Ateivių "Žvėrynas" : Fantomai

Kartais sunku atskirti amorfinius NSO nuo vaiduokliškų būtybių. Gana geras pavyzdys — šis įvykis.

Trisdešimt aštuonerių metų inžinierius Kenas po profsąjungos susirinkimo važiavo namo į Varingtoną, esantį Češyro grafystėje. Buvo 1978 metų kovo 17 diena, 23 vai. 30 min. Kenas norėjo su­trumpinti kelią ir pasuko tuščiu bei ramiu plentu, einančiu pro Jung­tinės Karalystės Atominės energijos centrą Rislyje (Risley).

Staiga priešais atsirado figūra. Atrodė, tarsi kažkoks žioplys bū­tų norėjęs užsitraukti nelaimę. Jis

leidosi nuo stataus pylimo ir buvo taip palinkęs j priekį, kad, anot Keno, neįmanoma to pakartoti. Jo rankos buvo išaugusios aukštai iš pečių, o pats atrodė klaikiai baltas. Veide matėsi tik dvi akys.

Tas padaras sustojo kelio viduryje ir atsigręžė į Keną. Inžinierius sustabdė automobilį. Kai čiuptelėjo vairą, iš padaro akių plykstelėjo šviesa ir tvojo Kenui į rankas. Jis man pasakė, ką jautė: „Mano galvoje mintys painiojosi... Jaučiausi labai keistai... Lyg dviejų ne­žmoniškai stiprių rankų spaudžiamas iš viršaus. Spaudimas buvo siaubingas. Atrodė, kad mane suparalyžiavo. Galėjau tik vartyti akis. Visas kūnas buvo sustingęs".

Paskui figūra paprasčiausiai žengė per tvorą į atominės elektri­nės teritoriją, šiek tiek palypėjo žemyn ir išnyko it vaiduoklis. Liu­dininką tai pribloškė.

Parvažiavęs namo, Kenas viską papasakojo žmonai. Ji davė vy­rui išgerti ir nuėjo su juo tiesiai į policiją. Ši nuvyko į įvykio vietą ir patikrino tvorą. Paaiškėjo, kad tvora 10 pėdų aukščio ir jos neįma­noma perlipti. Tiek policija, tiek elektrinės apsauga susirūpino, kad į vidų nebūtų kas nors įsibrovęs, todėl rūpestingai apžiūrinėjo tvorą, ieškodami skylės. Tačiau nieko nerado.

Šio įvykio padariniai buvo rimti. Tos Keno pirštų vietos, kurias palietė spindulys, apdegė, Jo laikrodis sustojo rodydamas 23 vai. 45 min. Tačiau svarbiausia, kad sugedo labai brangus radijo prie­taisas, įtaisytas automobilyje ryšiui su darboviete palaikyti. Tai pa­aiškėjo po keturiasdešimt aštuonių valandų, kai Kenas mėgino juo pasinaudoti.

Kompanijos inžinieriai nustatė, kad automobilį veikė galingas energijos pliūpsnis (galbūt radijo bangomis), kurio neatlaikė diodai ir kondensatoriai. Prietaiso buvo nebeįmanoma sutaisyti, todėl teko pakeisti nauju.

Iš kai kurių požymių galima spręsti, kad liudininko pasąmonėje slypėjo užslėpti prisiminimai. Važiuodamas pro tą pačią vietovę ne­praėjus nė kelioms savaitėms, jis du kartus jautėsi „keistai". Vieną­kart važiuodamas pro ten su žmona, sustojo ir išlipo (jautė nenuga­limą norą taip pasielgti). Keletą akimirkų įdėmiai žvelgė į erdvę, kol išsigandusi žmona tiesiog įtraukė jį į automobilį. Po to paprastai važiuodavo didžiausia apylanka, kad tik nereikėtų atsidurti toje vie­toje. Kovo 17 dieną tą patį nuotolį Kenas važiavo dar ilgiau negu įprastai, o kadangi niekada apie tai nešnekėjo, kyla įtarimas, jog keturiasdešimt penkerių minučių laikotarpis jam paprasčiausiai „dingo".

Nors aš bendravau su liudininku ketverius metus ir patariau jam leistis užhipnotizuojamam, bet ši mintis jo nedžiugino. Keletas ano­nimų mėgino jį paveikti dėl to paties dar anksčiau, negu aš apie tai užsiminiau. Nežinia, kas jie buvo ir kodėl manė, kad šis įvykis — tikrų tikriausias pagrobimas. 1978 metais Budas Hopkinsas apie tai nieko nerašė, o tyrinėtojams ši istorija buvo daug mažiau aiški negu dabar.

Gaila, bet niekada nesužinosime tiesos. Praėjus keletui mėnesių po šio įvykio, vargšas Kenas ėmė jaustis pavargęs, pilvą pradėjo raižyti skausmai. Jam buvo nustatytas inkstų vėžys. Operacija buvo sėkminga, bet netrukus vėžys buvo aptiktas gerklėje. Gydėsi toliau, bet 1982 metais Kenas mirė, sulaukęs vos keturiasdešimt dvejų me­tų. Neįmanoma pasakyti, ar ši tragedija kaip nors susijusi su jam tekusiu sunkiu išmėginimu. Aš kalbėjau su Kenu vos kelios savaitės prieš mirtį; jo manymu, čia nebuvo nieko bendra. Tačiau negalime atmesti prielaidos, kad per incidentą patirtas fizinis poveikis galėjo būti susijęs su liga.

Yra užfiksuota ir daugiau įvykių, kai pasirodė panašios vaiduok­liškos figūros. 1976 metų lapkričio 12 dieną Karališkojoje Talveros karinėje oro bazėje Badachose (Badajoz), netoli Ispanijos ir Portu­galijos sienos, du sargybiniai išgirdo veriantį švilpimą. Garsas buvo toks stiprus, kad net užgulė ausis. Išėję laukan, sargybiniai išvydo danguje ryškią šviesą. Netrukus susitiko su trimis kitais sargybi­niais, kurie irgi tai regėjo. Bijodami diversijos, paskelbė pavojų ir gavo įsakymą su vienu iš bazėje laikomų vilkšunių atidžiai apieškoti teritoriją.

Šuo nieko nepajuto, bet staiga vienoje vietoje tvokstelėjo „vėjo sūkurys". Sargybiniai pasiuntė šunį į krūmus, iš kurių sklido garsai. Šuo atspūdino atgal — atrodė lyg susirgęs jūros liga, suglaudęs au­sis, aiškiai norėdamas ja s apsaugoti nuo kažkokio skausmingo pojū­čio. Paskui ėmė suktis aplink sargybinius. Taip jis buvo išmokytas elgtis, kai pajusdavo pavojų.

Dabar jau ir patys kažką pajutę, žmonės atsigręžė ir išvydo krau­pų žalią švytėjimą, kuriame išryškėjo, plūduriuojanti miglota figūra. Jos kojos ir rankos nebuvo visiškai susiformavusios, o ji pati atrodė be galo didelė.

Vienas kareivis norėjo šauti, bet jį visiškai apleido jėgos ir jis ėmė akti. Tik suriko: „Jie nužudys mus!" ir griuvo, neprarasdamas sąmonės, bet nepajėgdamas kalbėti. Du jo draugai dar įstengė šau­dyti. Jie iššovė penkiasdešimt kartų tiesiai į prieš juos esantį vai­duoklį. Plykstelėjo šviesa, ir tarsi televizijos ekrane pasikeitus kad­rui būtybė išnyko.

Būtybės paveiktą kareivį po to keletą kartų kamavo siaubingi galvos skausmai, be to, jis kartais staiga apakdavo. Galų gale buvo nusiųstas į ligoninę. Ten nustatė, kad be jokios akivaizdžios priežas­ties jam sutriko nervai. Bet pamažu jis pasveiko.

Tačiau keisčiausia yra tai, kad per kruopščiausią tyrimą (pradėtą iškart, kai tik bazėje išgirdo šūvius) nebuvo rasta nė vienos kulkos, o ant sienos, prie kurios stovėjo būtybė, neaptikta jokių šaudymo žymių.

Nuoširdus ir narsus sargybinis Kipro karinėje bazėje Dakelijoje (Dakelia) papasakojo man panašią istoriją.

Vieną 1968 metų rugsėjo naktį jis budėjo kambaryje su savo turkų vilkšuniu. Buvo trečia valanda. Staiga išgirdo ausį rėžiantį garsą, tarsi veiktų kažkoks elektrinis prietaisas, ir pamatė laiptais į viršų sklendžiančią keistą figūrą, švytinčią ryškia oranžine spalva. Kareivio plaukai pasišiaušė it įsielektrinę.

Sargybinis užtrenkė duris, bet garsas artėjo. Tada jis šovė į duris šautuvu, pritaikytu šaudyti po vandeniu. Tai rodo, kad buvo apimtas siaubingos baimės. Maždaug po valandos jį pakeisti atėję sargybi­niai rado lovoje vis dar drebantį.

Vėliau šis žmogus buvo suparalyžiuotas, bet po to pasveiko. Šuo visiškai nusilpo ir iš sarginio virto baugščių padaru, besislepiančiu nuo menkiausio triukšmo.

Įdomu, ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios visi šie įvykiai atsitiko karinėse ir mokslo įstaigose? Galbūt kai kurios technologi­jos, galinčios sukelti vizijas, sukuria ir šias fantasmagorines būty­bes? Jos iš tikrųjų atrodo tarsi būtų sukurtos ir turi labai daug energijos.

Yra žinoma, kad daugelis žmonių šias būtybes laiko antgamtinė­mis ir atitinkamai apie jas kalba. Tačiau tikriausiai dauguma susiti­kimų su ateiviais prasideda kaip kažkokie realūs įvykiai dar iki tol, kol pats liudininkas nieko net neįtaria, kol visuomenė dar nepasiren­gusi jų vertinti ir nesusiformavusi nuomonės apie juos. Tyrinėtojai ir masinės informacijos priemonės, pateikiančios tokius įvykius kaip antgamtiškus reiškinius, atitinkamai prisideda prie nuomonės for­mavimosi.