Nojaus laivas

Biblijoje rašoma,kad Dievas įspėjo Nojų apie savo ketinimus sunaikinti žmoniją, mat ši pasidariusi pernelyg nuodėminga. Jis pasakė Nojui norįs išsaugoti po porą kiekvienos rūšies gyvūnų ir patį Nojų su šeima, idant po Didžiojo tvano kūrinijos raida nesustotų. Nojui buvo nurodyta pastatyti didžiulį medinį laivą, kuris būtų 45 pėdų ilgio, 75 pėdų pločio ir 45 pėdų aukščio, kad į jį sutilptų visi, kurie turi būti išgelbėti pakilus vandeniui. Lijo 40 dienų ir 40 naktų. Jūros vandenys kilo, kol visa žemė atsidūrė po vandeniu. Ir Biblijoje, ir Korane rašoma, kad vandeniui atslūgus Nojaus laivas liko ant Ararato kalno. Į šį kalną nukreipti visų Nojaus laivo ieškotojų žvilgsniai.

Ararato kalnas yra pačiuose Turkijos rytuose, pagal Rusijos, Irano ir Irako sieną. Aukščiausia kalno viršūnė siekia beveik 17 000 pėdų, tačiau manoma, kad pats laivas yra žemiau, Ahoros tarpeklyje. Tarpeklyje stūkso apledėjęs kalnas, vadinamas Al Džudi. 1876 m. kopdamas į Ararato kalną aptiko Britanijos ambasadorius Turkijoje. Jo surasti rąstai buvo nukirsti ir sutvirtinti kažkokia ypač tvirta juodos spalvos danga. Praėjus beveik 80 metų, 1955-aisiais, kalno plyšyje keletą medinių rąstų rado ir tyrinėtojas Fernandas Navara su sūnumi Rafaeliu. Jie paėmė medienos pavyzdžių. Ištyrus radioaktyviosios anglies metodu paaiškėjo, kad jie yra maždaug 4000 metų senumo.

Taip pat yra ir patį laivą mačiusiųjų liudijimų. Pirmasis žinomas mūsų laikų liudijimas yra gautas 1865 m. Tais metais į kalną kopė jaunų ateistinių pažiūrų anglų mokslininkų grupė, lydima dviejų vietos palydovų. Visi dalyviai buvo prisiekę saugoti paslaptį, tačiau du iš jų gulėdami mirties patale visai nepriklausomai vienas nuo kito papasakojo ką matę. Radusi Nojaus laivą paskelbė ir oficiali caro nurodymu XX a. 2-ajame dešimtmetyje atvykusi rusų karinė ekspedicija. Ekspedicijos nariai laivą išmatavo ir nufotografavo. Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje carui išsiųstos ekspedicijos ataskaitos ir tyrimų duomenys dingo arba buvo sunaikinti, tačiau patirtus įspūdžius pasakojo ekspedicijos dalyviai. Pažymėtina tai, kad visi, kurie skelbiasi radę Nojaus laivo liekanas, nurodo tą pačią Ararato kalno vietą.

Dar vėliau buvo padaryta viso kalno nuotrauka iš kosmoso. Ištyrus ją buvo iškelta mintis, kad laivas esąs kažkur kitur. Neįprastą objektą, esantį šiaurinėje Ararato plokštikalnėje, kitoje Ahoros tarpeklio pusėje, iš 15 000 pėdų aukščio 1949 m. nufotografavo JAV karinių oro pajėgų lėktuvas. Nuotraukose matyti iš ledo išsikišęs laivo pirmagalys. Objektas buvo pavadintas Ararato anomalija. Dar kartą jis buvo ištirtas XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai atsirado galimybė nukreipti į tą vietą karinių palydovų monitorius. Nuo tada, pradėjus naudoti galingesnius, geresne įranga aprūpintus palydovus (taip pat ir komercinius), keistasis objektas buvo tiriamas detaliau. Atrodo, kad jis yra 600 pėdų ilgio. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai senovinio medinio laivo korpusas.

Kiti Nojaus laivo tyrinėtojai mano, kad tai gali būti paprasčiausia uoliena, senas įtvirtinimas ar galų gale sudužęs lėktuvas. Be abejo, vienintelis būdas gauti neginčijamų įrodymų — nusigauti į tą vietą ir ją tiesiogiai apžiūrėti. Tačiau tam trukdo auganti įtampa tarp Turkijos vyriausybės ir kurdų gyventojų. Be to, įtampą regione didina ir nestabili padėtis Irake. Kol archeologai neištirs nufotografuoto radinio tiesiogiai jo buvimo vietoje, tol Nojaus laivo paslaptis taip ir liks neatskleista.