10 paslapčių, nusineštų į kapą

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų turime bent kelias paslaptis, kurių niekam niekada nepatikėsime.

 

Galbūt todėl, kad ką nors apsaugotume, galbūt todėl – kad nesusigadintume reputacijos. Tačiau kai kurios paslaptys, kurias metai iš metų nesėkmingai bandoma atskleisti, tapo mistiškomis.

 

10. Antonio Stradivarijus (1644 – 1737 m.)

 

A. Stradivarijus buvo styginių instrumentų meistras iš Italijos, daręs smuikus, violančeles, gitaras ir arfas. Jau keletą amžių mokslininkai bei istorikai bando atskleisti A. Stradivarijaus gamintų instrumentų paslaptį. Neseniai atlikti modernūs tyrimai, kurių metu instrumentai buvo skenuojami lazeriais, tik patvirtino teoriją, kad galbūt ypatingo garso rezonavimo kaltininkės galėjo būti be galo kruopščiai išlenktos instrumentų pilvo bei nugaros plokštės.

 

Lakas ir klijai, kuriuos gamyboje naudojo A. Stradivarijus, taip pat buvo kruopščiai ištirti – galbūt jie taip pat šiek tiek prisidėjo prie muzikos instrumentų garso ir kokybės. Ekspertai pripažįsta, kad nėra vieningo sutarimo ir pakankamai įtikinamo faktoriaus, kuris galėtų paaiškinti neprilygstamą A. Stradivarijaus instrumentų skambesį. Gali būti, kad tai – įvairių gamybos ypatybių kombinacija, tačiau meistro paslapties vis dar neįmanoma atskleisti.

 

Įdomus faktas: Suskaičiuota, kad A. Stradivarijus iš viso padarė apie 1100 instrumentų. Nūdien tėra išlikę 650, iš kurių daugmaž 500 – smuikai.

 

9. „Džeromas“ (1840 – 1912 m.)

 

1863 m. rugsėjo 8 d. du kanadiečiai žvejai smėlėtame Digbio grafystės užutėkyje rado perkarusį nepažįstamąjį, galėjusį būti daugmaž dvidešimties metų amžiaus. Abi vyro kojos buvo šviežiai amputuotos, o greta jo buvo padėtas vandens ąsotis ir šiek tiek duonos. Nepažįstamasis nepajėgė arba nenorėjo kalbėti, o nuo tada, kai buvo rastas, išlemeno ne daugiau, nei du ar tris žodžius. Vienas iš jų skambėjo kaip „Džeromas“, todėl netrukus šis vardas buvo duotas pačiam vyrui.

 

Kai Džeromui būdavo sakomi tam tikri žodžiai, jis akivaizdžiai užvirdavo pykčiu, dėl ko daugeliui atrodė, kad greičiausiai pastarasis slepia kokią nors siaubingą paslaptį, kurios negali atskleisti. Džeromas laikėsi oriai, o jeigu kas bandydavo jam pasiūlyti pinigų, atrodydavo pažemintas. Vyrauja daugybė teorijų, kas iš tiesų galėjo būti šis vyras, bet nei viena iš jų nebuvo įrodyta. Džeromas mirė 1912 m., balandžio 19 d. Įdomus faktas: Net ir po mirties Džeromas tapo neatsiejama jį priglaudusios bendruomenės dalimi. Neįgaliųjų gyvenamoji vieta, kurioje jis gyveno, yra pavadinta jo vardu; jis buvo įamžintas piešiniuose, jam rašomos dainos ir yra sukurtas filmas.

8. Nepažįstamoji moteris (1793 – 1816 m.)

 

1816 m. rudenį, du asmenys – vyras ir žmona – įžengė į „Gadsby’s Tavern“ viešbutį Aleksandrijoje (Virdžinija, JAV). Moteris atrodė smarkiai pasiligojusi, greičiausiai – nuo vidurių šiltinės. Jos būklė kas dieną vis blogėjo, nepaisant to, kad ją prižiūrėjo vienas geriausių Aleksandrijos daktarų.

 

Mirštančiosios vyras tąkart sukvietė visus viešbučio darbuotojus (tarp jų – ir savininko žmoną) į kambarį, kur pateikė labai neįprastą prašymą: kiekvienas jų turėjo prisiekti niekada neatskleisią poros tapatybių. Visi, buvę kambaryje, sutiko, ir laikėsi šio pažado iki mirties. Praėjus keletui dienų, Nepažįstamoji moteris mirė ir iki pat šiol nežinoma, kas ji buvo. Tuo tarpu jos vyras prieš pradingdamas užsakė ištaigingą antkapį ir palaidojo nežinomąją Aleksandrijos Šv. Pauliaus kapinėse.

 

7. Odinis žmogus (1839 – 1889 m.)

 

Odinis žmogus buvo klajūnas, vis iš naujo sukantis 587 km ilgio ratą tarp Konektikuto ir Hudsono (JAV) upių. Jis puikiai kalbėjo prancūziškai, bet dažniausiai bendraudavo tik murmėdamas bei gestikuliuodamas. Be to, nuo skrybėlės iki batų galiukų jis vilkėjo neapdirbta, rankomis siūta, oda. Bekeliaudamas klajūnas rinkdavo cigarų nuorūkas ir dėkingas priimdavo kaimo gyventojų, pro kurių namus jis tykiai žingsniuodavo, pasiūlytą šviežio tabako žiupsnelį ar vieną kitą cigarą.

 

Tačiau, jei tik kas pasiteiraudavo, iš kur jis kilęs ar ką čia veikia, vyras kaip mat nutraukdavo pokalbį. Nepaisant to, bastūno kelyje pasitaikantys žmonės juo pasikliovė ir, daugmaž kas 34 d., žinodami, kad jis pasirodys, dažnas kuris paruošdavo maisto jam pavaišinti. Niekas nežino, kaip šitas vyras užsidirbdavo pinigų, tačiau viena parduotuvėlių iki šiol turi įrašą, ką vieno apsilankymo metu klajūnas pirko. Tai buvo: kepalas duonos, skardinė sardinių, pusė kilogramo sausainių, du litrai kavos, pyragas, butelis brendžio ir butelis alaus.

 

Po 1889 m. kovą praūžusios pūgos, Odinio žmogaus kūnas buvo rastas vienoje oloje girioje, Niujorko valstijoje. Vyras mirė nuo burnos vėžio, greičiausiai – dėl piktnaudžiavimo tabaku. Jo krepšys buvo rastas šalimais, o pastarojo turinį sudarė odos apdirbimui skirta įranga: žirklės, yla, pleištai ir nedidelis kirvis. Krepšyje taip pat gulėjo nedidelė, prancūziškai parašyta maldaknygė.

 

Įdomus faktas: Klajūno antkapį puošia žodžiai: „Paskutinė Jules Bourglay, „Odinio žmogaus“, poilsio vieta“. Nepaisant to, istorija, išspausdinta viename laikraščių, atskleidusi neva tikrąjį klajūno vardą, vėliau buvo atšaukta. Pasak tyrėjų, Odinio žmogaus tapatybė iki šiol nėra žinoma.

 

6. Arne Beurlingas (1905 – 1986 m.)

 

Arne Beurlingas buvo švedų matematikas ir matematikos profesorius, 1940 m. perpratęs vokiečių strateginiam kariniam bendravimui naudotą kodą. Šis pasiekimas laikomas vienu puikiausių per visą kriptografijos (duomenų šifravimo mokslo) istoriją. Naudodamasis tik teleprinto juostomis ir šifro tekstu, profesorius iššifravo kodą, kurį vokiečiai didžiuodamiesi laikė neįkandamu, vos per dvi savaites. Vėliau A. Beurlingas sukūrė prietaisą, kuris leido švedams perprasti kabeliu perduodamus duomenis, kuriuos vokiečiai per Švediją siuntė į Norvegiją.

Paklaustas, kaip jam pavyko perprasti kodą, matematikas nusišypsojo ir atsakė: „Magas niekuomet neatskleidžia savo paslapčių“.

 

Įdomus faktas: A. Beurlingo pasiekimas leido švedų valdžiai sužinoti apie „Barbarosos“ operaciją (kodinis nacistinės Vokietijos įsiveržimo į Sovietų Sąjungą pavadinimas) dar prieš jai prasidedant.

 

5. Jamesas Blackas (1800 – 1872 m.)

 

Jamesas Blackas buvo kalvis iš Arkanzaso valstijos, sukūręs žymiuosius pramuštgalvio Jimo Bowie naudotus peilius. J. Bowie nuo 1827-ųjų buvo puikiai žinomas kaip peštynių su peiliais dalyvis, kuris, Teksase atėmęs trijų žudikų gyvybes, galiausiai mirė Alamo mūšyje, tokiu būdu ne tik pats virsdamas legenda, bet suteikdamas šlovės ir kalvio peiliams. J. Blacko peiliai buvo plačiai žinomi dėl savo neįtikėtino tvirtumo ir, nepaisant to – lankstumo.

 

Peilių kalimo metodus kalvis laikė didžioje paslaptyje, o dirbdavo tiktai pasislėpęs už odinės uždangos. Dauguma tikėjo, kad J. Blackas sužinojo paslaptį, kaip pagaminti Damasko plieną, kuris nuo 1100 iki 1700 m. Vidurio Rytuose buvo naudojamas kalavijams kalti ir galėdavo nesunkiai perkirsti ne tokius kokybiškus europietiškus kardus. Net iki šių dienų neįmanoma išgauti originalios technikos, kuria remiantis būtų galima pagaminti panašių į Jameso Blacko kaltus peilius.

 

Kalvis mirė 1872 m. birželio 22 dieną, Vašingtone, Arkanzase.

 

Įdomus faktas: 1839 m., netrukus po J. Blacko žmonos mirties, jo uošvis ir buvęs partneris įsilaužė į namus ir, švaistydamasis vėzdu, apkaltino tuo, kad kalvis išvis vedė jo dukterį. Po šio išpuolio Jamesas Blackas beveik apako, todėl nepajėgė toliau tęsti savo amato.

 

4. Edwardas Leedskalninas (1887 – 1951 m.)

 

Edwardas Leedskalninas buvo mėgėjas skulptorius, iš Latvijos emigravęs į Jungtines Valstijas. Šis žmogus vienas pats pastatė paminklą Floridoje, vadinamą „Koralų pilimi“ („Coral Castle“) ir taip pat yra žinomas dėl neįprastų magnetizmo teorijų. Skulptorius buvo vos 152 cm ūgio ir svėrė apie 45 kg, tačiau kažkokiu mistišku būdu be niekieno pagalbos sujungė akmenis į vieną ir pavertė juos architektūrinio plano, paremto matematiniais bei astronominiais skaičiavimais, dalimi.

 

Kurdamas E. Leedskalninas naudojo tik paprasčiausius įrankius, skirtus tašyti bei šlifuoti, sujungdamas 1 mln. 362 tūkst. kg tankaus koralo blokų savo pilims pastatyti. Paklaustas, kokiu būdu jam visa tai pavyko, skulptorius atsakė: „Iš tiesų – visai nesunku. Svarbiausia – žinoti, kaip tą padaryti“. Panoręs savo „Koralų pilį“ perkelti dešimčia mylių tolesnėje vietoje ir sunkvežimių pagalba nugabenęs koralo akmenis ten, kur reikia, E. Leedskalninas, ketindamas juos iš naujo sumontuoti, paprašė vairuotojų nežiūrėti. 1951 m., būdamas 64-ių, skulptorius mirė nuo pilvo vėžio, taip ir neatskleidęs savo paslapties.

 

Įdomus faktas: Billy Idol’as įrašė dainą „Sweet Sixteen“, o jos vaizdo klipą nufilmavo „Koralų pilyje“. Šios dainos pagrindu tapo E. Leedskalnino meilės Agnesei Scuffs istorija, kuri, tikėtina, ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis pastatė koralų pilis.

 

3. Johannas Bessleris (1680 – 1745 m.)

 

Johannas Bessleris gimė Zittau mieste (Vokietija), kur sukonstravo, jo teigimu, savaeigę mašiną. 1717-aisiais idėja – kad iš tiesų atrastas paslaptingas savaeigis mechanizmas – jis buvo įtikinęs tūkstančius žmonių, pradedant eiliniais piliečiais, baigiant garsiais visuomenės nariais. Mistiškoji mašina sėkmingai išlaikė galybę testų ir griežtų patikrinimų. Aparatui buvo pavesta atlikti ilgalaikius darbus, ir, oficialių testų metu, jis nesustodamas veikė 54 dienas.

 

Vidinė mašinos konstrukcija buvo akylai saugoma jos išradėjo. Tačiau, kankinamas paranojos ir nerasdamas jokių jam parankių patentavimo įstatymų, J. Bessleris vieną dieną neišlaikė ir, apimtas pykčio priepuolio, sunaikino visas mašinas, jų veikimo paslaptį nusinešdamas į kapus. Tikroji J. Besslerio demonstruotų mašinų varomoji jėga ir jų energijos šaltinis, vertęs ratus suktis, yra nepaaiškinamas. Akivaizdu, kad panašaus pobūdžio mašina pažeidžia energijos tvermės dėsnį, anot kurio, energija negali būti sukuriama ar sunaikinama, tačiau kaip tuomet J. Bessleris šitiek ilgai kvailino daugybę žmonių?..

 

Įdomus faktas: Neseniai, tarp įvairių J. Besslerio straipsnių, buvo aptikta kodų serija. Paaiškėjo, kad jis sukūrė kodus – nuo labai paprastų iki itin sudėtingų – kurie, sujungti į vieną, galbūt galėtų atskleisti savaeigių mašinų paslaptį. Kai kurie iš pastarųjų jau išaiškinti, tačiau didžioji dalis lieka neiššifruojami.

 

2. Benjaminas Franklinas (1706 – 1790 m.)

 

Benjaminas Franklinas yra puikiai žinomas kaip vienas Jungtinių Valstijų įkūrėjų. Tačiau, nepaisant to, jis buvo: rašytojas, spaustuvininkas, satyrikas, politikos teoretikas, politikas, mokslininkas, išradėjas, pilietinis aktyvistas, valstybės veikėjas ir diplomatas. 1730 m. Franklinas susilaukė vienintelio sūnaus Williamo, kuris nebuvo teisėtas vaikas. Williamas buvo auginamas Benjamino, kartu su tuometine jo žmona Deborah Rea.

 

Vyrauja teorijos, kad viena priežasčių, kodėl Benjaminas slėpė, kas yra tikroji Williamo motina, yra ta, kad, atsiradus sūnui, Deborah ir Benjaminas nebuvo susituokę, todėl visus kaltinimus neištikimybe jis norėjo prisiimti sau, neleidžiant ant Deborah kristi gėdos šešėliui. Kiti šaltiniai teigia, kad vaiko mama greičiausiai buvo prostitutė. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tikroji Franklino sūnaus Williamo motina iki šiol nėra žinoma.

 

Įdomus faktas: 1752 m., kai Williamui buvo 21-eri, jis padėjo savo tėvui atlikti garsųjį aitvaro eksperimentą (audros metu į orą jiedu paleido aitvarą, prie virvės galo pritvirtinę raktą – kai šis sukibirkščiuodavo, buvo aišku, kad per aitvarą perėjo žaibo iškrova). Tačiau JAV nepriklausomybės karo metu Williamas tapo ištikimas lojalistams (toriams), nepaisant to, kad jo tėvas buvo vienas iškiliausių patriotų. Šis skirtumas juodu supriešino.

 

1. Axelas Erlandsonas (1884 – 1964 m.)

 

A. Erlandsonas iš pradžių buvo liucernų augintojas, kuriam augalų kamienų formavimas ir skiepijimas atrodė smagus užsiėmimas. Vėliau jis gerą dešimtmetį treniravosi, versdamas medžius augti taip, kaip panorėjęs. Ūkininkas eksperimentavo su beržais, uosiais, guobomis ir gluosniais, kurie augo ir vešėjo kilpų, širdelių, spiralinių laiptų, zigzagų, žiedų, paukščių narvelių, bokštų, paveikslų rėmų ir kopėčių pavidalais.

Pastebėjęs, kad jo netradiciniai medžiai pritraukė visuotinį dėmesį, A. Erlandsonas savo pribloškiantį sodą pavadino „Medžių cirku“ („Tree Circus“). Vyras niekada niekam neprasitarė, kaip jam pavyksta išgauti šitokias medžių formas, o naujesnius darbus, saugodamasis šnipų, atlikdavo pasislėpęs už pertvarų. A. Erlandsonas mirė 1964-aisiais, į kapą nusinešdamas ir medžiams atliekamų procedūrų paslaptį. Įdomus faktas: 1985 m., „Medžių cirkui“ nustojus teikti pajamas, augalus nupirko milijonierius Michaelis Bonfante’as ir persodino juos savo pramogų parke „Gilroy Gardens“, Gilrojaus mieste, Kalifornijoje.