Velnio šulinio paslaptys

Apie anomalias zonas, kurios sausumoje užima didesnes ar mažesnes teritorijas, tyrinėtojai žino nemažai. Kur kas mažiau, dėl visiškai suprantamų priežasčių, žinoma apie tokias zonas, esančias giliai po vandeniu. Pavyzdžiui, apie Sinajaus pusiasalio Agabo įlankoje esantį Mėlynosios bedugnės koralinį rifą, kuris pelnė liūdną šlovę tarp nardytojų, atliekančių gilius panėrimus su akvalangu. Nežiūrint į tai, kad kiekvienais metais šioje vietoje žūva dešimtys nardytojų, o krante vis daugėja vėliavėlių ir vainikų, skirtų atminti tiems, kurie negrįžo iš panėrimo, jaunus, stiprius, riziką mėgstančius jaunus žmones iš viso pasaulio ši vieta traukia tarsi magnetas.

Priežastis yra ne tik aštrūs pojūčiai, bet ir didžiulis į kraują patenkančio adrenalino kiekis. Netgi negiliai panėrus į duobę, kuri vadinama Velnio šuliniu, galima pajusti pagreitintą arba sulėtintą laiko tėkmę, netgi atbulinę laiko tėkmę, pamatyti su šiais fenomenais susijusius fantastiškus vaizdinius. Neretai nardytojams netgi pavyksta pamatyti pačius save, pajaunėjusius iki paauglystės amžiaus. O jei sėkmė nelydi, tai reikia būti pasiruošus balansuoti ant ribos tarp gyvenimo ir mirties.

Niekas negali nuspėsi, kuri svarstyklių pusė nusvers ir ar pasiseks nardytojui sugrįžti į vandens paviršių, kur šviečia saulė, plaukioja kateriai ir žvejų valtys. Pasiremsime patyrusio nardytojo, mokslininko iš Dubnos (Maskvos sritis) Igorio Sosnino pasakojimu, kuris turi dėkoti likimui ar kažkokioms aukštesnėms jėgoms, kad jo panėrimas nesibaigė tragiškai.

Kaltas dujų mišinys?

Leisdamasis į „susitikimą” su Velnio šulinio gyventojais, apie kuriuos sužinojo iš kitų nardymo entuziastų, Sosninas visokių neįprastų vaizdinių pasirodymą aiškino blogai parinktu dujų mišiniu. Visi profesionalūs nardytojai žino, kad tuo atveju, jeigu balionuose yra tik suspaustas oras, maždaug 40 m ir didesniame gylyje jis pradeda veikti tarsi narkotikas, sukeliantis haliucinacijas, sapnus atmerktomis akimis, kai savikontrolė susilpnėja ir nebekreipiamas dėmesys į galimus pavojus, atsiranda potraukis atlikti neadekvačius veiksmus. Nardytojas pasijunta tarsi girtas, jis atsipalaiduoja, atsiranda noras atsigulti ant dugno ir kiek pasnausti.

Velnio šulinyje, kurio gylis iki šiol nėra tiksliai nustatytas (manoma, kad gylis gali būti nuo 1000 iki 2000 m), dugnas tampa kapu. Žuvusiųjų kūnai nė karto nebuvo rasti. Geologai mano, kad giliai po vandeniu nuo šulinio eina atšakos, į kurias bėgantis vanduo sukasi ir tarsi mėsmalė sumala viską, kas patenka į šias atšakas. Suprantama, Igoris Sosninas buvo pasirengęs sutikti „pragariškas gamtos keistenybes”. Todėl jo giliavandenio, labai patikimo akvalango (tokius akvalangus naudoja kosmonautai treniruočių baseinuose metu) balionai buvo pripildyti specialiu dujų mišiniu, kurį sukūrė rusų mokslininkai. Ši priemonė, reikia pabrėžti, visiškai pasiteisino.

Taip pat reikia pabrėžti protingą mokslininko drąsą. Nusileidimą į Velnio šulinį jis vykdė vienas, be jokios komandos, be jokių pašalinių liudininkų, pasiėmęs su savimi tik galingą prožektorių, skaitmeninę vaizdo kamerą ir povandeninį šautuvą, šaudantį trumpomis strėlytėmis. Savaime suprantama, Sosninas puikiai suprato, kad labai stipriai rizikuoja. Tačiau supratimas, kad jis gali atspėti povandeninės anomalios zonos paslaptį ar dalį jos, nufilmuoti sensacingus kadrus, prieš panirimą privertė sau įteigti: „Kad ir kas būtų, aš tai padarysiu!”

Laisvojo panirimo palydovai

Reikia pažymėti, kad prie Egipto krantų, kur yra ir Velnio šulinys, tyrinėtojai suskaičiavo apie 15 panašių anomalių zonų. Dar faraonų laikais metraštininkai papiruso ritinėliuose rašė apie „nežemiškas, stebuklingas” būtybes. Buvo rašoma, kad patys narsiausi nardytojai po vandeniu sutikdavo agresyvius gigantus, kurie bet ką galėtų sudraskyti į gabalus. Beje, dažnai taip ir įvykdavo – narai žūdavo. Buvo pasakojama apie puikiai girdimą choro dainavimą prie šulinio briaunos. Faraono Tutmoso III Karnosas mitologinių povandeninių būtybių būrį papildė būtybėmis, kurios nesiskiria nuo žmonių – visiškai nuogais nardytojų antrininkais, kurie „klastingai užpuola, staigiai nužudo ir taip pat greitai suėda auką”.

Rusų gydytojas psichiatras Vladimiras Skolnikas išanalizavo šiuose ritinėliuose esančią informaciją ir mano, kad ji atitinka tikrovę, jeigu nagrinėti klaustrofobijos aspektu. Skolnikas rašo: „Žmogaus psichika negali per labai trumpą laiką adaptuotis prie pavojų pojūčio uždarose erdvėse, kokia yra ir Velnio šulinys. Adaptacijai reikia nemažai laiko. Pirmosiomis minutėmis tai yra įpratimas, taip, kaip kosmonautai, išėję į atvirą kosmosą, mato tai, ką nori – kažką gąsdinančio, fantastiško, normaliose sąlygose neįmanomo.

Smegenys ekstremaliose situacijose gali iškreipti laiko pojūtį, kuris, atrodo, pradeda tekėti greičiau ar lėčiau. Iš amerikiečių kosminių tyrimų žinoma, kad astronautų psichika, galima pasakyti, transliuodama į smegenis įvairiausius depresinius fantastinius vaizdinius, juos ardo. Iš skrydžių aplink Žemę, į Mėnulį kai kurie astronautai grižo patyrę mikroinsultą. Kai kurių psichikoje įvyko nerimą keliantys asmenybės pakitimai, iš kurių patys nekalčiausi – jausmas, kad juos kažkas persekioja, turint tikslą nužudyti ar kontaktai su nežemiškųjų civilizacijų atstovais”.

Psichiatras kaip pačias baisiausias astronautų ir į dideles gelmes besileidžiančių nardytojų psichines traumas įvardija negrįžtamas alkoholizmo ir narkomanijos formas, kai kvaišalai naudojami ne kaip stresą panaikinanti, o kaip poveikį švelninanti priemonė. Igoris Sosninas -Vladimiro Skolniko pusbrolis – šį požiūrį palaiko ne visiškai, o tik tą dalį, kuri liečia poekspedicines psichikos traumas, kurias jam sėkmingai pavyko įveikti.

Apie liūdnai pagarsėjusius leidimosi į bedugnę palydovus, kuriuos gana ilgai, kaip sakoma, matė savo akimis, nuo kurių puolimo stipriai nukentėjo ir patyrė kairės rankos traumą, jis kategoriškai nesutinka: „Antipodai pasireiškė ne tik tuo, kad juos mačiau, bet labiau tuo, kad į skutus sudraskė mano hidrokostiumą, sugadino oro balioną, kažkuo panašiu į elektros lanką išlydė plaukmenis”. Tačiau Sosnino pasakojimais mažai kas patikėjo ir teigė, kad sunki atvira žaizda, sudraskytas kostiumas, kvėpavimo aparato gedimas – visa tai dėl to, kad nardytoją gilumoje užpuolė ryklys. Todėl vyrui ir pasivaideno akyse neaišku kas.

Laiko nelaisvėje

Visos anomalios zonos yra anomalios dėl to, kad jų aureolės, kaip vaizdingai išsireiškė fizikos ir matematikos mokslų daktaras iš Žemutinio Naugardo Aleksandras Priguba, fiziniu ir topografiniu požiūriu yra tarsi išverstos į kitą pusę. Kiekvienas, patekęs į anomalaus fenomeno spąstus, tampa belaisviu, pirmiausia laiko, kuris elgiasi nenusakomai, visiškai mums neįprastai.

Liūdna, tačiau įdomi Sosnino patirtis yra geriausia to iliustracija, kurią apibendrina trumpa citata iš jo atsiminimų: „Nusileidęs į penkių metrų gylį ėmiau tarsi akmuo nerti gilyn, nors iš visų jėgų dirbau plaukmenimis, norėdamas sustabdyti šį kritimą. Pakibau tamsiai mėlynos spalvos į drebučius panašioje masėje. Aplink plaukiojo daugybė didelių ir mažų žuvų. Tarp jų buvo vienas vienintelis nardytojas – lygiai tokiu pačiu naro kostiumu, kokį dėvėjau aš. Nespėjau net nustebti, kaip jis atsidūrė priešais mane ir nusiėmė kaukę. Tai buvo neįtikėtina, nes jis nebūtų galėjęs kvėpuoti. Tačiau šis tipas, kuris veido bruožais buvo tikras mano antrininkas, ramiai apsiėjo be kaukės. Tai įsisąmoninęs patekau į tikrą pragarą. Aplinkui viskas nušvito – iš apačios, šonų. Ši šviesa akino. Aš pajutau, kad kažkas tarsi bando mane išsprogdinti iš vidaus. Kas buvo po to, neatsimenu”.

Rusų nardytoją išgelbėjo jūrų policijos pareigūnai, kurie iš katerio pastebėjo seklumoje šviečiančią dėmę. Tai švietė giliavandenis kostiumas, kuris, kaip pasirodė policininkams, buvo apkibęs kažkokiais „šviečiančiais mikroorganizmais, kurie prikibo gelmėje”. Gal tai ir tiesa. O gal Sosniną taip pažymėjo jūrų velnio šviesa. Šio padaro egzistavimu nuoširdžiai tiki vietiniai žvejai. Pats Igoris Sosninas, kaip mokslininkas, kaip fizikas anomalios zonos „nesutramdomą charakterį” aiškina anomalia laiko tėkme joje. Dabar jis svajoja į Velnio šulinį nusileisti pagal paskutinį technikos žodį sukonstruotu batiskafu.

Gaisras įlankos dugne

Visai neseniai pasklido dar viena sensacinga žinia, kuri tiesiogiai susijusi su Agabo įlanka ir joje esančiu Velnio šuliniu. Grupė prancūzų nardytojų, kurie nespėjo nusileisti į didelę gelmę, netoliese esančiuose rifuose 3-5 minutes stebėjo aukštyn besiveržiančius ugnies liežuvius. Juk žinoma, kad vandenyje degimas yra neįmanomas, jeigu nėra naudojami specialūs reaktyvai ir nesukuriamos specialios sąlygos.

Prancūzai, apstulbę nuo matyto vaizdo, nesiryžo leistis į gelmę. Savo planų pakeitimą jie aiškino tuo, kad jie ėmė jausti vis stiprėjantį silpnumą ir tuo, kad vanduo ties Velnio šulinio pasidarė tirštas ir baltas, tarsi pienas, kuriame nebuvo galima nieko matyti. Igoris Sosninas šį įvykį pakomentavo: „Tai dar vienas anomalios vietos tabu”.

Mįslės ir Faktai