Hitlerio "STEALTH"

Visais laikais vienu iš sėkmingų kovinių veiksmų pagrindu buvo netikėtumas, o labiausiai triuškinantys kariniai smūgiai visada būdavo suduodami priešininkui to nesitikint. Kai buvo sukurti radarai, atsirado būtinybė karinę techniką padaryti nematoma. Labiausiai žinoma ir reklamuojama pasaulyje technologija yra „stealth".

Kalbėti apie „Stealth" bombonešių „nematomumą ir nepažeidžiamumą' reikia kalbėti labai rezervuotai. Nematomi šių bombonešių trūkumai paaiškėjo tiek karinės operacijos „Audra dykumoje“, tiek pilietinio karo buvusioje Jugoslavijoje metu. Yra žinoma, kad Serbijos priešlėktuvinei gynybai pavyko numušti 3 bombonešius „F-117 stealth“. Žymiai įdomiau yra tai, kad pirmieji darbai, siekiant sukurti „nematomą lėktuvą", buvo vykdomi Vokietijoje, o JAV šie darbai buvo tik pratęsti.
Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija karinių technologijų srityje žymiai lenkė tiek JAV, tiek SSRS, galėjo naudotis didžiuliu moksliniu potencialu. Nuo
1943-ųjų metų pagrindinės nacių viltys pakeisti karo eigą buvo susijusios su naujomis technologijomis, kurios turėjo būti panaudojamos, kuriant „keršto ginklą". Projekte tokiu ambicingu pavadinimu didelis dėmesys buvo skiriamas aviacijai ir naujausių bombonešių kūrimui, kurie visus egzistuojančius analogus turėjo lenkti greičiu, skrydžio tolumu ir sugebėjimu išlikti nepastebėtiems priešo radarų.
Liuftvafės vadas Hermanas Geringas konstruktoriams kėlė visiškai konkrečią užduotį: bombonešis turi gabenti 1000 kg svorio krovinį 1000 km atstumu ir išvystyti 1000 km/h greitį. Spręsti šį uždavinį buvo patikėta broliams Hortenams - aviacijos konstruktoriams, kurie pasiūlė sukurti pirmąjį pasaulyje reaktyvinį lėktuvą pagal aerodinaminę „skraidančiojo sparno" schemą.

Broliai Hortenai

Reaktyvinis bombonešis „Horten Ho-229“ buvo unikalus to meto projektas. Šiuolaikinis amerikiečių bombonešis „B-2“ išoriškai yra beveik tiksli kopija lėktuvo, kurį kūrė Reimaras ir Valteris Hortenai. „Ho-229“ korpusą daugiausia sudarė mediena, lėktuvas praktiškai neturėjo fiuzeliažo ir galėjo išvystyti greitį iki 970 km/h. Broliai Hortenai norėjo sukurti lėktuvą su minimaliu pasipriešinimu, todėl „Ho-229“ neturėjo vertikalios uodegos, o valdymas vyko spoileriais, įrengtais sparne.
Pati revoliucingiausia idėja buvo Reimaro Horteno pasiūlymas padengti lėktuvo korpusą medžio anglių dulkių ir medienos klijų mišiniu, dėl kurio lėktuvo paviršius turėjo sugerti elektromagnetinį spinduliavimą. Pagal vokiečių konstruktorių planą tokia danga kartu su specialia lėktuvo forma turėjo „Ho-229“ padaryti nematomu priešininko radarams.
Stimulu sukurti lėktuvą, kuris būtų nepažeidžiamas antžeminės priešlėktuvinės kariuomenės, buvo ne tik potraukis aviacijos konstrukcijai, bet ir siekis atkeršyti už trečiąjį brolį Volframą, kuris žuvo 1939-ais metais vokiečių bombonešių antskrydžio ant Prancūzijos Diunkerko miesto metu. Be to, Valterio Horteno, karo lakūno, atmintyje visiems laikams įsiminė kovos su Didžiąja Britanija, kuriose jis neteko daugiau nei 100 kolegų.
XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje Vokietija, nežiūrint į Versalio sutartį, kuria buvo draudžiama jai turėti naujausius karinės technikos ir ginkluotės pavyzdžius, išgyveno tikrą pusiau pogrindinį susižavėjimo aviacija bumą. Visoje šalyje buvo kuriami „civiliniai aeroklubai", kuriuose Pirmojo pasaulinio karo veteranai vokiečių paauglius mokino aviacijos disciplinos subtilybių.
Į šią visuotinę bangą pateko ir broliai Hortenai, kurie, dar būdami vaikais, savo tėvų namuose rinkdavo natūralaus dydžio medinius lėktuvų modelius. Pirmasis sklandytuvas „Horten I" ėmė skristi dar 1931-ais metais, kai Valteriui ką tik buvo sukakę 16 metų. Žinias, sukauptas kuriant šį sklandytuvą, jis vystė visuose vėlesniuose projektuose ir padarė išvadą, kad „švarus sparnas" turi žymiai mažesnį aerodinaminį pasipriešinimą.

1936-ais metais Reimaras ir Valteris įstojo į liuftvafę, tačiau ir toliau aktyviai užsiėmė konstravimu. Vieno dvimotorio jų sukurto sklandytuvo bandymas baigėsi nelabai sėkmingai - nors ir įgijo vertingos patirties, Reimarui buvo sulaužytas žandikaulis, o Valteris neteko kelių dantų.
1939-ais metais Hortenais susidomėjo garsus vokiečių aviacijos konstruktorius Ernstas Heinkelis. Jis pasiūlė savo pagalbą, vystant jų projektus, tačiau derybos su Heinkeliu atsidūrė aklavietėje dėl pastarojo noro visus vėlesnius patentus registruoti jo vardu. Panaši situacija susiklostė ir bendraujant su Viliu Meseršmitu.
Didžiausią esminį palaikymą broliams Hortenams, kuriant reaktyvinį lėktuvą, suteikė Hermanas Geringas, kurį sužavėjo neįprasta lėktuvo konstrukcija. Būtent liuftvafės vadas įsakė kuo greičiau paruošti pavyzdį su varikliu ir pradėti jo bandymus.
„Horten Ho-229“ tapo daugiau nei dešimties metų brolių darbo rezultatu. Pirmasis skrydis įvyko 1944 m. kovo 1 d. Getingene, o serijinei gamybai bombonešis buvo paruoštas 1945-ųjų metų pradžioje. Asmeniniu Geringo įsakymu „Horten Ho-229“ buvo įtrauktas į „skubią naikintuvų programą", tačiau laikas veikė prieš vokiečius, todėl pradėti serijinės gamybos jie taip ir nespėjo.
1945 m. balandžio 14 d. JAV 3-iosios armijos 8-as korpusas užėmė gamyklą Frydrichsrode, kur buvo vykdomas bombonešių surinkimas. Tuo metu į orą kilo tik du „Ho-229", o įvairiose gamybos stadijose buvo dar 6 bombonešiai. Vienas, kaip trofėjus amerikiečiams atitekęs lėktuvas buvo išardytas ir kartu su aptiktais brėžiniais išsiųstas į JAV, kur, gali būti, ir šiandien saugomas vyriausybiniame sandėlyje. Yra tikimybė, kad nemažai iš brolių Hortenų projekto amerikiečiai panaudojo, kurdami pirmąjį savo „nematomą" bombonešį „F-117A Nighthawk".

„Ho-229"ATKŪRIMAS

„Ho-229" efektyvumas nebuvo įro­dytas realiuose koviniuose veiksmuose, tačiau šis klausimas jaudino daugelį aerokosminės srities ekspertų. 2008-ųjų metų rudenį Kalifornijos dykumoje inžinieriai iš „Northrop - Grumman" kompanijos (dalyvavusios kuriant „nematomą" bombonešį „B-2") pagal išlikusius brėžinius ir vienintelį prototipą pagamino „Ho-229" kopiją. Atkūrimo metu buvo įvertinti visi technologiniai niuansai, tačiau, skirtingai nei originalas, kopija buvo gaminama, neturint tikslo jos pakelti į orą.
„Nematomumo" testai, vyko 2009-ųjų metų sausio mėnesį ir, kaip parodė eks­perimentai, sparno forma ir aptakumas suteikė esminių privalumų, siekiant pasislėpti nuo priešlėktuvinės gynybos. Tyrinėjant prototipą buvo išsiaiškinta, kad priekinėje lėktuvo dalyje tarp faneros lapų buvo į anglį panaši medžiaga, kurios paskirtis vargu ar galėjo būti kita, nei iš­likti nepastebimam priešų radarams.
Remiantis skaičiavimais galima pateik­ti įdomų faktą. Antrojo pasaulinio karo metais Didžiosios Britanijos priešlėktuvi­nė gynyba šį bombonešį būtų užfiksavusi 129 km atstumu, kai tuo tarpu įprastas bombonešis būdavo matomas už 160 km. Skirtumas, atrodo, nedidelis, tačiau atsi­žvelgiant į didžiulį tiems laikams „Ho- 229" skrydžio greitį, laikas, kol bom­bonešis pasieks Didžiąją Britaniją, būtų sumažėjęs nuo 19 iki 8 minučių! Reikia pripažinti, kad ši aplinkybė būtų žymiai apsunkinusi britų naikintuvų užduotį.

Žinoma, vienas, netgi pats šiuolaikiškiausias lėktuvas, gaminamas masiškai, vargu ar galėjo pakeisti viso karo eigą, tačiau negalima atmesti tikimybės, kad Vokietija būtų galėjusi laimėti laiko, kuris jai buvo reikalingas sukurti branduoliniam ginklui. Beje, reikia pažymėti, kad dėl likimo ironijos „Ho-229" nepradėtas masiškai gaminti dar ir dėl to, kad Reimaras Hortenas plėšėsi tarp šio projekto ir kito, dar svarbesnio ir skubesnio projekto - „Ho-18 America-bomber". Tai turėjo buvo didžiulis šešių variklių varomas strateginis bombonešis, galintis nugabenti busimąsias atomines bombas į Amerikos žemyną.

FlNALAS

Po Antrojo pasaulinio karo Reimaras Hortenas emigravo į Argentiną, kur vykdė dvimotorio sklandytuvo, paremto „skraidančiuoju sparnu", projektavimo ir kūrimo darbus. Tačiau komercinio pasisekimo Ši veikla neatnešė.

Reimaras Hortenas mirė savo rančoje 1994-ais metais, būdamas 79-ių metų amžiaus.
Valteris Hortenas po karo pasiliko Vokietijoje ir tapo pokarinės Vokietijos aviacijos karininku. Jis išgyveno 85 metus ir 1998-ais metais mirė Baden Badene.
Aviacijos konstruktorių Hortenų darbai žinomi daugeliui entuziastų, tačiau reikia tik pasidžiaugti, kad jų kovinis potencia­las taip ir nebuvo panaudotas.