Mes kalbėjome apie netikėtai atsiradusias senovėje žinias, kurios
niekaip negali būti laikomos to laikmečio žmonių praktinės veiklos
rezultatais. Yra pagrindo manyti, kad tos žinios buvo gerokai platesnės
negu galime dabar įsivaizduoti.
Įvairios tautos turi begalę padavimų apie dievus ir didvyrius,
gyvenusios neatmenamoje praeityje ir mokėjusius keliauti oru,
sparnuotais vežimais. Reikia, žinoma, atsižvelgti į tai, kad šiose
legendose atsispindi ir tautų poetinės svajonės. Svajonės skraidyti it
paukščiai.
Verta atkreipti dėmesį į senovės Indijos, senovės keltų padavimus bei
Biblijos tekstus. Juose pakankamai detaliai ir realistiškai aprašoma ne
tik skraidymo aparatų išvaizda, bet ir jų vidus.
Skrydį lydėdavo stiprus garsas. “Kai išaušo rytas. – skaitome Indijos
epe Ramajanoje. – Rama sėdo į dangaus vežimą, kurį Pušpaka atsiuntė jam
su Višpišanda, ir pasirengė skrydžiui. Šitas vežimas judėjo pats
savaime. Jis buvo didelis ir gražiai papuoštas.
Jame buvo du aukštai su daugeliu kambarių ir langų”. Kai vežimas
keliavo oru, jis skleidė monotonišką garsą. Startuojant garsas buvo
kitoks. “Ramai sukomandavus, šitas nuostabus vežimas su dideliu triukšmu
pakilo į orą”.
Kitoje vietoje skaitome, kad skraidančiam vežimui kylant, “griausmas
užpildydavo visas keturias pasaulio šalis”. Vienoje iš senovinių
sanskrito knygų pasakojama, kad pakilimo metu vežimas “riaumoja kaip
liūtas”. Biblijoje irgi esama pasakojimų, kuriuos galima suprasti kaip
skraidymo aparatų paminėjimus. Leisdamasis, toks aparatas skleidė
kurtinantį triukšmą, “trimitų garsą”.
Skrydžio metu buvo regima ugnis. Senovės Indijos epuose pasakojama,
kad dangaus ratai švytėjo “kaip ugnis vasaros naktį”, buvo kaip “kometa
danguje”, “liepsnojo kaip raudona ugnis” (Ramajana), vežimą varė į
priekį “sparnuotas žaibas” ir visas dangus buvo apšviestas, kai tokie
ratai skrisdavo pro šalį (Mahabharata).
Skraidymo aparatai, kuriuos, kaip mums atrodo, mini Biblija, irgi skleidžia ugnį.
Dar įdomesni skraidymo aparatų vidaus įrengimo aprašymai, kuriuos
galima rasti indų ir keltų padavimuose. Sanskrito poetinis šaltinis
“Samarangana Sutradhara” net 230 strofų paskyrė aprašyti skraidymo
aparatų ir jų panaudojimo detalėms. Tačiau prieš tai seka svarbi išlyga:
“Apie tai, kaip pagaminti detales skraidantiems ratams mes nepranešame
ne dėl to, kad to nežinotume, bet dėl to, kad tai būtų išlaikyta
paslaptyje. Konstrukcijos detalės nepranešamos todėl, kad jeigu šios
žinios taptų visiems prieinamos, tai tokį įrenginį galima būtų panaudoti
piktam”.
Ir štai kas pasakojama toliau: “Stiprus ir tvirtas turi būti jo
korpusas, padarytas iš lengvo metalo ir primenantis didelį skrendantį
paukštį. Viduje reikia patalpinti įrenginį su gyvsidabriu ir su
metaliniu šildančiu įtaisu po juo. Pasitelkęs gyvsidabryje slypinčią
jėgą, kuri priverčia veikti į orą aparatą pakeliantį sūkurį, viduje
sėdintis žmogus gali nuskristi didelius atstumus danguje. Keturi tvirti
indai gyvsidabriui turi būti patalpinti viduje. Kai juos įkaitins
valdoma ugnis iš geležinių įtaisų, dangaus ratai gyvsidabrio pagalba
išvystys griaustinio galią. Ir aparatas iškart pavirs į perlą dangaus
skliaute”.
Tibeto šventieji tekstai pasakoja apie skraidymo aparatus, kurie taip pat lyginami su perlais danguje.
O štai kaip aprašo skraidymo aparatą kitas sanskrito šaltinis –
“Ghatotračabadma”: “Tai buvo didžiuliai ir baisūs dangaus ratai,
padaryti iš juodos geležies… Jie buvo aprūpinti įtaisais, įrengtais tam
skirtose vietose. Jų netraukė nei arkliai, nei drambliai. Ratus į priekį
varė įtaisai, didumo sulig drambliu”. Kitame šaltinyje kalbama, kad
norint pastatyti tokį aparatą, reikia naudoti varį, geležį, šviną
(“Samarangana Sutradhara”).
Vedų literatūroje esama netgi specialaus termino, kuriuo vadinami tie
aparatai: “vimana” arba “agnihotra”. “Agnihotra – tai laivas, kuris
pakyla į dangų” (“Satapatha Brahmana”).
Senovės keltų padavimai irgi kalba apie skraidymo aparatus, kurie
turėjo kažkokius vidaus mechanizmus. Juos varė į priekį “magiški
žirgai”, kurie išoriškai nė kiek nebuvo panašūs į žirgus. Jie buvo
“padengti geležine oda”, nereikalavo maisto, neturėjo nei kaulų, nei
griaučių.
Kitą šių skraidančių aparatų paminėjimą sutinkame aprašomoje oro
dvikovoje tarp keltų padavimų herojaus Kučiulaino ir jo priešo.
Susirėmimo metu Kučiulainui pavyko išmesti iš priešininko vežimo du
baltus daiktus, “didžiulius kaip malūno girnos”. Be šių daiktų priešo
skraidantys ratai “griuvo ant žemės žvangėdami kaip krintantys šarvai”.
Keltų ir Indijos padavimuose pasakojama apie kažkokius skraidymo
aparatus, kurie turi konkrečius įtaisus, pakeliančius juos į orą.
Apie hiperborėjus – kažkokią tautą, gyvenusią šiaurėje – pasakoja
senovės graikai. Saulė jų danguje patekėdavo tiktai kartą per metus. Jie
irgi mokėjo skraidyti oru.
Beje, mes jau minėjome, kad būtent pas arijus, atnešusius į Indiją
duomenų apie skraidymo aparatus, išliko prisiminimai apie tuos tolimus
laikus, kai saulė danguje patekėdavo tik kartą per metus.
Prieš keletą metų Anduose ant plokščiakalnio buvo aptikti taip
vadinami “inkų keliai”. Aeronuotraukos parodė, kad tai ne tiek keliai,
kiek sistema iš didžiulių, taisyklingų geometrinių ir kitokių figūrų,
kurias galima pamatyti tiktai esant tam tikrame aukštyje. Trikampių ir
kitos linijos, pasižyminčios nepriekaištingu tikslumu, driekiasi per
10-15 kilometrų. Kai kurios figūros kartojasi griežta seka. Visa eilė
mokslininkų mano, kad Anduose atrastas didžiausias pasaulyje
kalendorius, kuriame linijų ilgis ir kryptis rodo įvairius astronominius
dėsningumus ir žvaigždžių trajektorijas.
Ar galime mes padaryti prielaidą, kad šitie gigantiški, tiktai iš oro
matomi paveikslai galėjo turėti kokį nors ryšį su skraidymo aparatais?
Pasirodo, Amerikoje mes irgi galime aptikti pranešimų, kurie verčia
susimąstyti.
Šventoji indėnų tautos kičių knyga “Popol-Vuchas” pasakoja apie
keturis šios tautos protėvius, kurie, pamatę kažką danguje, puolė
atsisveikinti su savo giminėmis ir žmonomis ir pakilo į kalnų viršūnę.
Šie žmonės, kaip pasakoja tekstas, “tuojau pat po to išnyko nuo Hakavico
kalno viršūnės. Jų nepalaidojo vaikai ir žmonos, nes nesimatė, kada jie
pradingo”.
Centrinėje Amerikoje išliko padavimas apie kažkokią galingą valdovę,
pramintą “Skraidančia tigre”, kuri atnešė žmonėms išmintį, o po kurio
laiko įsakė nunešti ją į kalno viršūnę, kur “išnyko tarp griausmų ir
žaibų”.
Tarp taip vadinamų Biblijos tekstų “tamsių vietų” irgi esama
paminėjimų apie kažkokius, galbūt skraidymo aparatus, kurie irgi atseit
nusileisdavo ant kalnų viršūnių. “Trečią dieną, išaušus rytui, griaudėjo
griaustinis ir žaibai ir tirštas debesis virš Sinajaus kalno, ir
trimitų garsas pakankamai stiprus… Sinajaus gi kalnas apsigaubė dūmais
dėl to, kad Viešpats nužengė ant jo liepsnose; ir pakilo nuo jo dūmai
kaip dūmai nuo krosnies… Ir trimitų garsai vis stiprėjo ir stiprėjo”.
Tik po to, kai būtybė, vadinama “dievu”, atvyko ant viršūnės ir debesis
(dūmai) išsisklaidė, Mozė ir keli jį lydintys žmonės pakilo ant kalno.
Galbūt vėliau, pašalinus “neleistinus” duomenis iš “bendros
apyvartos”, pašvęstieji, aukščiausioji žynija, patys mėgino pastatyti
skraidančius ir kitokius aparatus. Bet kokiu atveju, tiktai šitaip
galima paaiškinti keletą keistų pranešimų, kurie mus pasiekė iš senų
laikų.
Viename iš Egipto tekstų, parašytų penkioliktame amžiuje prieš mūsų
erą (oficialioji faraono Tutmozio II kronika) vertime kalbama, kad visų
žmonių siaubui, “dvidešimt antraisiais metais, trečiąjį žiemos mėnesį,
šaštą valandą dienos danguje pasirodė didžiulis taisyklingos formos
daiktas, kuris lėtai judėjo pietų pusėn”.
Maždaug tuo pačiu laikmečiu datuojamas ir Irane sukurtas pasakojimas
apie kažkokį žmogų, pasidariusį sudėtingą skraidantį aparatą ir
keliavusi juo oru.
Kitas atvejis priskiriamas jau XIII amžiui, tiksliau, 1290 metams.
Lotyniškame vieno iš Anglijos vienuolyno rankraštyje pasakojama, kad
sykį išsigandusiems vienuoliams, variusiems keliu vienuolyno gyvulių
bandą, virš galvų “pasirodė didžiulis ovalo formos sidabro spalvos
kūnas, panašus į diską, kuris lėtai praskrido virš jų ir sukėlė didį
siaubą”.
Ar ne apie tokius aparatus rašė filosofas ir mokslininkas Rodžeris
Bekonas (1214‑1294), pasodintas į kalėjimą už ištikimybę “slaptoms
žinioms”? “Mokslas suteikia galimybę kurti aparatus, galinčius išvystyti
didžiulius greičius ir kurių valdymui pakanka vieno žmogaus”. Bekonas
pabrėždavo, kad tokie aparatai juda be gyvūnų traukiamosios jėgos. “Taip
pat gali būti sukurtas aparatas. – rašė jisai. – galintis judėti oru,
su viduje esančiu žmogumi”.
Visoje eilėje senovės Indijos tekstų, kurie mini skraidančius
aparatus, taip pat kalbama ir apie skrydžių aukštį. Kad parodytų, kaip
aukštai pakilo herojus savo skraidančiais ratais, mums nežinomas
autorius praneša, kad jis buvo pakilęs “aukščiau vėjų karalijos”.
Ar galime daryti prielaidą, kad kažkokios anksčiau už mus buvusios
civilizacijos atstovai turėjo žinių, būtinų tam, kad galima būtų mėginti
pasiekti kitas planetas? Tuo, suprantama, sunku patikėti. Tačiau štai
ką kalba šaltiniai:
“Šitų aparatų dėka. – skaitome sanskrito rankraštyje. – Žemės
gyventojai gali pakilti į orą, o dangaus gyventojai – nusileisti ant
Žemės.” Kitoje ištraukoje iš to paties rankraščio sakoma, kad dangiški
ratai gali skraidyti tiek “Saulės srityje”, tiek ir toliau, žvaigždžių
srityje.
Ištraukos iš knygos: A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys, str. autorius: Arnoldas – versijos.com
