Tamsioji materija naikina Visatą

Mokslas visais laikais siekė kuo daugiau sužinoti apie mus supantį pasaulį - kosmosą, žvaigždes, kurias galima stebėti iš Žemės. Iš pradžių žmonės galvojo, kas Žemė yra Visatos centras. Saulė, planetos ir žvaigždės skrieja aplink mūsų planetą, o pati Žemė yra plokščia.

Laikai keitėsi, mokslo žinios taip pat. Dabar visiems yra žinoma, kad Žemė yra apvali, ir ji toli gražu nėra Visatos centras, o žvaigždės aplink save turi daug pasaulių.

Dar vėliau astronomai pastebėjo, kad Visatoje yra kažkokie objektai, kurie sugeria šviesą. Šie objektai buvo pavadinti juodosiomis skylėmis. Apie jų kilmę yra sukurta daugybė hipotezių. Gana dažnai viena hipotezė prieštarauja kitai. Mokslininkams kol kas taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas yra juodosios skylės. Neseniai buvo aptikta ir tamsioji materija. Mokslininkai visiškai suglumo, nesuprasdami, kas tai yra ir iš kur atsirado.

Kosmosas Žemės gyventojams atskleidė toli gražu ne visas paslaptis. Galima pasakyti, kad mums pavyko sužinoti tik pačias mažiausias paslaptis. Mokslą stabdo tai, kad nuolat yra neigiama tai, ko negalima „pačiupinėti“ ar užfiksuoti prietaisais, kuriems dar labai toli iki tobulybės. Mokslininkai gali netikėti tuo, kas rašoma šiame straipsnyje, tačiau gana greitai jie patys turės galimybę įminti kai kurias Kosmoso paslaptis. Ir jie ras įrodymų tam, apie ką šiandien pasakojame skaitytojams.

Žemėje yra žmonių, kurie kontaktuoja su protais iš kitų galaktikų ir gauna iš jų žinių. Neseniai vienas toks kontaktuotojas bendravo su Andromedos ūko hierarchu, kuris papasakojo apie juodąsias skyles, tamsiąją materiją ir kitas kosmoso paslaptis.

Žemėje jau pradedama suprasti, kad kosmoso erdvė yra daugialypė. Reikia pasakyti, kad Kosmosas primena lėlę matriošką, kurioje viena erdvė įeina į kitą, o šių erdvių - didžiulė daugybė. Jos viena nuo kitos skiriasi vibracijos dažniu, t.y. vykstančių įvykių greičiu. Laikas, kaip toks, neegzistuoja. Kiekvienoje erdvėje yra savas laikas ir jis egzistuoja tik savo erdvės koordinatėse. Subjektai, judėdami konkrečios erdvės viduje, sugaišta laiką. Judant tarp erdvių laikas nesugaištamas. Jo paprasčiausiai ten nėra. Viskas vyksta akimirksniu. Norint akimirksniu judėti vienos erdvės ribose, reikia iššokti iš jos ir vėl įeiti kitoje, reikiamoje vietoje. Tai yra tai, kas Žemėje vadinama teleportacija. Norint iššokti iš erdvės, reikia pakeisti savo vibracijų dažnį taip, kad jis nebesutaptų su erdvės, kurioje randatės, dažniniu diapazonu. Taip jūs atsidursite erdvėje, kuriai atitinka naujas jūsų vibracijų dažnis. Po to tik reikės informatyviai nurodyti koordinates savo erdvės, kurioje vėl norite atsidurti, ir atnaujinti buvusį vibracijos dažnį. Šios vibracijos vėl atitiks jūsų pasaulio dažnį, jūs atsidursite tame taške, kurį patys sau informatyviai nurodėte.

Informatyviai nurodomi ne tik buvimo erdvėje parametrai, bet ir laiko parametrai. Tokiu būdu laiko peršokimui nesugaišite, netgi galėsite norimame taške atsidurti anksčiau, nei pradėjote teleportacijos procesą, jei tik to panorėsite.
Pasauliai neturi ribų, visi apribojimai atsiranda dėl to, kad subjektas nemoka keisti savo vibracijos dažnių. Šie dažniai Kosmose yra labai skirtingi - nuo labai žemo iki ypač aukšto. Kuo materijos vibracijos dažnis aukštesnis, tuo ši materija subtilesnė, ji gali vadintis netgi dvasine substancija. Kuo vibracijos dažnis žemesnis, tuo materija grubesnė ir sunkesnė. Būtina pažymėti, jeigu vibracijos dažnis labai žemas, fizinė grubi materija tampa supersunkia. O supersunki, kaip ir superlengva materija tampa nematoma matomame ir apčiuopiamame biologinių būtybių, kurios priklauso ir Žemės žmonės, pasaulyje.

Žmonės gali jausti tik tam tikrą energijos spektrą, kažkokį diapazoną iš galimos vibracijų begalybės. Aukščiau žmogaus suvokimo lygio yra aukštųjų matavimų erdvių subtilieji pasauliai.
Žemiau suvokimo lygio yra žemieji pasauliai, kurie vadinami antipasauliais.

Biologinių subjektų akims antipasauliai yra nematomi. Šių pasaulių substancija sunkesnė už patį tvirčiausią akmenį, o tai reiškia, ir tankesnė. Kai materija tampa pernelyg sunkia ir tankia, ji pereina į kitą spinduliavimo spektrą ir išnyksta iš žmogaus matymo lauko.

Šie procesai susiję su kolapso reiškiniu. Žemėje be tinkamų priemonių sudėtinga pamatyti tokius kolapsus, nors teoriškai egzistuoja daugybė juodųjų skylių, netgi pačioje Žemėje. Kai Žemės astronomai žvelgia į Kosmosą, jie gali pastebėti keistus objektus, vadinamus juodosiomis skylėmis.

Kas tai yra juodoji skylė? Žemės mokslininkai žino, kad tai supersunkus kolapsuojantis objektas, kuris už savo gravitacinio lauko ribų neišleidžia netgi šviesos. Todėl jos ir atrodo juodos.

Egzistuoja daugybė hipotezių apie jų susidarymą ir paskirtį Kosmose. Papasakosim, kas iš tiesų yra juodoji skylė, be jokių išankstinių nusistatymų ir hipotezių. Tai iš tiesų yra supersunkus grubios fizinės materijos objektas, dalinai peržengęs stebėtojo iš Žemės suvokimo barjerą. Bet koks kitas nedidelės masės objektas šiame kolapso būvyje jau seniai būtų tapęs nematomu plika akimi. Tačiau didžiulės kosmoso materijos masės tik dalinai įveikia šį barjerą. Reikia pasakyti, kad kiekvienas atomas žinomame spiraliniame mikropasaulyje yra kolapsuojanti juodoji skylė.

Kolapsai yra skirtingi, kaip ir atomai. Vieni atomai būna sunkesni, kiti - lengvesni. Kuo sunkesnis atomas, tuo platesnis jo spinduliavimo spektras. Sis spinduliavimo spektras žmonėms yra žinomas kaip radiacija - alfa, beta, gama spinduliavimas. Bet kuris atomas dėl savo kolapso yra tam tikru lygiu radioaktyvus. Tačiau sunkių jų elementų atomai pasižymi tokiu galingu žemo dažnio energijos spinduliavimu, jog ši energija sugriauna supančią materiją.

Norint geriau suprasti, kas yra radiacija, paanalizuokime šilto daikto atvėsimo procesą. Padarykime prielaidą, kad radiacija - tai aplinka, kurioje praktiškai nevyksta molekulių judėjimas, t.y. labai šalta aplinka. Esant sąlyčiui su šilta aplinka, kurioje molekulių judėjimas vyksta gana greitai, vyksta difuzija. Molekulės susiduria su sustingusiomis radioaktyvios medžiagos molekulėmis, sulėtėja ir sustoja. Taip šilta medžiaga tampa tokia pačia šalta. Tuo pačiu pasidaro žymiai žemesnis jos vibracijos dažnis. Tas pats vyksta, kai radioaktyvus spinduliavimas paliečia gyvą ląstelę, gyvo organizmo audinius.

Radioaktyvusis spinduliavimas - tai mirtina aplinka, kurioje nėra jokio atomų, dalelių judėjimo. Visos dalelės yra įtrauktos į radioaktyvaus elemento kolapsuojantį atomą. Iš esmės, radioaktyvusis spinduliavimas visiškai nėra spinduliavimu, kaip mano Žemės mokslininkai. Spinduliavimas - tai energijos atidavimo procesas. Radiacija yra didžiulio energijos vampyrizmo procesas, kai energija yra įsiurbiama į sunkiųjų elementų atomų juodąsias mikroskyles.

Įvykus sąlyčiui su gyva ląstele šių juodųjų mikroskylių įsiurbiantys piltuvėliai ima siurbti į save lengvesnius cheminius elementus, kurie sudaro ląsteles, baltymus, DNR ir kt.

Kai atomai įsiurbiami į juodąsias mikroskyles, molekulės, o po to ir visa ląstelė, yra sunaikinamos. Radiacija iš organizmo pašalina atomus, o pats organizmas sunaikinamas ne ląstelių, o būtent atomų lygmenyje. Radiacija sukelia ir taip vadinamos negyvosios materijos medžiagų suirimą.

Tai vyksta tuo metu, kai iš jos kristalinės gardelės išsiurbiamos elementariosios dalelės. Galiausiai, gardelė suyra, suyra ir pati medžiaga. Radioaktyviosios energijos išsiskyrimas - tai tik regimybė, nors tuo atveju, jei pavyktų suskaldyti sunkiųjų elementų atomų juodąsias mikroskyles, išsilaisvintų didžiulė energija, kurią iki tol ši mikroskylė susiurbė į save.

Tai ir yra atominė arba branduolinė energija. Ji išsilaisvina su tokia jėga, jog akimirksniu sugriauna supančios medžiagos kristalines gardeles ir atomus. Tačiau suskaldyta mikroskylė po kiek laiko pavirsta keliomis mikroskylėmis, kurios vėl ima kolapsuoti. Tai reiškia, kad vėl atsiranda radioaktyvusis spinduliavimas. Šis procesas pasižymi didžiule griaunamąja jėga.

Dabar įsivaizduokite, kad vyksta juodosiose skylėse, esančiose kosmose. Medžiaga jose suspausta iki tokios masės, kad skleidžia neįsivaizduojamą radiaciją. Žemėje sunkiesiems elementams priskiriami uranas, plutonis, lantanoidai, kurie 80-90 kartų viršija atominės masės vienetą. Juodosiose skylėse susidaro elementai, kurių atominė masė siekia 1000, 2000, 5000 ir netgi 6000, t.y., jeigu šie elementai būtų įtraukti į Mendelejevo periodinę cheminių elementų lentelę, jie gautų tokius didžiulius eilės numerius.

Pats sunkiausias Visatoje esantis elementas Mendelejevo lentelėje turėtų 6666-jį numerį. Sis elementas egzistuoja tik supersunkiose juodosiose skylėse, t.y. mūsų Visatos singuliarumo taške, kuriame įvyko vadinamas Didysis sprogimas. Kai šiame taške 6666-jo elemento masė dar labiau ima didėti, pradeda vykti atvirkštinis procesas, t.y. Visata ima susitraukti.

Brahmos naktis prasideda, kai šio elemento atominė masė pasiekia 9998. O kai atominė masė tampa lygi 9999-iems atominės masės vienetams, įvyksta dar vienas Didysis sprogimas, šį kartą jau branduolinis. Išsilaisvinusios energijos pakanka tam, kad iš vakuume esančių struktūrų būtų išmušta materija ir prasidėtų šios materijos milžiniškas plėtimasis.

Didysis sprogimas trunka visą taip vadinamą Brahmos dieną. Dabartiniu metu mes matome vis dar sprogstančią materiją, skrendančią į šonus nuo smūgio bangos. Tačiau visoje Visatoje egzistuoja toks reiškinys, kaip tamsioji materija. Mokslininkai ją aptiko visai neseniai.

Tamsioji materija - tai ribinė medžiagos būsena tarp išryškėjusios ir neišryškėjusios medžiagos būsenų. Šios materijos vibracijos dažnis yra superžemas. Tamsioji materija - tai reliktinė radiacija nuo juodosios superskylės, kuri susprogo, taip duodama pradžią mūsų Visatai (Didysis sprogimas). Vykstant šiam Didžiajam sprogimui iš pradžių sutrūkinėjo radioaktyvusis debesis, esantis aplink juodąją skylę. Šią skylę galima pavadinti superatomu, turinčiu 9999 atominių vienetų masę.

Po to jau ėmė ryškėti materija ir fotonai. Pirminio superatomo arba juodosios skylės radioaktyviojo debesies likučiai iki šiol keliauja po besiplečiančią Visatą kaip tamsiosios materijos debesys.

Tamsioji materija - tai nejudančios elementariosios dalelės. Galima išsireikšti, įšalusios vakuume. Jeigu įprastinės dalelės nuolat vibruoja, tai tamsiosios materijos dalelės visiškai nejuda. Galima teigti, kad tai yra mirusi materija, kuri nespinduliuoja jokios energijos į mūsų pasaulį. Kadangi ji
nespinduliuoja energijos, joje susidaro energetinė tuštuma, kurią, remiantis fizikiniais dėsniais, pradeda užpildyti sąveikaujanti su ja energija. Tai reiškia, kad tamsioji materija ima įsiurbti į save supančių pasaulių energiją.

Tamsiosios materijos potencialas yra didžiulis, ji ir toliau siurbia supančio pasaulio energiją ir medžiagą. Tamsiosios materijos atsargos užtenka tam, kad būtų sustabdyta mūsų pasaulio materijos vibracija. Susilietusi su tamsiąja materija mūsų pasaulio materijos dalelių judėjimas staigiai sulėtėja, pati materija dalinai patamsėja. Tamsiojoje materijoje yra neįsivaizduojamai žema temperatūra. Ji yra žemesnė už absoliutų nulį, kuris žinomas Žemės mokslui. Šioje temperatūroje elektronai ir atomų branduoliai įšąla į vakuumo kristalines gardeles.

Tamsioji materija yra pražūtinga visiems išryškėjusiems kosminiams objektams, ypač gyvybei. Ji savo kelyje viską susiurbia ir įšaldo į vakuumą. Iš tamsiosios materijos gali susidaryti didelės sankaupos, prilygstančios mūsų galaktikoms. Tačiau šios galaktikos - žudikės ir parazitai. Tokia juodoji galaktika ilgai buvo netoli Paukščių tako galaktikos.

Tamsioji materija dėl sugeriančio efekto turi nepaprastai stiprų magnetinį Lauką, todėl ji iškreipė Paukščių tako diską. Bet kuri galaktika nuolat sukasi aplink savo ašį, Paukščių takas - taip pat. Tačiau mūsų galaktikos disko pakraštys nuolat liečiasi su juodąją galaktika.

Saulės sistema yra Paukščių tako disko pakraštyje. Kas 12,5 tūkstančio Žemės metų dėl besisukančio Paukščių tako Saulės sistema pasidarydavo sugerta juodosios galaktikos tamsiosios materijos. Tamsos periodai Žemėje vadinasi kalijuga. Jų metu prasidėdavo tamsiųjų jėgų - juodosios galaktikos gyventojų - viešpatavimas.

Visai neseniai kitų galaktikų hierarchai padėjo teleportuoti Paukščių taką ir kai kurias kaimynines galaktikas į kitą Visatos tašką, esantį toliau nuo juodosios galaktikos. Tačiau kova su Tamsos jėgomis Paukščių take vis dar vyksta.

Po Didžiojo sprogimo tamsioji materija susprogo ir pasklido kaip tinklas. Tai įvyko dėl tinklinės arba korėtos vakuumo struktūros. Tokiu būdu tamsioji materija praktiškai kontroliuoja visą Visatą. Ji tamsiąja aureole apgaubia daugumą galaktikų. Tai reiškia, kad tamsos jėgos gali labai nesunkiai paveikti daugumą pasaulių. Šioms tamsos jėgoms taip pat padeda juodosios skylės.

Iš esmės jos turi būti neutraliu utilizatoriumi ir šlako perdirbėju. Kadangi visoje Visatoje išliko daug tamsiosios materijos reliktų, tai ji buvo įsiurbta į šias juodąsias skylės, dėl to jos pasunkėjo.

Juodosiomis skylėmis pavirto superradiacijos šaltiniai ir žemo vibracijos dažnio subjektų talpyklos. Šiuo metu vyksta juodųjų skylių valymo procesas ir kova su šiais subjektais. Kitų visatų demiurgai nusprendė pagreitintai išvalyti mūsų Visatą nuo tamsiosios materijos, kuri šiuo metu plečiasi ir grasina pražudyti visus pasaulius.