Levitacijos fenomenas

Levitacija. Levitacijos fenomenas yra gerai žinomas. Pagrindinis jo principas – daikto sklendimas ore be jokių priežasčių ar gudrių įtaisų. Nepasakosime apie levitacija kaip apie kažkokį nepaprastą stebuklą, o pabandysime išsiaiškinti šio fenomeno prigimtį ir atsakyti į pagrindinį klausimą – ar galima savarankiškai išmokti skraidyti?

Istorijas, kuriose pasakojama, kaip nei iš šio, nei iš to žmonės imdavo skristi oru, galima aptikti daugelyje šventų knygų ir istoriniuose dokumentuose. Levitacijos fenomenas dažniausiai siejamas su budistų vienuoliais, gyvenančiais Hemio Gompo vienuolyne Tibete. Ilgai trunkančių meditacijų metu jie pasiekia nušvitimą, kurio vienas iš efektų – pakilimas virš žemės per keletą dešimčių centimetrų. Gali pasirodyti, kad tai visiškai nedaug, tačiau vienuoliai specialiai visiškai nesistengia skristi. Šiuo atveju levitacija yra savotiškas šalutinis efektas. Vienuoliai apmokomi specialios meditacijos technikos pagal Tumo mokymą, kuris yra žinomas visame pasaulyje.

Krikščioniškajame pasaulyje levitacija irgi nėra tokia didelė retenybė. Šventoji Teresė iš Avilos ne kartą maldų metu pakilo į orą, kartais netgi prašydavo sesių, kad šios ją prilaikytų. Pranciškonų vienuolis šventasis Josifas iš Kopertino kartą visiškai netikėtai pakilo į orą apeigų metu ir perskrido visą bažnyčią, nusileisdamas prie altoriaus. Popiežius Urbonas VIII, tapęs šio įvykio liudininku, šį nepaprastą sugebėjimą skraidyti pripažino dievo dovana ir didžiojo nušvitimo požymiu.

Reikia sutikti, kad yra tam tikro panašumo tarp budistų ir krikščionių vienuolių levitacijos. Visi šie skraidymai vyksta ypatingais momentais, kai žmogus nepaprastai susikoncentruoja dvasiškai ir fiziškai. Tačiau kas būtent priverčia kūnus pakilti į orą?

Stebuklas ar apgavystė?

XIX amžiuje, kai prasidėjo okultizmo, magijos ir kitų mistinių reiškinių mada, vis daugiau žmonių ėmė tvirtinti, kad moka levituoti. Tuo metu labai išpopuliarėjo mediumai, dauguma kurių dažniausiai būdavo paprasčiausi šarlatanai. Tačiau tarp jų pasitaikydavo tikrų „grynuolių”, kurie iš tiesų pasižymėjo fantastiškomis savybėmis.

Vienas iš tokių žmonių buvo škotas Danielis Danglas Hjumas. Savo seansų metu Hjumas į orą pakeldavo stalus ir kėdes, o po to ir pats pakildavo į palubę. Šių pasirodymų liudininkais ne kartą buvo įvairių Europos šalių karališkųjų rūmų aukštos personos. Hjumas nesunkiai galėdavo sklandyti ore, netgi būdamas vertikalioje padėtyje. Kartą jis seanso metu išskrido iš kambario per vieną langą ir atgal sugrįžo per kitą. Beje, visa tai vyko 4-ame aukšte.

Šiuolaikiniai mokslininkai skeptiškai žiūri į levitacijos fenomeną ir teigia, kad visa tai yra fokusininkų prasimanymai. O jeigu sugebėjimas skristi ore yra tiesiog ties mokslo ir magijos riba? Juk dar visai neseniai ne vienas gamtos reiškinys buvo laikomas vos ne burtais, kurie pavaldūs išskirtinai dievams. Greičiausiai, žmonijai iki šiol negali suprasti šio reiškinio kilmės. Tačiau tam tikri poslinkiai šioje srityje jau yra.

Dar XIX amžiaus viduryje buvo įrodyta, kad egzistuoja diamagnetikai – ypatingos medžiagos, kurios natūraliame būvyje neturi magneto savybių, tačiau, paveiktos magnetiniu lauku, pradeda nuo jo atsistumti. Diamagnetikams priklauso azotas, vandenilis, silicis, druska, vanduo ir bismutas. Žmogaus kūnas taip pat turi diamagnetizmo požymių.

Ką visa tai reiškia? Gali būti, kad gilios meditacijos metu žmogus sugeba kažkaip paveikti savo sąveiką su Žemės magnetiniu lauku. Kol kas sunku pasakyti, kaip tai gali nutikti. Šiandien šią paslaptį bando įminti ne tik ezoterikai ir žmonės, besidominantys paranormaliais reiškiniais, bet ir autoritetingi mokslo veikėjai.

Fantazijos skrydis

Vis dažniau visame pasaulyje yra steigiami taip vadinami asmenybės formavimo centrai, kuriuose bandoma išaiškinti paslėptas žmogaus savybes. Paprastai šiuose centruose mokymai vyksta pagal Rytų šalių dvasinius mokymus, kurie labai greitai plinta Vakarų šalyse. Elena Masdel, viena iš tokių centrų JAV įkūrėja, sukūrė specialią programą, pagal kurią mokino visus, norinčius išmokti kvituoti. Tiksliai nėra žinoma, kaip žmonės mokosi skraidyti, tačiau vienas šios programos punktas tapo žinomas plačiajai visuomenei. Kiekvieną dieną būsimi “skraidytojai” turi šokti nuo bokštelio į baseiną ir skrydžio metu stengtis nors kiek pristabdyti savo kūną.

2011-ųjų metų balandžio mėnesį Masdel centre apsilankė žmogus, panoręs likti nežinomu. Jis pasakė, kad centro įkūrėja savo programoje praleido esminį dalyką. Šio vyro nuomone, levitacija negalima paprasčiausiu mechaniniu būdu, tam reikalingas labai tvirtas ir nuoširdus tikėjimas. Paslaptingasis lankytojas papasakojo, kaip vakarais vaikščiodamas parke ir giliai įsijausdamas į savo vidinį „aš”, jis be didelių pastangų sugeba pakilti iki pačių medžių viršūnių.

Atėjus sekmadieniui Elena iškeliavo į bažnyčią. Ji buvo užmiršusi apie paslaptingojo lankytojo vizitą ir buvo panirusi giliai į savo apmąstymus. Taip ji gana ilgai ėjo tuščiu parku, kai pajuto, kad jos kojos atsiplėšė nuo tako. Sukaupusi visas savo jėgas moteris sugebėjo nuskristi iki apšvietimo stulpo ir švelniai nusileisti atgal ant tako. Netrukus Elena neblogai įsisavino levitacijos techniką ir netgi su ja supažindino keletą savo centro darbuotojų.

Deja, rasti patikimos ir tikslios informacijos apie tai, kaip galima išvystyti sugebėjimą levituoti, nėra galimybių. Svarbus kitas dalykas – dabar levitacijos fenomenas nebeatrodo kažkas nepasiekiamo ir neįmanomo. Tai tik mažai išnagrinėtas fenomenas, kuriam reikia daugiau mokslinės bendrijos dėmesio.