Antrininkai – ateiviai iš pasąmonės

Energetiniai antrininkai – labai keistas reiškinys. Tyrinėtojai yra sukaupę nemažai liudijimų apie susitikimus su žmonėmis, kurie konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku paprasčiausiai negalėjo būti. Tai yra patvirtinama įrodymais. Šie antrininkai ne tik buvo panašios į originalus išvaizdos, bet ir kalbėjo identišku balsu, jų elgsena, įpročiai, žinios ir visa kita atitiko originalą. Iš kur atsiranda šie antrininkai? Ir kokios turi būti sąlygos jiems atsirasti?

Dauguma specialistų teigia, kad antrininkas – tai žmogaus sukurta energetinė kopija, kuri yra nepaprastai tiksli, netgi drabužių detalės sutampa. Kartais ši kopija būna sukuriama nevalingai, o kartais tai atliekama specialiai. Dažniausiai tai atsitinka dvasinio sukrėtimo metu. Pavyzdžiui, tai gali būti besiartinanti mirtis. Gal dėl to daugelyje tautų yra manoma, kad antrininkas tarsi skelbia, kad artėja mirtis.

Labai įdomus nutikimas įvyko 2003-iais metais Blumingtone (Ilinojaus valstija, JAV). J Kalėdinę šventę susirinko vaikai. Po kiek laiko pasirodė žmogus Santa Klauso drabužiais. Daugelis dalyvavusių pažino, kad tai yra persirengę ponas T.Vichantas. Kitu metu tuo niekas nebūtų stebėjęsis, nes Vichantas buvo žinomas kaip linksmas žmogus ir mėgėjas vaidinti, tačiau dabar susirinkusieji žinojo, kad jų kaimynas yra paralyžuotas ir jo dienos jau suskaičiuotos. Santa Klauso drabužiais apsirengęs žmogus juokavo ir linksmai kalbėjo su vaikais, po to vienu metu išėjo iš patalpos. Iš paskos leidosi keletas nustebusių tėvų, norėdami sužinoti apie kaimyno sveikatą. Tačiau Santa Klausas dingo. Tai buvo labai keista nes niekas negalėjo nepastebėtas praeiti pro namo duris. Vienas iš vaikų tėvų paskambino Vichanto žmonai. Žinios buvo šokiruojančios – visą tą laiką jis ne tik niekur nebuvo palikęs savo lovos, bet ir prieš ketvirtį valandos mirė. Panašu, kad pagyvenęs vyras mirė kaip tik tuo metu, kai jo antrininkas paliko vakarėlį.

Vėliau buvo pateiktas toks paaiškinimas – prieš mirtį Vichantas galvojo apie savo anūkus, kurie dalyvavo vakarėlyje. Šios mintys, greičiausiai, pasitarnavo tam, kad būtų sukurtas antrininkas. Nė vienas vakarėlio dalyvis negalėjo net pagalvoti,. Kad Santa Klausas – tai pono Vichanto antrininkas.

1989-ais metais Tulūzos (Prancūzija) priemiestyje prieš važiuojantį greitosios pagalbos automobilį metėsi jaunas vyras. Vairuotojas užgulė stabdžius, tačiau buvo per vėlu – pagal visą situaciją jaunuolis turėjo patekti po automobilio ratais. Vairuotojas ir gydytojas iššoko iš automobilio ir labai nustebo, kai šalia jo pamatė nepažįstamąjį – visiškai sveiką. Gydytojas pasiūlė apžiūrėti, tačiau jaunuolis griežtai atsisakė ir ėmė prašyti, kad automobilis nuvažiuotų į kaimelį, esantį keliolika kilometrų už miesto – ten yra ligonis, kuriam neatidėliojant reikia pagalbos.

Vaikinas sėdo į greitosios pagalbos automobilį ir rodė kelią, kuriuo reikia važiuoti. Tai buvo labai naudinga, nes ferma, į kurią skubėjo, buvo gana nuošaliai nuo pagrindinio kelio. Kai automobilis privažiavo fermos vartus, palydovas išlipo iš kabinos ir pasakė, kad perspės giminaičius apie medikų atvykimą. Iš fermos link medikų automobilio išėjo keli žmonės, kurie labai stebėjosi tokiu greitu atvykimu – jie vos prieš porą minučių paskambino, kad ligonį ištiko širdies priepuolis.

Kai gydytojas buvo nuvestas pas pacientą, atėjo eilė stebėtis jam pačiam. Lovoje gulėjo tas pats jaunas vyras, kuris juos palydėjo iki fermos! Gydytojas nusprendė, kad tai gali būti broliai-dvyniai. Jei širdies priepuolis ištiko vos prieš keletą minučių, kaip tai galėjo būti numatyta? Gydytojas atliko reikiamus medicininius veiksmus ir įsitikino, kad krizė praėjo. Jis liepė ligonį įkelti į automobilį – reikėjo nugabenti į ligoninę. Gydytojas aplinkinių pasiteiravo kur yra paciento brolis. Tačiau niekas nesuprato apie kokį brolį kalbama. Ligonis neturėjo jokio brolio, juo labiau dvynio. Jaunuolis visą dieną buvo namuose, nes blogai jautėsi, ir mažiausiai valandą laiko iki gydytojo atvykimo gulėjo lovoje.

Neišvengiamos mirties jausmas – vienas iš pačių galingiausių stimulų, padedančių nesąmoningai sukurti savo antrininką. Tai galima pasakyti ne tik apie sunkiai sergančius ir mirštančius žmones, bet ir apie nusikaltėlius, laukiančius bausmės įvykdymo.

1922-ais metais Londone įvyko keistas atsitikimas. Į ponų Holtų namą įslinko plėšikas Stivenas Robinsas, kuris išžudė visus šeimos narius, išskyrus 48-ių metų misis Holt, kuri sugebėjo pasislėpti nešvarių skalbinių krūvoje. Policija nusikaltėlį pagavo jau kitą dieną ir pasodino į kalėjimą. Tačiau nusikaltėlis vėl pasirodė tame pačiame name. Viduryje nakties atsibudusi misis Holt pastebėjo, kaip jis sliūkina koridoriumi. Robinsas buvo apsirengęs tais pačiais rūbais, kaip ir nusikaltimo naktį. Rankoje jis laikė peilį. Siaubo apimta moteris pasislėpė už tankių naktinių užuolaidų. Nusikaltėlis keletą kartų be garso praėjo šalia jos, tačiau moters nepastebėjo. Misis Holt jį aiškiai matė per langą šviečiančio mėnulio šviesoje. Be to, žudiką pajuto ir kiti giminaičiai, kurie miegojo kitame kambaryje. Pastarieji ir iškvietė policiją.

Iš ryto moteriai pranešė, kad Robinsas visą naktį praleido kameroje ir niekur nebuvo išjos išėjęs. Gali būti, kad misis Holt apsiriko – į namą įsibrovė kitas nusikaltėlis. Tačiau buvo neaišku, kaip nepažįstamasis galėjo tai padaryti, nes durų spynos buvo užrakintos, o langai – uždaryti.

1925-ųjų metų pradžioje Vokietijos laikraščiuose buvo rašoma apie Frico Harmano, mirties bausme nuteisto nusikaltėlio, antrininko pasirodymą. Šis maniakas, žinomas „Hanoverio vampyro” vardu, įsiviliodavo į savo namus prostitutes, jas nužudydavo, kūną išmėsinėdavo, o aukos mėsą parduodavo netoliese esančio nedidelio restorano savininkui. Harmanas buvo suimtas ir nuteistas, tačiau jis du kartus buvo pastebėtas restorane. Pirmą kartą jis įėjo į salę, atsisėdo už staliuko ir pradėjo kalbėti su lankytojais. Restorano tarnautojai atpažino nusikaltėlį ir pabandė jį sulaikyti, tačiau pastarajam kažkokiu nepaaiškinamu būdu pavyko pasislėpti. Kitą naktį nusikaltėlis vėl pasirodė restorane. Tik šį kartą jis vaikščiojo virtuvėje tarp viryklių, pakeldavo puodų dangčius ir pažiūrėdavo, kas juose buvo virta. Taip pat apžiūrėjo sandėliuke saugomas maisto atsargas. Po to vėl dingo neaišku kur. Policija ėmė budėti restorane visą naktį, tačiau antrininkas daugiau nebepasirodė. Mirties nuosprendis Harmanui buvo įvykdytas 1925-ųjų metų balandžio mėnesį.

Yra manoma, kad antrininkų prigimtis yra tokia pati, kaip ir vaiduoklių. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų. Antrininką, kuris praktiškai niekuo nesiskiria nuo savo originalo, galima pamatyti 1-2 kartus. Ir tai būna tik tada, kai gyvas žmogus, nesąmoningai ar sąmoningai sukūręs šį antrininką. Vaiduoklis – tai visada tik po mirties pasirodantis atvaizdas, kuris dažniausiai būna neryškus, išskydusių formų. Vaiduokliai pasirodo trumpam, tačiau tai daro dešimtimis ar net šimtais metų.

Kaip jau buvo pasakyta, antrininkas atsiranda žmogaus dvasinės krizės metu, likus nedaug laiko iki mirties. Vaiduoklis atsiranda mirties metu arba neužilgo po jos. Po to vaiduoklis pradeda savarankišką egzistavimą.

Antrininkas gali pasirodyti už šimtų kilometrų nuo tos vietos, kurioje yra originalas. Vaiduokliai visada gyvena apibrėžtoje ir gana nedidelėje teritorijoje, kurioje kažkada gyveno ar mirė jo sukūrėjas. Antrininkai ne tik atrodo ryškesni. Jie žymiai aktyvesni ir energingesni už vaiduoklius – užmezga kontaktus su žmonėmis, pradeda pokalbius, vaikšto, jodinėja, atlieka kitokius veiksmus. Antrininkų veiksmai, skirtingai nei vaiduoklių, neatrodo keisti.

Žmonės labai retai kada pamato savo antrininkus. Paprastai tai baigiasi sąmonės netekimu ar net mirtimi. Istorija žino apie tokius atvejus. Savo antrininką pamatė anglų poetas Persis Bišis Šelis, likus nedaug laiko iki nuskendimo Viduržemio jūroje. Prieš savo mirtį antrininkes matė Rusijos imperatorės Ana Ivanovna ir Jekaterina II.

Ne mažiau įdomūs atvejai, kai antrininkai sukuriami sąmoningai. Tokių įvykių liudininkais yra daugybė žmonių. Tačiau mokslas kol kas nesugeba paaiškinti šio fenomeno.

Šaltinis Mįslės ir Faktai