Dar 1960-ais metais Brukingso institutas – vienas iš pirmaujančių JAV analitinių centrų – paruošė ataskaitą „Taikios veiklos kosmose pasekmės žmonijai”.
Šioje ataskaitoje buvo pateikta daugybė statistinių duomenų, tyrimų rezultatų, taip pat plačiajai visuomenei neviešintas įvertinimas apie galimai NASA’os atrastą nežemiškąją civilizaciją ir jos veiklos pasekmes. Ataskaitoje buvo leidžiama nedviprasmiškai suprasti, kad tokius duomenis būtina įslaptinti.
Šis klausimas mane atveda į aklavietę
Ričardas Hoglendas, vienas iš bestseleriu tapusios knygos „Tamsioji misija. Slapta NASA istorija“ autorių, teigia, kad praėjus vos 5-iems metams po Brukingso instituto ataskaitos, atliekant pirmuosius Mėnulio tyrimus automatinėmis tarpplanetinėmis stotimis, NASA gavo faktų, kad kažkada šiame Žemės palydove egzistavo nepaprasta technologinė civilizacija.
Gali būti, kad ši civilizacija veikė visoje Saulės sistemoje. Kai atėjo laikas „Apolo“ misijai, kurios tikslas buvo nusileisti kosminiu aparatu j Mėnulį su žmonėmis, NASAi teko gana smarkiai pasistengti, kad į viešumą nepasklistų informacija apie senovinę technogeninę veiklą.
XX amžiaus 9-o dešimtmečio viduryje R.Hoglendas gavo gana įdomius duomenis iš vieno medicinos daktaro, kuris tiesiogiai dalyvavo NASAos mokslinėje programoje „Apolo“.
Daktaras patvirtino Hoglendo būgštavimus, papasakodamas, kad po kiekvieno „Apolo“ misijos ekipažo grįžimo buvo vykdoma jų darbo Mėnulyje analizė, kurios metu visiems ekipažo nariams buvo taikoma hipnozė. Formaliai hipnozės taikymas buvo aiškinamas tuo, kad tai astronautams padės geriau 
prisiminti visa tai, kas jiems nutiko būnant Mėnulyje. Iš tikrųjų, kaip mano Hoglendas, hipnozės seansų metu buvo blokuojama astronautų atmintis, kad jie būtent užmirštų tai, kas buvo Mėnulyje. Šį teiginį patvirtina pačių astronautų elgesys. Pavyzdžiui, pirmasis žmogus, žengęs ant Mėnulio paviršiaus – Neilas Armstrongas – labai ilgam laikui dingo iš visuomenės akiračio ir faktiškai gyveno kaip atsiskyrėlis.
Antrasis žmogus, koja palietęs Mėnulio paviršių 1969-ais metais – Edvinas Oldrinas – savo autobiografinėje knygoje „Grįžimas į Žemę“ paminėjo vieną gana įdomų įvykį, kuris jam nutiko 8-o dešimtmečio pradžioje. Kartą Oldrinas skaitė pranešimą klube „Kiwanis“ Kalifornijos valstijos Palmdeilo mieste. Sis miestas garsus tuo, kad šalia jo yra įsikūrusi „Edvardso“ aviacijos bazė ir daugybės NASOS rangovų ofisai. Pranešimo metu astronautui buvo užduotas vienas, atrodo, visiškai nekaltas klausimas: „I ką panašūs tie pojūčiai, kuriuos patyrėte buvimo Mėnulyje metu?“
Tačiau Oldrinas, išgirdęs šį klausimą, pajuto, kad jį apėmė panika. Kuo labiau jis stengėsi prisiminti savo pojūčius, tuo panika stiprėjo. Viskas baigėsi tuo, kad jis buvo priverstas nutraukti pranešimą ir išeiti iš klubo, lydimas savo žmonos Džoanos. Kai atsidūrė lauke, astronautas ir fiziškai pasijuto blogai.Panašus įvykis Oldrinui nutiko ir 1999-ais metais, kai jis davė interviu internetiniam leidiniui „Salon. com“. Astronautui buvo užduotas tas pats klausimas apie pojūčius, kai buvo Mėnulyje – į ką tai buvo panašu? Pačiam sau netikėtai Oldrinas supyko: „Dėl Dievo meilės, aš nežinau! Aš paprasčiausiai nežinau! Sis klausimas mane kiekvieną kartą atveda į aklavietę!“
Atminties jėga ir bejėgystė
„Agolo-12“ kosminio laivo kapitonas Čarlzas Konradas buvo trečiasis mūsų planetos žmogus, žengęs ant Mėnulio paviršiaus. Tai įvyko 1969-ųjų m. lapkričio 19 d. Po grįžimo į Žemę daugybės interviu metu jam irgi buvo užduodamas klausimas apie patirtus pojūčius, tačiau pats astronautas stebėjosi, kad nesugeba atsakyti į šį klausimą. Jis kiekvieną kartą banaliai atsakydavo: „Puiku! Mums patiko!“ Įdomūs kito „Apolo-12“ komandos nario Alano Bino atsiminimai. Verbaliniame lygmenyje su juo viskas vyko taip pat, t.y. jis nieko gerai negalėjo prisiminti. Tačiau dėl savo susidomėjimo tapyba Binas kartais nustebindavo aplinkinius.
Hoglendas, kalbėdamas apie Alano Bino tapybos darbus, atkreipė dėmesį į vieną faktą. Kai astronautas piešė Mėnulio vaizdus, kurie jo vaizduotėje kilo iš kitų žmonių pasakojimų, palydovo dangus visada buvo vaizduojamas juodas, o pats Mėnulio peizažas buvo vaizduojamas niūrus ir vienapusiškas. Viskas buvo vaizduojama taip, kaip dar prieš „Apolo“ misiją buvo įprasta vaizduoti. Tačiau kai Binas ėmė piešti Mėnulio peizažus pagal savo paties prisiminimus, dangus įgavo melsvą atspalvį, o pats peizažas buvo vaizduojamas toli gražu ne įprastomis pastelinėmis spalvomis ir atspalviais.
1971-ųjų m. vasario 5 d. Mėnulyje nusileido kosminio laivo „Apolo-14“ modulis, kurį pilotavo Edgaras Mičelas. Jis vėliau irgi daug metų bandė prisiminti, ką matė. Galiausiai astronautas kreipėsi į profesionalius hipnotizuotojus ir psichologus su prašymu jį „atkoduoti“. Deja, to padaryti nepavyko. Psichologas Džinas Hiustonas, pas kurį Edgaras Mičelas vykdė reabilitaciją, vėliau Ričardui Hoglendui papasakojo, kaip vyko gydomieji seansai. Vos tik Hiustonas bandydavo priversti Mičelą prisiminti tai, ką jis jautė, kai žengė Mėnulio paviršiumi, astronautas kiekvieną kartą nukreipdavo kalbą kitur, sakydamas: „Tai nesvarbu, tęsiame toliau!“
Ypač stipri hipnozė, kuria buvo paveikti misijos į Mėnulį dalyviai, buvo selektyvinė – netgi po dešimtmečių, praėjusių po skrydžių, astronautai prisiminė netgi pačias nežymiausias technines skrydžio detales. Jie prisiminė viską, išskyrus buvimą Mėnulyje. Edgaras Mičelas, po daugelio metų pamatęs spalvotą nuotrauką, kurioje jis buvo užfiksuotas, stovintis Mėnulyje po tamsiai mėlynu dangaus skliautu, apie tai nieko negalėjo prisiminti.
Po “apsauginiais tiesos sluoksniais”
Reikia priminti, kad ne visus žmones hipnozė veikia vienodai. Tą patį galima pasakyti ir apie atminties blokavimą. Negalima atmesti prielaidos, kad kai kuriuos „Apolo“ misijos dalyvius nuo per didelio plepėjimo sulaikė ne hipnozė, o pasirašytas susitarimas neplatinti slaptos informacijos.
Pavyzdžiui, Judžinas Sernanas – paskutinysis Mėnulyje pabuvojęs astronautas – 2004-ais metais dalyvavo renginyje, kuriame taip pat dalyvavo prezidentas Bušas-jaunesnysis. Labai panašu, kad tuo metu astronautą kamavo nelabai malonūs atsiminimai. Džordžas Bušas kalbėjo apie Mėnulio tyrimo programos atnaujinimą ir galimą žmogaus skrydį į Marsą. JAV prezidentas kvietė savo šalies piliečius atlikti naują technologinį šuolį ir kaimyniniuose dangaus kūnuose surasti resursus, kurie „užgniauš kvėpavimą ir parodys, kokia bekraštė mūsų vaizduotė“.
Maždaug savo kalbos viduryje prezidentas Bušas pareiškė savo pagarbą Judžinui Sernanui, kuris buvo „Apolo-17“ kosminio laivo kapitonas. Prezidentas dalyvavusiems priminė Sernano pasakytus žodžius: „Mes atėjome ir išeiname. Duos Dievas, kai mes sugrįšime, pasauliui atnešime taiką ir viltį visai žmonijai“. Bušas išreiškė viltį, kad Amerika įgyvendins šiuos žodžius.
Salėje pasigirdo aplodismentai. Sernanas jokiu gestu net nepadėkojo prezidentui, netgi atvirkščiai, kai buvo tariami šie žodžiai, jis stipriai susiraukė. Prieš dešimtį metų, kai Judžinas Sernanas dalyvavo Baltuosiuose rūmuose vykusioje ceremonijoje, skirtoje „Apolo-11“ skrydžio 25-mečiui paminėti, jis atrodė gana nuliūdęs. Savo emocijomis persunkto pasisakymo metu jis save palygino su papūga, kuri kalba tai, ką yra išmokyta sakyti. O savo kalbos pabaigoje netgi leido pasakyti daugeliui pasirodžiusį provokacinį teiginį apie „apsauginius tiesos sluoksnius“.
Kai kas įdomaus nutiko ir Džonui Glenui, kuris buvo pirmasis amerikiečių astronautas 1962-ųjų m. vasario 20 d. pakilęs į kosmosą ir apskriejęs Žemę kosminiu laivu. 2001-ųjų m. kovo mėnesį jis pasirodė NBC televizijos kanalu rodomame komedijiniame seriale „Frezeris“, kuriame vaidino pats save. Ten jis nedviprasmiškai pareiškė: „Tomis tolimomis šlovingomis dienomis aš jausdavausi labai nejaukiai, kai buvau klausinėjamas apie tai, ko mes negalėjome kalbėti, ir nieko daugiau nenorėjome girdėti.
Kai kurie mūsų klausinėjo ar mes žinojome, kad ten buvome ne vieni? Tikro atsakymo mes niekada nesakydavome, nors ten matėme daug ką keisto, tačiau mes nežinojome, ką matome. Iš tiesų, mes nieko ir negalėjome pasakyti.
Mūsų vadovai bijojo mūsų, jie bijojo kažko panašaus į „Pasaulio karus-2“ ir panikos gatvėse. Todėl mums teko laikyti liežuvius už dantų. Dabar visa tai mes matome tik naktiniuose košmaruose arba filmuose, kuriuose rodoma kai kas panašaus į tiesą“.Siame astronauto pasakojime nieko labai juokingo nebuvo, todėl dauguma serialo žiūrovų tuo metu patraukė į virtuvę eilinio koka kolos buteliuko ar bulvių traškučių maišelio, todėl ir neišgirdo šių astronauto žodžių.
