Žmonės, regėję pragarą

Ugnies stulpai ir didelis karštis. Begalinės nusidėjėlių kančios. Dar iš tikybos pamokų ar tikinčių artimųjų dažnam liko supratimas, kad pragaras – tai siaubinga vieta. Tačiau kiek šiuose pasakojimuose tiesos? Žmonės, regėję vizijas, tvirtina, kad pragarą kiekvienas mato kitokį. Tačiau šie išgyvenimai ne vienam gyvenimą pavertė košmaru.

Šventosios Faustinos vizijos

Marija Faustina – XX a. pradžioje gyvenusi lenkų vienuolė, paskelbta šventąja. Besidomintiems mistika ji geriau žinoma kaip moteris, kurią kamavo tamsiosios naktys – vizijos apie pragarą. Jos patirtose kelionių į pragarą pasakojimuose nėra itin šiurpių, sadistinių ir brutalių detalių. Anot jos, pragaras – gigantiška, dūmų pilna vieta, kurioje vyrauja amžina tamsa ir dusina neapsakoma smarvė. Demonai slampinėja nuo duobės prie duobės, sukeldami kankinimus kiekvienai naujai netikinčiojo sielai, jaučiančiai agoniją degant ugnyje.

Taip pat skaitykite: Kas aš buvau ankstesniame gyvenime?

Paskutiniais gyvenimo metais vienuolę dar labiau vargino visos įmanomos sielos kančios už nusidėjėlius, dar vadinamos pasyvia dvasios naktimi.

Šventojo Don‘o John‘o Bosco‘s sapnai

XIX a. kunigas, kuris propagavo meilę vietoj bausmių ir visą gyvenimą paskyrė gatvėje gyvenantiems vaikams, išgyveno kelias ekstremalias keliones į pragarą. Liūdnai pagarsėjo jo 1868 m. balandžio 10 – osios sapnas, kuris atskleidė pasąmonės žiaurumą. Jis regėjo save einantį keliu, kuris leidžiasi į bedugnę. Staiga žmonės, kuriuos jis pažinojo, pro jį greitai prabėgdavo ir nukrisdavo nuo bedugnės krašto. Žiūrėdamas į duobę jis matė mokytus vaikus, besiraitančius kaip pasiutusius šunis, darkančius savo veidus. Keliaudamas toliau į pragarą kunigas matė ir ankstesnius mokinius, kurių nejudančius kūnus apspito kirminai. Jie buvo pasmerkti amžinoms kančioms. Sapnas baigėsi tuomet, kai kunigas į vieną iš tūkstančio pragaro ugnies sienų įkišo ranką ir ji stipriai liepsnojo. Baisiausia tai, kad po kunigo sapnų, neretai mirdavo po vieną jo mokinių.

Drythelm‘o vizija

XVII a. pabaigoje anglas Drythelm‘as atsidūrė ties riba į mirtį. Vyras vizijoje vaikščiojo tarp dviejų slėnių: viename jų šėlo viską apgaubianti ugnis, kitame – siautė tiršta pūga, o žemę apgobė sniegas. Kiekviename jų stichijų žiaurumą kentėjo tūkstančiai nusidėjėlių, kurie jautė tokį neapsakomą skausmą, kad norėdami apmalšinti pojūčius šokinėjo iš vieno slėnio į kitą. Tad jų kūnus tai vėrė karštis, tai neapsakomas šaltis. Tačiau šis vaizdas – tik skaistykla, anot vyro, pragaras tai – žymiai baisiau. Po ilgų klajonių anglas atsidūrė ties bedugnės kraštu ir išvydo kraupų vaizdą: dusinančioje tamsoje kabojo daugybė sferų, o kiekvienoje jų agoniją kentė vienintelė nuo kitų nusidėjėlių atskirta siela. Šios sferos tai kilo, tai leidosi į svilinančią pragaro gelmę. Sapno pabaigoje vyrą, bėgantį iš pragaro, užpuola demonai.

Palaimintosios Anos Katalinos Emmerich vizija

XVII a. pabaigoje gimusios Anos Katalinos Emmerich (Anne Catalina Emmerich) gyvenimą gobė mistika. Nuo ankstyvosios pilnametystės ją kankino stigmos ir su pragaru susijusios vizijos. Anot vokietės, pragaras – tai nešvarus ir nuopuolį išgyvenantis miestas, pilnas apgriuvusių pastatų ir pelkių, kuriose nusidėjėliai užsiima įvairiomis moralės neatitinkančiomis veiklomis. Tuo tarpu šliužai ir ropliai šliaužioja tarp pastatų ir gaudo bei savo gniaužtuose įkalina paklydusias sielas. Tarp griuvėsių klaidžioja ir demonai. Pačiame centre plyti dūmais apgaubta bedugnė, kurioje prirakintas Liuciferis kaukia iš agonijos.  Teigiama, kad vokietės vizijos įkvėpė Melą Gibsoną pastatyti prieštaringai vertinamą filmą „Kristaus kančia“.

Apsireiškimai seseriai Josefai Menendez

Ispanų vienuolė gyveno vos 33 metus, iš jų tik 4 vienuolyne, tačiau jos gyvenime netrūko mistikos persmelktų išgyvenimų.  Ji tikėjo, kad pats Dievas paskyrė jai užduotį – papasakoti, koks yra pragaras. Tamsūs ir ilgi koridoriai, kuriuose ne tik be perstojo žingsniuoja sielos, bet ir dega ugnis – šis pragaro vaizdas daugeliui šiuolaikinių siaubo filmo mėgėjų atrodo juokingai. Tačiau vienuolės vizijose svarbiausias – ne smurtas, o vidiniai išgyvenimai. Kiekviena siela, atsidūrusi pragare, netenka galios mylėti ir jaustis laimingu. Jos egzistuoja tik kančioje ir skausme. Kai kurios sielos nepaliaujamai verkia norėdamos susigrąžinti galimybę mylėti ir dėl šio jausmo paaukotų viską, ką tik gali. Tačiau tai joms yra neįmanoma. Tad jų dalia – ne tik kentėti fizines, bet ir psichines kančias.

Vienuolio Večio vizija

IX a. vokiečių vienuolis Vetis (Wetti) po kelias dienas trukusių fizinių kančių – nepakilo iš lovos, nevalgė ir negėrė –  pradėjo regėti vizijas. Demonas, apsirengęs kaip šventikas, pasitelkė kankinimo įrankius bausti vienuolį už jo nuodėmes. Šiose vizijose persipynė angelų ir demonų vaidmenys. Jose buvo ne tik gausu liepsnų, kirminų ir kančių, tačiau ypač dominavo seksualinis motyvas. Vizijų pasakojimuose dažnai minima sodomija, ištvirkavimai, genitalijų deginimas, nuogų prasikaltusių moterų mušimas ir kankinimas, genitalijomis bėgiojantys gyvūnai. Vizijose buvo baudžiami ne tik ištvirkėliai, bet ir tie, kurie troško turto ir geresnio įvaizdžio.

E. Swedenborg‘o daugybė pragarų

XVIII a. viduryje mokslininkas ir filosofas Emmanuel‘is Swedenborg‘as išleido knygą, kurioje teigia, jog egzistuoja ne vienas rojus ir pragaras. Ir nors trys rojaus apibūdinimai turi nemažai panašumų, pragaro tipai skiriasi gana radikaliai. Kai kuriose pragaro versijoje, prakeiktasis yra įviliojamas į didelius, spąstus primenančius ir pūvančius miestus, kuriuose klęsti smurtas. Demonai kartu su ramybės nerandančiomis sielomis gyvena bendruose namuose, kuriuose dienų dienas vieni prieš kitus kovoja, smurtauja, girtauja ir apiplėšinėja gatvėse.

Taip pat skaitykite: Artėjančios mirties nuojautos fenomenas: kas tai?

Ekstremalesnėse pragaro versijose – tai viešnamiai, kuriuose sanguliavimas vyksta išmatose, o tuo metu aplink viskas skęsta ugnyje. Kai kada galima patekti ir į nesibaigiančias dykynes, gūdžius miškus, kuriuose siaučia plėšrūs gyvūnai, ar tamsias olas.

Emmanuel‘is Swedenborg‘as, tvirtino, kad anapusybės pavidalų yra tiek, kiek jų sukuria žmonių vaizduotė ir patenkama į tokį pomirtinį gyvenimą, koks atitinka gyvenimo patirtis ar lūkesčius.

Petro apokalipsė

II a. parašytoje apokrifinėje knygoje „Petro apokalipsė“ („Apocalypse of Peter“) aprašyti bemaž patys baisiausi pragaro vaizdai per visą literatūros istoriją. Nusidėjėliams čia paruošta neužgesinama ugnis, o rūstybės angelas Ezraelis neša vyrų ir moterų kūnus, iki pusės apsuptus liepsnos, ir meta  juos į tamsybes. Keršto dvasia nusidėjėlius baudžia. Anot pasakotojo, žmonės, priklausomai nuo padarytų nuodėmių, yra pakabinami už liežuvio, plaukų, kojų virš burbuliuojančio kraujo katilo. Burnotojai prieš Dievą yra baudžiami akis išduriant su įkaitintais geležiniais strypais. Galybė kirminų ryja viską, kas pasitaiko jų kelyje. O gyvenančius ne pagal visuomenėje įprastas normas demonai meta nuo skardžio, jie skandinami kraujo ežere. Abortus pasidariusioms moterims jų mirusių vaikų sielos išdegina akis. Šiuo laikotarpiu parašytuose veikaluose apie pragarą itin duominuoja ugnies, liepsnų simboliai ir neapsakomos nedorėlio kančios.

Parapsichologas Vladimiras Azanovas:

Žmonės dažniausiai nepasakoja matę pragarą, nes tokios kalbos neretai yra vertinamos skeptiškai. Tai dažniausiai yra susiję su iliuzijomis arba vizijomis. Žmonės neretai kaupia ar domisi tam tikros rūšies informacija ir kai kuriuos reiškinius ar įvykius siela per pasąmoninę erdvę – sapnus, tam tikras atsipalaidavimo būsenas, hipnoterapijos seansus ir pan. – realizuoja. Tai, ką žmogus nori pamatyti arba išgirsti, tai jis ir patiria. Tokioms vizijoms įtakos gali turėti ir siaubo, fantastinio žanro filmai ar literatūra, kurie žmogui sužadina baimę. Taip pat žmogus gali patirti didelio išgąsčio būsenas ir palaikyti tai vizijomis.

Taip pat skaitykite: Mokslininkas: kvantinė fizika įrodo, kad gyvenimas po mirties egzistuoja

Darbinėje praktikoje neteko girdėti ir matyti įvykių, kad žmonės būtų matę pragarą.

Įdomu:

• Filosofas – psichologas William‘as James‘as 1912 m. knygoje „Varieties of Religious Experience“ rašė, kad dauguma apreiškimų tikriausiai buvo į sapnus panašūs reginiai.
• Senovės egiptiečiai tikėjo ugniniu pragaru. Graikų filosofas Plutarchas štai ką rašė apie esančius požeminiame pasaulyje: „Jie klykė ir raudojo kentėdami baisiausias kančias ir gėdingas bei nepakeliamas bausmes.“ Senovės graikai tikėjo, kad blogos sielos laikomos įkalintos tamsioje, baugioje vietoje ir be perstojo kankinamos.
• Šiuolaikiniame pasaulyje teigiama, kad  pragaras nėra amžinų kančių vieta. Tai – nebūtis.
• Pragare, pasak legendų, gyvena raudoni, raguoti velniai. Vietoje jų pėdų – ožkos kanopos, rankose jie nešasi šakes.
• Žodis „pragaras“ kilęs nuo žodžio pragerti, sugerti, įsiurbti.