Sunkiai suvokiami Šaltojo karo projektai (I)

Šaltasis karas buvo toks laikotarpis, kai pasaulio valstybės sulaikiusios kvapą laukdavo, kuo baigsis dešimtmečius trunkančios varžybos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Kai ginklavimosi varžybos pasiekė atominio ginklo stadiją, kai kurios valstybės (savo arba ne savo noru) pasirinko vieną arba kitą pusę, ėmė vykdyti savo branduolinio ginklo programas ar tiesiog tylėjo nuleidusios galvas ir tikėjosi, kad visiško sunaikinimo diena išaus dar ne rytoj.

Dauguma žino apie įvairius projektus, kurios vykdė slaptosios tarnybos ir kariuomenė abiejose barikadų pusėse, tačiau kai kurių programų koncepcijos ir mastas sunkiai įsivaizduojami. Listverse.com pristato projektų, kurių vieni kelia šypseną, o kiti gąsdina, sąrašą.

10. Tikra skraidanti lėkštė

Skraidanti lėkštė (nuotr. Listverse.com)

Kol nebuvo sukurtos tarpžemyninės balistinės raketos ir branduolinio sunaikino grėsmė nebuvo tikra, žmonės koncentravosi ties kitais ginklais. 1950-aisiais populiariausios buvo skraidančios lėkštės. Maži žali žmogeliukai buvo užkariavę filmų industriją ir televiziją, o skraidančias lėkštes mačiusiųjų liudijimų daugėjo kasdien. JAV karo pajėgos turėjo rimtai atsižvelgti į šią tendenciją.

Buvo iškelta idėja, kad skraidančios lėkštės yra ne nežemiškos kilmės objektas, o slaptas rusų išradimas. Nenorėdamos atsilikti nuo Rusijos, JAV ėmė kurti savo skraidančią lėkštę.

Nuo 1956 m. oficialiuose dokumentuose randama informacijos apie JAV oro pajėgų projektą „1794“ – planą sukurti vertikaliai kylančią ir besileidžiančią skraidančią lėkštę, kuri galėtų aplenkti JAV naikintuvus. Toks išradimas, pagamintas kanadiečių erdvėlaivių kompanijos „Avro“, turėjo būti pajėgus pasiekti didesnį nei 30 kilometrų aukštį ir skrieti keturis kartus didesniu greičiu nei sklinda garsas (Mach 4).

Deja, eksperimentinis modelis neveikė taip, kaip buvo tikėtasi. Pakilusi aukščiau nei metrą nuo žemės paviršiaus skraidanti lėkštė imdavo nekontroliuojamai svyruoti ir niekada nepasiekė didesnio nei 56 kilometrų per valandą greičio.

9. „Green Run“ eksperimentas

„Green Run“ eksperimentas (nuotr. Listverse.com)

Wašingtone esančioje Hanfordo teritorijoje yra kelių dešimtmečių senumo valstybei priklausantis kompleksas ir pirmasis veikiantis branduolinis reaktorius, kuriame gamintas plutonis. Jis buvo naudojamas pirmosios atominės bombos eksperimento metu ir bombos „Fat man“, sunaikinosios Nagasakį bei pabaigusios Antrąjį pasaulinį karą, gamyboje.

Netoliese esančio Hanfordo miestelio gyventojai 1944–1947 metais nuolat kentėjo nuo nedidelių radioaktyvaus jodo emisijų. Nors apie šią veiklą likę mažai dokumentų, kitas eksperimentas – „Green run 1949“ – yra daug geriau dokumentuotas.

Partija specifinių dujų, kurios paprastai laikomos ir šaldomos 101 dienos periodą, apdorotos tik 16 dienų iki išleidimo ir buvo kur kas radioaktyvesnės nei paprastai. Sudarytas debesos buvo paleistas virš gyvenamosios teritorijos, jo judėjimą stebėjo oro pajėgos.

Tikėtinas šio eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti, kaip toks debesis sklinda. Tokia informacija būtų naudinga agentams, stebintiems Sovietų Sąjungos teritoriją – užfiksavus panašius debesis ar jų pėdsakus būtų galima identifikuoti Sąjungoje esančias plutonio gamybos vietas ir jas stebėti. Tačiau tai tik spėjimas apie minimą eksperimentą – netgi jį vykdžiusiems mokslininkams nebuvo atskleidžiami jo tikslai.

8. PROFUNC

Kanados stovyklos (nuotr. Listverse.com)

Tai dešimtmečius trukusi kanadiečių programa, sukurta komunistams ir juos palaikantiems asmenims stebėti. Vadinamoji „Gouzenko Affair“ byla (1946 m.), kurioje kanadiečių šnipai buvo kaltinami pardavę paslaptis Sovietų Sąjungai, Šiaurės Amerikoje buvo pirmoji tokio tipo byla, leidusi greitai pradėti Šaltąjį karą ir duoti pradžią Raudonajai paranojai, kuri netrukus užvaldė visą kontinentą.

Įgyvendinta projekto dalis – surinkti visus įmanomus vardus. PROFUNC sąraše atsidūrė apie 16 tūkst. įtariamų komunistų ir 50 tūkst. juos palaikančių asmenų. Tikrai beprotiška plano dalis – nurodymai „M-Day“ – turėjo būti įgyvendinta tik nacionalinio saugumo krizės atveju.

Sutrumpinimas, reiškiantis „mobilizacijos dieną“, reiškė, kad visi, esantys sąraše, gali būti bet kada suimti ir išvežti į specialias stovyklas, esančias visoje Kanadoje. Detalus planas nurodė viską – net prižiūrėtojų veiksmus, jei kas nors mėgintų pabėgti – nepaklususieji turėjo būti nedelsiant nušauti.

7. Testai su Amazonės indėnais

Amazonės indėnai (nuotr. Listverse.com)

Iki 1960-ųjų Atominės energijos komisija vykdė visokiausius eksperimentus. Jie manė, kad atsakymus į labai rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip radiacija paveiktų visiškai civilizacijos nepaliestą populiaciją ir kaip plistų ligos prasidėjus atominiam karui, gali gauti studijuodami Yanomami indėnų gentį Venesueloje.

Indėnams teko dalia ne tik patirti įvairių radiacijos kiekių poveikį, bet ir būti apkrėstiems iki tol jiems nežinota liga – tymais. Nuo šių eksperimentų mirė šimtai, o gal ir tūkstančiai indėnų. Genetikas Jamesas Neelas, kuris vadovavo eksperimentui, epidemijos metu savo komandai liepė neteikti indėnams jokios medicininės pagalbos, tik stebėti. Visa tai buvo finansuojama JAV atominės energijos.

6. Cheminio ginklo bandymai su JAV kariais

Bandymau ssu JAV kariais (nuotr. Listverse.com)

Beveik 20 metų – nuo 1950-ųjų pradžios iki 1970-ųjų pradžios – pulkininkas Jamesas Ketchumas vykdė šimtus eksperimentų vietovėje, vadinamoje Edževudo arsenalu (netoli Baltimorės, Merilande). Edževudo eksperimentai dažnai susipindavo su kitomis slaptomis valdžios operacijomis – teigiama, kad tai buvo garsiosios CŽV programos MKULTRA dalis ir su ja dirbo 8 vokiečių mokslininkai („Paperclip projektas“). Pulkininkas J. Ketchumas buvo įsitikinęs, kad cheminis karas buvo humaniška alternatyva konvenciniam karui su kulkomis ir granatomis, tad kūrė „humaniškus“ ginklus ir bandė juos ant šimtų sveikų JAV karių.

Neužfiksuota jokių informavimo ar sutikimo dalyvauti šiuose eksperimentuose ženklų, o po jų net nebuvo stengiamasi tikrinti į bandymus įtrauktų karių sveikatą. Eksperimentų metu tikrintas įvairių substancijų – nuo haliucinogeninių LSD iki nervus paralyžiuojančių XV ir zarino dujų – poveikis.

Už visą šią veiklą iki šiol niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn. Pulkininkas J. Ketchumas tebėra gyvas ir toliau gina savo eksperimentų bei cheminių, biologinių ginklų naudojimą kare idėjas. Edževudo laboratorijos buvo uždarytos, o tose patalpose sukaupti cheminiai ginklai sunaikinti 2006 metais.