Neįtikėtini skausmo malšinimo būdai

Gimdymo skausmams mažinti pradėjus naudoti chloroformą be skausmo gimdančios moterys kėlė dvasininkų pasipiktinimą – atseit einama prieš Dievo valią. Tačiau juos nutildė šį metodą taikantis gydytojas Jamesas Y.Simpsonas, pareikšdamas, kad Dievas ir buvo pirmasis anesteziologas: prieš išimdamas Adomo šonkaulį jį užmigdė.

„Skausmas visada mažina žmogaus vertę, padaro didesniu ligoniu negu būtų, jei jo nejaustų“, – sakė prancūzų chirurgas René Leriche’as.

Jo malšinimo būdų ieškota nuo gilios senovės. Dažniausiai skausmas buvo mažinamas pacientui nuleidžiant kraują, užspaudžiant miego arteriją, galūnės nervus, girdant alkoholiu, apsvaiginant narkotinėmis medžiagomis ar netgi prieš operaciją smogiant per galvą. Dažnas chirurgas ligonį tiesiog tvirtai pririšdavo ir liepdavo kentėti. Buvo manoma, kad žmogus stiprų skausmą gali ištverti ne ilgiau kaip 5 minutes, tad operacijos būdavo žaibiškos. Istorija pasakoja, jog Napoleono armijos vyriausiasis chirurgas D.J.Larrey po Borodino mūšio per naktį atliko 200 amputacijų!

Skausmo sukeltas šokas neretai niekais paversdavo net ir tobulai atliktą operaciją, tad mokslininkai nesiliovė ieškoti būdų jam malšinti.

1844 m. amerikiečių dantų gydytojas Horace’as Wellsas (1815–1848) išbandė ir aprašė linksminančiųjų dujų (azoto suboksido) savybę slopinti skausmą. Įkvėpęs šių dujų paprašė kolegos išrauti jam sveiką dantį ir teigė nepajutęs jokio skausmo. Bet per viešą demonstraciją pacientas iš skausmo ar iš baimės suriko. H.Wellsas buvo nušvilptas ir sužlugdytas. Savo gyvenimą jis baigė savižudybe...

Amerikietis Williamas T.G.Mortonas (1819–1868) mėnesių mėnesiais dujomis „migdė“ auksines žuveles, kirmėles ir paukščius. Jam tai pavykdavo, bet narkotizuojančios dujos kėlė ir rimtą problemą: reikėjo rasti tinkamą jų dozę. Jei ji per didelė – pacientas mirdavo, jei per maža – pernelyg greitai atsibusdavo.

Galiausiai Mortonas sukūrė stiklo kolbą, kurioje buvo eteriu sumirkyta kempinė. Kolba turėjo dvi kiaurymes: viena – įkvėpti, kita – iškvėpti. Už burnos kandiklio buvo žalvarinis vamzdelis su dviem pakeliamais odos vožtuvais. Jie reguliavo paciento kvėpavimą. Kai pacientas įkvėpdavo, įkvėpdavo ir nuolatinės koncentracijos eterio ir oro mišinio iš kolbos.

1846 m. spalio 16-ąją Mortonas pirmą kartą viešai išbandė savo „eterinį rutulį“ traukdamas pacientui dantį. Vėliau be skausmo išoperavo auglį kakle.

Tačiau eterio trūkumas – jo savybė sprogti, todėl ieškota ir kitų inhaliacinių nuskausminamųjų.

1847 m. škotų gydytojas Jamesas Y.Simpsonas (1811–1870), pats išmėginęs chloroformo poveikį, pradėjo jį naudoti gimdymo skausmams mažinti. Pirmoji tokiu būdu gimusi mergaitė buvo pakrikštyta Anestezijos vardu (gr. anaisthetos – nejautrus). Gimdydama princą Leopoldą chloroformo paprašė ir Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija.

Anesteziologijoje ypač didelę reikšmę turėjo medžiagų, atpalaiduojančių skersaruožius raumenis, atradimas. Dar 1617 m. anglų rašytojas ir keliautojas Waltheris Raleigh Pietų Amerikoje pastebėjo, kad indėnų strėlių tik vos kliudyti gyvūnai krisdavo it užmušti. Paaiškėjo, kad čiabuviai strėles mirkė kurarės („skystis, kuris užmuša paukščius“) nuoduose, pagamintuose iš kelių rūšių augalų. Užteko vos porą šio skysčio lašų užlašinti ant įpjautos odos, kad smalsumo vedamas W.Raleigh kuriam laikui netektų sąmonės.

Anglų farmakologas Henry Dale’is (1875–1968) 1936 m. gavo Nobelio premiją, įrodęs, kad kurarė paralyžiuoja raumenis slopindama nervinių impulsų perdavimą. 1942 m. kanadiečių anesteziologas H.R.Griffithas ir rezidentė E.Johnson MacLeod išbandė kurarę operacijos metu. Nuo tada prasidėjo naujas anesteziologijos raidos etapas.

Praėjus vos 4 mėnesiams po eterio narkozės atradimo, 1847-ųjų pradžioje, chirurgai A.Adomavičius ir L.Liachovičius šį nejautros būdą panaudojo per operaciją Vilniuje. Tiesa, jie naudojo savos konstrukcijos aparatą. Lietuvoje pirmoji endotrachėjinė narkozė, kai kuriam laikui sustabdomas kvėpavimas, atlikta 1955 metais.