Dieviškieji ateiviai, arba kas sukūrė žmoniją?

Iki šiol mokslininkai evoliucijos teorijos pagalba negali tiksliai paaiškinti, kaip mūsų planetoje atsirado kromanjonietis-mąstantis žmogus. Tai tikra paslaptis, vietoje žemaūgio į beždžionę panašaus neandertaliečio prieš 40 tūkstančių metų žemėje netiketai atsirado aukšti puikiai sudėti gražuoliai. Iš kur jie atsirado?

Dar labiau alyvos į ugnį įpylė neandertaliečių genetinio kodo tyrimas. Pasirodo, kad jame nėra beveik nieko bendro su šiuolaikinio žmogaus (kromanjoniečio) genotipu. Šis atradimas tiesiog tapo evoliucijos teorijos, teigusios, kad neandertalietis yra tiesioginis mūsų protėvis, duobkasiu. Dabar šis protėvis tapo nežinomu. Galima sakyti, kad žmonijos šaknys nutrūko prieš 40 tūkstančių metų.

Vis tik nustatyti mąstančio žmogaus protėvius galima. Reikia tik gerai išstudijuoti senus metraščius, kronikas, knygas. Šiuose rašto paminkluose yra daugybė liudijimų apie skraidančius „angelus“ ir „Dievo vaikus“, kurie nusileisdavo iš dangaus ir sau į žmonas pasirinkdavo žmonių merginas. Gali būti, kad tai ir buvo mūsų protėviai. Ši hipotezė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo fantastiška. Liudijimų apie iš dangaus nusileidusius ateivius senovės tekstuose yra daugybė, todėl tikrai nėra pagrindo jais abejoti.

Be to, istorikai ir metraštininkai tuo metu nieko nežinojo apie NSO ir tarpplanetinių kontaktų galimybes, todėl stengėsi tik maksimaliai tiksliai aprašyti nepaprastus reiškinius.Į senąsias kronikas reikia žiūrėti su pagarba ir susidomėjimu. Juo i labiau, kad metraščiuose aprašomų įvykių palyginimas su dabartine informacija sudaro pagrindą rimtiems apmąstymams.

Kaip pavyzdį galima paminėti senovės šumerų piktogramomis apie 300 metų pr.m.e. parašytą raštą, kuriame „dievo“ terminas buvo DIN-GIR. Tiesioginis pirmojo žodžio vertimas yra „ryškus“, „tikras“. Jo piešinukas – tikslus skrendančios raketos vaizdas. Žodžio „dievai“ piktograma gali būti verčiama terminu „tikrieji iš ryškių objektų“. Galima priminti, kad šumerai dievus vaizdavo kaip labai aukštus žmones.

Senovės Romos istorikas Plutarchas pasakojo, kad I amžiuje pr.m.e. Frygijoje (Mažoji Azija) lemiamame mūšyje turėjo susikauti savo ėdrumu pagarsėjusio Romos karvedžio Lukulo ir ispanų sukilėlio Sertorijaus armijos. Dvi armijos, surikiuotos tiesiomis eilėmis, artėjo viena prie kitos, iki susirėmimo buvo likę labai mažai, kai staiga „dangus prasiskyrė ir jame pasirodė didžiulis ugnies kūnas, kuris praskrido pažeme tarp priešininkų armijų, po to vėl pakilo j viršų ir išnyko danguje“.

Plutarchas rašo, kad paslaptingasis objektas kažkuo primena statinę, kurios spalva buvo panaši j išlydyto sidabro. Išgąsdinti keisto objekto pasirodymo priešininkai atsitraukė be mūšio. Kaip matoma, senovės istorikas tiksliai aprašo NSO pasirodymą! Gal kokios Visatoje pasimetusios planetos archyvuose iki šiol saugoma „filmuota“ medžiaga, kurioje matomas Lukulas savo rūsčių legionierių apsuptyje.

Panašų įvykį aprašo Homeras „Iliadoje“, pasakodamas apie didįjį karą tarp graikų ir trojiečių XII amžiaus pr.m.e. pradžioje. Mūšio metu virš kariaujančių pulkų „praskrido deivė Atėnė, kurią pasiuntė Dzeusas“. Sis įvykis suglumino karius ir privertė susimąstyti kam žadą sėkmę šis nepaprastas įvykis.

Bizantijos istorikas Levas Djakonas dešimtojoje savo „Istorijos“ knygoje rašo, kad 989-ais metais rytuose „ėmė pasirodyti ryški žvaigždė, kuri neturėjo nuolatinės vietos. Ji dažnai keisdavo savo vietą, pasirodydavo tai labiau į šiaurę, tai nutoldavo į pietus, o kartais netgi tiesiog akyse keisdavo savo buvimo vietą, atlikdama labai greitus judėjimus. Žmonės stebėjosi, baiminosi ir manė, kad tokie keisti judesiai gali baigtis blogai“. Šiuolaikiniai komentatoriai šį dangaus kūną vadina kometa, bet kometa juk nešokinėja danguje…

Pranešimų apie NSO yra ir ne vienos Europos šalies viduramžių kronikose. Garsusis Atgimimo epochos skulptorius ir dailininkas Benvenutas Celinis rašė, kad kartą su draugu iš Florencijos išvyko į Romą. Jau temo, kai jie pakilo į miestą supančius kalnus. Apsižvalgę aplinkui, abu keliauninkai sušuko iš nuostabos: „Dangaus Dieve, kas kabo danguje virš Florencijos? Tai tarsi didelis ugninis rąstas, kuris kibirkščiuoja ir skleidžia ryškią šviesą!“

1677-ųjų metų sausio 25 d. 7 valandą ryte Didžiajame Ustiuge (Rusija) kilo didžiulis gaisras, kuris sunaikino visą miesto centrą. Gaisro metu virš šventosios Varvaros bažnyčios danguje pasirodė kažkoks didžiulis į Mėnulį panašus objektas. Jis dvi valandas kabojo žemai danguje virš degančio miesto. Po to didžiuliu greičiu pakilo aukštyn ir dingo iš akių.

Charakteringa tai, kad visi senieji kronikų rašytojai, aprašantys NSO pa¬sirodymus, tarp juos supančių daiktų ir pasirodančių objektų nerasdavo nieko bendro. Jie matė tarsi „statinaitę“, tarsi „rąstą“, „kažką panašaus į Mėnulį“. Ypač dažnai tokie žodžių junginiai aptinkami Biblijoje, kurioje išliko stebinantys savo detalumu nepaprastų dangaus reiškinių aprašymai.

Štai ką pasakoja pranašas Ezekielis apie įvykius, nutikusius VI amžiaus pr.m.e. pradžioje: „Aš buvau persikėlėlių tarpe ir mes kėlėmės per Chovaro upę, kai prasiskyrė debesys ir aš pa¬mačiau Dievą… Didžiulis debesis, besiplaikstanti ugnis ir švytėjimas aplink jį. Ugnies viduryje matėsi keturi gyvūnai – jie buvo panašūs į žmones. Kiekvienas jų turėjo po keturis sparnus. Jų rankos, panašios į žmonių rankas, buvo po tais sparnais… Sparnai lietėsi vienas su kitu, o kai sparnai sustodavo plazdėti, tai uždengdavo jų kūnus“.

Suprantama, kad prieš 2,5 tūkstančio metų bronzos amžiuje gyvenęs žmogus neturėjo analogų šiam reiškiniui aprašyti. Techninė analogija atsirado visai neseniai: rusų konstruktoriaus Kamovo sukurti malūnsparniai turi keturias po¬romis sujungtas mentes, kurios sukasi ant vienos ašies. Panašu, kad Ezekielis bando aprašyti ir mūsų laikais dar nežinomą malūnsparnio tipą su ratais ir lanksčiais sparnais, kurie, nusileidus ant žemės, priglunda prie aparato.

Ezekielis patikslina – ant žemės prie kiekvieno „gyvūno“ buvo ratas ir atrodė, kad „ratas yra rate“, o kai „gyvūnai“ kilo į orą, ratai kilo kartu su jais. Virš jų galvų buvo „kažkoks skliautas“ (tikriausiai, kabina), o dar ausčiau buvo išskleisti sparnai. Skrendant šiems Ezekielio žodžiais tariant „Dievo sutvėrimams“, buvo girdėti baisus triukšmas, „tarsi tai būtų daugybės vandens triukšmas, Visagalio balsas, triukšmas kariuomenės stovykloje, o kai jie sustodavo – sparnai nusileisdavo“. Tai dabar mes gerai žinome, kokį triukšmą kelia malūnsparnio variklis, kaip žemyn nulinksta lanksčios mentės, kai malūnsparnis nusileidžia ant žemės, kaip skrydžio metu šios mentės pasidaro panašios į „skėtį“ ar „kupolą“.

Savaime suprantama, kad ir pats narsiausias bronzos amžiaus žmogus sustabarėtų iš baimės, atsidūręs šių dienų aerouoste. Tačiau panašu į tai, kad Ezekielis susitiko su tokio aukšto išsivystymo lygio civilizacija, kuri galėtų nustebinti ir mus.

„Gyvūnų“ pėdos žvilgėjo kaip blizgantis varis (mes tokios avalynės kol kas neturime), į žmones panašių sutvėrimų drabužiai švietė kaip degančios anglys (aukštosios mados kūrėjai tokio dalyko irgi dar nesugalvojo); ratų apvalkalai buvo dideli ir baisūs, nes juose „buvo pilna akių“. „Akys“ galėjo būti dėmėta šviečiančio elektromagnetinio laiko struktūra.

Galima tik stebėtis tuo, kaip detaliai aprašoma aukšto išsivystymo lygio civilizacijos technologiją, ypač žinant, kad šį aprašymą darė bronzos amžiaus žmogus.

Jo bandyme kiek galima tiksliau ir teisingiau perteikti tai, ką teko matyti, jaučiasi „techninis nepakankamumas“ beveik kiekvienoje frazėje naudojami žodžiai „kaip“, „tarsi“. Būtent šie žodeliai ir parodo, kad autorius neišsigalvojo viso to, o jo siela liko sukrėsta po to, kai susidūrė su kažkuo pavojingu ir nežinomu.

Antrojo susitikimo metu Ezekielis ateivius jau vadina ne „gyvūnais“, o „cherubinais“. Šie cherubinai lygiai taip pat prieš pakilimą išskleidžia sparnus ir pakylą į dangų su „akių pilnais ratais, skleisdami didžiulį triukšmą“. Jie pakyla virš kybančios aukštai dievybės, o po mėlynu kupolu, padarytu „tarsi iš safyro“, sėdi būtybės „kaip žmonės“. Kaip kitaip galėjo VI amžiuje pr.m.e. gyvenęs žmogus papasakoti apie oro baliono skrydį?

Biblijoje aprašyti patys seniausi padavimai, kuriuose pasakojama apie „angelus“, kurie aplankė teisuolį Lotą, gyvenusį Sodomoje. Šie paslaptingi ateiviai, nors ir vadinami angelais, savo poreikiais panašūs į paprastus žmones

- jiems reikia maisto ir nakvynės. Dar daugiau, „angelų“ panašumas į žmones toks didelis, kad jų vos neišprievartavo nuo nepažįstamųjų išvaizdos sužvėrėję Sodomos gyventojai. Biblijoje rašoma, kad „angelai“ sugebėjo apsisaugoti nuo pederastų tik juos apakindami (tai buvo galima padaryti, pavyzdžiui, galingu lazerio spinduliu).

„Aukščiausiųjų jėgų“ kantrybė irgi nėra begalinė: Viešpats visada smerkė Sodomos gyventojų ištvirkavimą, todėl nuodėmingasis miestas buvo pasmerktas žūti kartu su visais gyventojais. Kai ėmė švisti, „angelai“ ėmė skubinti Lotą: „Kelkis, pasiimk žmoną ir savo dukras, kad nežūtum už miesto nuodėmes“. „Angelai“ paėmė Lotą, jo žmoną ir dukras už rankų ir pastatė ant žemės už miesto. Viešpats iššaukė virš Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų iš dangaus. Ir nuo žemės kyla dūmai, kaip iš krosnies…

Kaip matoma, Biblijoje aprašomos situacijos, kurias mūsų laikais galima interpretuoti šiuolaikinių civilizacijos žinių lygyje. To buvo visiškai neįmanoma padaryti prieš gerą amžių. Biblijoje „gyvūnai“, „cherubinai“ ir „angelai“ aprašomi kaip į žmones panašios būtybės. Tai labai svarbi informacija. O gal viskas atvirkščiai – gal Žemėje paslaptingai atsiradęs kromanjonietis yra panašus į „cherubinus“?
Gali būti, kad atsakymą į šį klausimą galima aptikti toje pačioje Biblijoje. Galima perskaityti tokį nepaprastą tekstą:

„Tada Dievo sūnūs pamatė žmonių moteris, kad jos gražios, ir pasiėmė sau į žmonas, kuris kokią pasirinko. Dievo sūnūs ėmė lankytis pas žmonių dukras, o jos ėmė gimdyti vaikus… Tai stiprūs, gražūs žmonės“. Taip Biblijoje aprašoma, kad buvo seksualiniai santykiai tarp aukšto išsivystymo „Dievo sūnų“ ir žmonių.

Šiuos pateiktus faktus galima traktuoti kaip liudijimą apie tai, kad toli¬moje senovėje žmonės turėjo artimus kontaktus su aukšto išsivystymo lygio būtybėmis iš kitų planetų, kurios, gali būti, ir „pagerino“ žmonių rasę. Žiūrint Visatos, kurios amžius yra apie 15 milijardų metų, masteliais, mūsų žemėje civilizacija atsirado ne „vakar“, o vos prieš „mikrosekundę“. Suprantama, nėra pagrindo abejoti Darvino sukurta evoliucijos teorija, kai kalbama apie senovėje šimtus milijonų metų egzistavusius organizmus.

Tačiau jau pirmieji genų inžinerijos žingsniai parodo milžiniškas mūsų nepaprastai jaunos civilizacijos galimybes. Gal iš tiesų kokia nors nežemiška aukšto išsivystymo rasė paveikė žmonių civilizaciją?

Galima kalbėti apie mūsų dienomis javų laukuose atsirandančias paslaptingas figūras, kurių mįslės mokslininkai kol kas negali įminti. Tai labai panašu į tikslingą pagrindinio žmonijos maisto, kuris užkrėstas technologinėmis atliekomis, bandymą (monitoringą). Su „skraidančiomis lėkštėmis“ ne kartą teko susidurti labai rimtiems ir fantazuoti nelinkusiems žmonėms.

Gali būti, kad Žemė su joje besikaupiančiomis ekologinėmis problemomis yra tarsi po padidinamuoju stiklu, pro kurį aukšto išsivystymo lygio nežemiškosios civilizacijos stebi mūsų planetą. Negalima visiškai atmesti minties, kad genetinį kodą žmogus dalinai gavo iš ateivių iš kosmoso arba jie patys sukūrė šį kodą. Taip manyti yra visai rimtas pagrindas.