Tamplieriai planavo sukurti vieningą Europą

Tyrinėtojai, remdamiesi istoriniais faktais, tvirtina, kad tamplierių turtas daug kartų viršijo bet kurios Vakarų Europos šalies valdytojo iždą. 1118- ais metais įsteigtas tamplierių ordinas per 50 metų tapo pačia Įtakingiausia ir galingiausia organizacija Europoje. Tamplierių ordinas finansavo bažnyčių statybas, tiesė kelius, tapo tarptauti­niais bankininkais ir netgi plaukiojo į Ameriką (žymiai anksčiau, nei tai padarė Kolumbas).

Prancūzijos karalius Pilypas IV ne­pasižymėjo aukšta morale, tačiau tu­rėjo daugybę skolų. Jam seniai nedavė ramybės šalia egzistuojantis ir prak­tiškai nuo jo nepriklausantis ordinas. Karalius pasinaudojo mažareikšmiu skundu dėl erezijos, gavo popiežiaus palaiminimą ir pradėjo ordino narių areštus bei kankinimus. Tai, kad kan­kinimai buvo siaubingi, galima spręsti iš vieno ordino riterio žodžių: „Aš bū­čiau viską prisipažinęs. Manau, būčiau prisipažinęs, jog nužudžiau Dievą, jeigu to būtų reikėję".
Pagrindinis inkvizitorius Žanas de Marinji kankinimais nieko nepešė iš ordino riterių - jie šventai saugojo brolijos paslaptis ir atsisakė pripažinti kaltinimus erezija. Budeliams nelikda­vo nieko kito, kaip tik pasiųsti riterius ant laužo. Tamplierių atžvilgiu neveikė nė vienas karalystėje galiojantis įstaty­mas. Jeigu ragana, kuri prisipažindavo dėl skleidžiamos erezijos, sulaukdavo pasigailėjimo ir būdavo paleidžiama, tai tamplieriai, nors ir atsisakę erezi­jos, vis vien buvo sudeginami ant lau­žo. Kartu su ordino narių naikinimu vyko ir jų turtų konfiskavimas.
Kai tamplierių ordino magistras Žakas de Molė buvo pririštas ant laužo, jis į Dievo teismą pakvietė Prancūzijos karalių Pilypą IV, po­piežių Klemensą V ir artimiausią karaliaus patarėją vienuolį de Nogarą. Magistras prakeikė juos pačius ir jų palikuonis:    „Popiežiau Klemensai!
Riteri Gijomai de Nogarai! Karaliau Pilypai! Nepraeis nė metų ir aš jus pa­kviesiu į Dievo teismą, kur jūs sulauk­site pelnytos bausmės! Prakeikiu jus ir prakeikiu jūsų giminę iki tryliktosios kartos!!!“
Praėjus dviem savaitėms po bausmės įvykdymo netikėtai susirgo ir mirė popiežius Klemensas V. Beveik tuo pačiu metu mirtis ištiko ir Prancūzijos karaliaus bendrininką de Nogarą. Kalbama, kad de Nogaro mirtį pa­greitino grafienė Matilda Artua, kuri neslėpė savo pasišlykštėjimo juo ir kalbėjo: „Dievas mielaširdingas, ir jeigu jis neskuba įvykdyti tamplierių prakeiksmo, aš jam padėsiu!“ Karalius Pilypas IV irgi ilgai negyveno po tam­plierių ordino sunaikinimo. Praėjus keliems mėnesiams jis mirė dėl išti­kusio insulto. Tėvo likimo susilaukė ir trys Pilypo IV sūnūs, kurie liaudyje buvo vadinami „prakeiktaisiais karaliais". Per 14 metų jie vienas po kito žuvo keistomis aplinkybėmis, nepa­likdami savo įpėdinių. Paskutiniojo sūnaus - Karolio VI - mirtis nutraukė Kapetingų dinastijos valdymą.
Tačiau ir naujoji į Prancūzijos sos­tą įžengusi Valua dinastija susidūrė su neregėtomis nelaimėmis. 1337-ais metais prasidėjo garsusis Šimtmečio karas. Karo metu Jonas II Gerasis pa­teko į anglų nelaisvę ir ten mirė. Karolis V išprotėjo.
Tragiškas likimas ištiko visus Valua dinastijos atstovus: turnyro metu žuvo Henrikas II (1547 - 1559), dėl gydytojų klaidos mirė Pranciškus II (1559 -1560), Karolis IX (1560 - 1574) buvo nunuodytas, Henrikas III (1574 - 1589) žuvo nuo fanatiko rankos.
Žako de Molės pra­keiksmo nepavyko iš­vengti ir Burbonų dinas­tijai, kuri soste pakeitė Valua šeimos atstovus.
Pirmasis Burbonų atsto­vas - Henrikas IV - žuvo nuo žudiko peilio, pasku­tinysis - Liudvikas XVI
-     savo gyvenimą baigė ant ešafoto.
Įdomus faktas - prieš nuosprendžio įvykdymą karalius buvo įkalintas Tamplio bokšte, kuris anksčiau buvo laikomas tamplierių ordino tvirtove. Nuosprendžio vykdymo liudininkai teigia, kad po karaliaus galvos nukirsdinimo kaž­koks žmogus minioje sušuko: „Žakai de Mole, už tave atkeršyta!“.
Karalius Pilypas IV taip ir nesuge­bėjo rasti tamplierių ordino brangeny­bių. Sklido daugybė gandų ir spėjimų apie nesuskaičiuojamų ordino turtų paslėpimo vietą. Pavyzdžiui, yra pasa­kojama, kad nuo Prancūzijos krantų į jūrą išplaukė laivai su aukso kroviniu. Iki šiol neaptikti ir slaptieji tamplierių ordino archyvai.
Tamplierių byloje klausimų daugiau nei atsakymų. Kur buvo galima pa­slėpti tokius didžiulius materialinius ir dvasinius ordino turtus? Kodėl tamplieriai taip atkakliai bandė at­gaivinti legendą apie Apskritojo Stalo broliją ir narsųjį karalių Artūrą? Ar iš tiesų ordinas saugojo vieną didžiausią krikščionių relikvijų - Šventąjį Gralį? Iš kur tūkstančiai ordino riterių sėmėsi tokios didžiulės dvasinės jėgos? Kas iš tikrųjų buvo tamplieriai - Dievo tar­nai ir tamsiųjų jėgų pavaldiniai? Buvo jie eretikais ar tik sąmokslo aukomis?
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tamplierių turtų šaltiniu galėjo būti didžiulės aristokratų ir monarchų au­kos. Tačiau aukojama buvo ne tik šiam vienuolių ordinui, tad kodėl XII-XIII amžiais tamplierių galia, įtaka ir turtai buvo žymiai didesni nei kitų koncesijų?
Tamplierių laikais Europoje nebuvo didelių sidabro kasyklų, o tamplieriai dosniai atsiskaitydavo būtent sida­brinėmis monetomis. Iš kur jie gavo tokius didžiulius sidabro kiekius? Yra viena prielaida - tamplieriai palaikė normalius santykius su musulmonų pasauliu, todėl, gali būti, gerai išplė­tota prekyba su saracėnais riteriams krovė didžiulį pelną.
Nemažai tyrinėtojų reiškia nuomo­nę, kad didžiulės finansinės operacijos, kurias tamplieriai vykdė, neatsižvelg­dami į Europos šalių valdovus ir Bažnyčios vadovybę, taip pat „daugybė manipuliacijų materialinėmis vertybėmis“ pagreitino ordino žūtį.
Visiškai nesuprantama, kaip galin­gas karinis ir religinis ordinas, turintis profesionalius karius, taip nuolankiai leidosi būti sunaikinamas?
Istorikai mano, kad galingos karinės struktūros, disponuojančios didžiulėmis piniginėmis lėšomis, sukūrimas turėjo toli siekiančius planus. Labai tikėtina, kad ordi­nas planavo sukurti vie­ningą Europą su vieninga vyriausybe ir ekonomi­ka. Vieningos Europos ekonomikos pagrindu tamplieriai siūlė naudoti kreditinę piniginę siste­mą, analogišką tai, kuri veikė ordine. Vieningosios Europos politinės valdžios viršuje buvo planuojama pastatyti Merovingus - tiesioginius Kristaus pa­likuonis. Ordino riteriai buvo sau iškėlę nepaprastai sudėtingą uždavinį, kurio ir šiandien niekas negali įvykdyti.
Nūdienos bankinin­kai, be abejo, pripažįsta tamplierių nuopelnus, kuriant stabilią kreditinę finansinę sistemą su skolos įsipareigojimais (vekse­liais) ir paskolų procen­tais. Vienuoliams pavyko sukurti visos Europos lupikautojų tinklą, kuris labai panašus į šiuolaikinę banko kapitalo sistemą. Jie nepabijojo pažeisti bažnyčios drau­dimo, kuriuo buvo draudžiama turtėti iš suteiktų paskolų procentų, t .y. gauti neuždirbtus pinigus.
Pagal viduramžiais vyravusį požiūrį, lupikavimas buvo prilyginamas apiplė­šimui ir vagystei. Tačiau užsiėmimas šia veikla buvo leidžiamas žydams, kurie buvo laikomi kitatikiais. Beje, draudimas už procentus teikti paskolas islamo šalyse ir šiandien veikia, tik vargu ar kas šiose šalyse apie tai žino...
Manoma, kad pagrindinė priežastis to, kad tamplieriams nepavyko XIV amžiuje įgyvendinti planuojamus radikalius pokyčius Europoje, buvo tai, kad pati Europa dar nebuvo subrendusi šiems pokyčiums.
Pilypas IV nežinojo apie visus tamplierių planus. Tačiau jis laikė pavo­jinga sau ir savo imperijai įtaką, kurią įgijo ordinas per savo egzistavimo me­tus. Tamplieriai kaip lygūs su lygiais bendravo su šio pasaulio galingaisiais, turėjo nuolatinius ryšius su viso pasau­lio regionais, galėjo kurti bet kokias slaptas sektas ir skleisti savo mokymą.
Verta paminėti, kad pats Pilypas IV kūrė planus užsidėti Romos imperijos karūną, tačiau bijojo, kad tamplierių ordinas sutrukdys jam įgyvendinti šiuos ambicingus planus. Prancūzijos iždas buvo ištuštėjęs, augo liaudies nepasitenkinimas, o tamplieriai, savo nelaimei, ne tik buvo neapsakomai turtingi, bet ir buvo pagrindiniai Pilypo IV kreditoriai. Pastarojo veiks­mai tamplierių ordino atžvilgiu lėmė tai, kad karalius į istoriją įėjo ne kaip valdovas, besirūpinantis įstatymais ir religija, o kaip plėšikas ir žudikas, ku­rio rankos suteptos tamplierių ordino narių krauju.

Ne visur tamplieriai buvo perse­kiojami ir naikinami. Škotija buvo viena iš šalių, suteikusių jiems prieglobstį. Daugelis ordino riterių įsiliejo į kitus karinius vienuolių ordinus - Maltos ordiną, Saliamono bažnyčios ordiną, Kristaus riterių ordiną (Portugalija). Kristaus riterių ordino nariais buvo Vasko de Gama ir princas Henrikas Jūrininkas. Princas skatino laivų statybą Portugalijoje, jis aprūpino laivus įranga naujų žemių tyrinėjimui. Šie laivai plaukiojo po tamplierių vėlia­vomis. Tamplierių ordino simboliai buvo ir Kolumbo laivuose, kai jis plaukė per Atlanto vandenyną.
Tačiau iki šiol vis dar nežinoma, kur randasi neįkainojami tamplierių ordi­no archyvai. Gali būti, kad žmonijos dar laukia nepaprastos svarbos atra­dimas, kuris leis sužinoti apie slaptas žinias, kuriomis disponavo tamplierių ordinas.