus 20-iai metų po Venegerio tame pačiame muziejuje apsilankė žinoma ufologas Piteris Krasas, tačiau jame nebuvo jokių diskų. Taip pat nebuvo nė vieno darbuotojo, kuris muziejuje būtų dirbęs ilgiau nei 10 metų. Krasui pavyko tik viename žinyne aptikti dropų diskų atvaizdą. Tačiau žinyno sudarytojas tikino, kad tai buvo 1,5 m skersmens molinių diskų, kurie kažkada buvo kulto apeigų įrankiai, piešinys. Kinas teigė, kad jokie dropai ir kchamai niekada negyveno. Dingo ir Ci Pu Tėjaus rasti kaulai, ir diskai, ir beveik visi žmonės, kuriems teko su jais susidurti.

Pekino pučiama migla

Keletas ekspedicijų į rajoną, kuriame lankėsi Kerilas Evansas, neaptiko jokių paslaptingosios genties pėdsakų. Tik sunkiai pasiekiamuose kalnų urvuose archeologams pavyko aptikti nepaprastų piešinių. Nežinomi dailininkai buvo akmenyje meniškai išraižę Saulę, Žemę, Mėnulį, daugelį kitų žvaigždynų. Keletas žvaigždžių sudaro grupę, kuri primena Sirijaus žvaigždyną. Nuo vienos žvaigždės nutiesta punktyrinė linija, kuri apgaubia Saulę ir nutrūksta ties Žeme.

Buvo nustatyta, kad šių piešinių amžius yra apie 10 tūkstančių metų. Reikia priminti, kad Sirijaus žvaigždyną astronomai aptiko tik XIX amžiuje. Gali būti, kad dropai bandė įamžinti duomenis apie savo kilmę, kol visiškai nepamiršo iš protėvių gautų žinių.

1995-ais metais Kinijoje Sičiuanio provincijoje buvo visiškai netikėtai aptikta anksčiau nežinoma gentis. Netgi iš pirmo žvilgsnio galima padaryti išvadą, kad šie žmonės – tai tiksli dropų, kuriuos aprašė Evansas, kopija. Šių žmonių ūgis siekia 120-130 cm, galvos labai didelės, kaukolės ištemptos, antropologinis tipas visiškai neatitinka vyraujančiajam šiame regione. Žemaūgių žmonių atstovai bandė paaiškinti, kad persikėlė į šias vietas iš kalnų, tačiau iš jų niekas nemokėjo normaliai kalbėti kiniškai. Tad informacija apie šiuos „liliputus” yra labai šykšti ir prieštaringa.

Iš viso keistojoje gentyje gyvena 120 vyrų ir moterų. Maždaug tiek pat dropų buvo Robino Evanso ekspedicijos metu. Beje, populiacijos skaičiaus išsaugojimas ilgą laiką yra būdingas primitvvioms izoliuotoms gentims.

Kinai neskuba dalintis informacija ar padėti tyrimams. Jie ir toliau teigia, kad dropų gentis niekada neegzistavo, o žemas keistojo kaimelio gyventojų ūgis susijęs su labai didele gyvsidabrio druskų koncentracija netoliese esančiuose rūdynuose. Netgi pats sensacijos autorius Cum Un Nujis tėvynėje vadinamas mistifikatoriumi, teigiama, kad tokio vardo pas kinus negali būti. Tai labiau panašu į bandymą išversti iš japonų kalbos.

Visa ši migla, kuria Pekinas bando uždengti istoriją apie dropus, kelia mintį, kad kinai ne be reikalo taip slapukauja. Labai jau akivaizdu, kad jie bando ateivių iš kosmoso gentį paskelbti prasimanymu. O gal kinų mokslininkams ne tik pavyko iššifruoti dropų diskų įrašus, bet ir gauti kažkokios naudingos informacijos? Paslaptingosios genties istorijoje klausimų yra žymiai daugiau, nei atsakymų.