Bičių maištas prieš širšes

Vabzdžių pasaulyje bitės darbuojasi ir gamina medų, o širšės, šitie stambūs plėšrūnai, iščiulpia iš jų medų ir sunaikina bites.

Ekonomikoje gi nuo neatmenamų laikų žmonės išrado tik du resursų įgijimo būdus: imti, kaip tai daro širšės, arba sukurti, kaip tai daro bitės. Ekonomikoje bitės – tai tie, kurie gamina materialias vertybes ir pridėtinę kainą: fermeriai, pramonininkai, gamybinių paslaugų sektorius, finansinis sektorius, kuris užsiima investavimu į gamybą. Tuo tarpu širšės – tai grobuonys. Žinomiausi iš jų – rentininkai, kurie eksploatuoja gamtos resursus ir spekuliuoja jais, arba susiglemžė monopoliją importui, statyboms ir pan.

Arabų ir Afrikos šalyse tokių grobuonių iki šiol daugybė. Tačiau vakaruose prie jų prisijungė nauji, dar piktybiškesni plėšrūnai, kurie arba užsiima manipuliacijomis su informacija, arba laviruoja, naudodamiesi savo tikslams finansinį liberalizavimą.

Tiek Pietuose, tiek Šiaurėje širšės-grobuonės žeriasi viršpelnius ne dėka gamybos-kūrybos-inovacijų, bet dėka savo artumo politinei valdžiai, dėl korupcijos, o kartais tiesiogiai įkiša leteną į valstybių iždą, kaip kad daugelis arabų ir Afrikos diktatorių.

Tarkim, dėl krizės, kurią dabar patiria Merdoko holdingas, mes labai daug sužinojome, kaip privačios kompanijos naudojasi valstybe ir apie lemiamą informacijos vaidmenį nukreipiant žmonių dėmesį nuo realių problemų. Taip pat ir finansinė ekonomika dėl savo godumo ir sieko gauti greitą pelną, pakeitė žaidimo taisykles savo naudai, dėl ko Vakarų pasaulis įsmuko į krizę, bankrotą ir nuosmukį. Besivystančiose šalyse dominuoja bitės. Ir būtent jos geriausiai pasinaudojo globalizacija, dėka savo siekio vystyti gamybą, kai tuo metu Vakarai jau 30 metų kaupia vien virtualias vertybes, kurios gali išgaruoti per vieną panikos biržose naktį.

Du pavyzdžiai: vienam procentui bankų-bičių, kurie iki šiol tebefinansuoja materialių vertybių gamybą, tenka 99% bankų-širšių, kurie naudoja politinę valdžią siekdami liberalizuoti finansinį sektorių, beverčių derivatyvų pardavimą mums – o tai milijardai toksiškų finansinių produktų – ir siekdami pelnytis iš šio momento spekuliacijų. Kitas pavyzdys – „širšių dvasia" apėmė ir mūsų mokslo įstaigas, kadangi daugiau kaip pusė Aukštosios politechnikos mokyklos studentų renkasi profesijas, susijusias su finansų sektoriumi.

Visame pasaulyje darbo bitės maištauja prieš plėšrias širšes, kurios jas išnaudoja. „Arabų pavasaris", nepasitenkinimas Madride, maištininkai Atėnuose, sukilimas Tel Avive ir netgi pogromininkai Londone labai glaudžiai susiję tarpusavyje. Visi jie nori gyventi iš savo darbo ir susigrąžinti prarastą orumą. Bitės visame pasaulyje – fermeriai, amatininkai, taksistai, universitetų absolventai, artistai, verslininkai, darbininkai, tarnautojai ir kt. išdrįso išeiti į gatves ir protestuoti prieš plėšrias širšes – diktatorius, finansininkus, įvairaus plauko rantjė, turinčius įvairių privilegijų, prieš veltėdžius, visus tuos, kurie gyvena prie savo mokesčių mokėjimo punkto („gate keeper business"), laukdami, kada ateis pinigai už naudojimąsi įvairiomis prekėmis ir paslaugomis.

Baigti su diktatoriais arabų šalyse, su korumpuota graikų policija, su ispanų nekilnojamo turto spekuliantais, su izraeliečių vyriausybe, kuri teikia beprasmiškas preferencijas karui, su grobuonimis, kurie tūno Volstrite ir Sityje; visur, visose šalyse vyksta ta pati kova: su politine diktatūra Pietuose ir su finansine diktatūra Šiaurėje.

Krizė Vakaruose apnuogino iškraipytą, virtualiu pasauliu besiremiančią sistemą, kuri nebetinka stambioms inovacijoms. Atsiranda siekis sukurti naują socialinį ir ekonominį modelį, kur bus daugiau prekių, inžinierių, žemės ūkio ir ilgalaikių problemų sprendimo, daugiau darbo jaunimui ir tiems, kurie vyresni. Prancūzija ir Europa dar turi laiko išlyginti savo kursą.

Būtų neteisinga reikalauti iš bičių daugiau, kad ištaisytume žalą, kurią padarė širšės iš finansinės sistemos, kai joms pavyko primesti šios sistemos išsaugojimą (nekontroliuojamai pardavinėjami finansiniai produktai, ore kybančios agentūros, nuo jų priklausoma valstybės skola…) politikams, kurie paklūsta šiems naujiems monstrams, juk juos reikia nuolat „raminti". Tačiau kas nuramins bedarbius, darbininkus, pramonininkus" vienas iš galimų sprendimų: persekioti visas fiktyvias profesijas, kuriomis užsiima širšės, visas artimas politinei valdžiai vieteles, kur jos klesti, apdėti šiuos nieko negaminančius rinkos dalyvius mokesčiais. O taip pat surinkti į vieną vietą visas bites ir prisidėti prie jų maišto prieš širšes.

Jean-Louis Guigou