Sparnuotieji husarai. Plieninis Lietuvos - Lenkijos kumštis

“Im­por­tuo­ti” ir patobulinti

Len­ki­jos Ka­ra­lys­tė “im­por­ta­vo” hu­sa­rus iš Veng­ri­jos XV a, ta­čiau tuo me­tu jie dar be­veik nie­kuo ne­pri­mi­nė Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų, mū­šio lau­ke pa­si­ro­džiu­sių Ste­po­no Ba­to­ro val­dy­mo me­tu. Taip pat to laik­me­čio hu­sa­rų ne­de­rė­tų pa­inio­ti ir su XVIII a vi­so­je Eu­ro­po­je iš­po­pu­lia­rė­ju­sia, taip pat veng­riš­ko sti­liaus, leng­vą­ja ka­va­le­ri­ja.

Štai toks vaizdas buvo paskutinis reginys gyvenime tūkstančiams Lietuvos - Lenkijos valstybės priešų XVI - XVII a mūšiuose. deadliestblogpage.wordpress.com nuotrauka

Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­se hu­sa­rai iš pra­džių bu­vo tik dar vie­na ka­va­le­ri­jos rū­ši­mi, daž­niau­siai ne­tu­rė­ju­sia le­mia­mos įta­kos mū­šio ei­gai, ta­čiau vis­kas pa­si­kei­tė 1576 m., kai Ste­po­nas Ba­to­ras ta­po Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir Lie­tu­vos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu.

Jo ini­cia­ty­va, anks­čiau leng­vą­ja (ar­ba vi­du­ti­ne) ka­va­le­ri­ja bu­vę hu­sa­rai trans­for­ma­vo­si į vi­siš­kai nau­ją ir tik mū­sų re­gio­nui bū­din­gą ka­va­le­ri­jos rū­šį – Spar­nuo­tuo­sius hu­sa­rus. Tai bu­vo vi­du­ti­nė-su­nkio­ji ka­va­le­ri­ja, pa­kei­tu­si ti­piš­kus Re­ne­san­co epo­chai itin su­nkiai šar­vuo­tus ir to­dėl la­bai bran­giai kai­nuo­jan­čius su­nkiuo­sius rai­tuo­sius ie­ti­nin­kus. Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau ne­bep­ri­mi­nė ir sa­vo veng­riš­kų „pro­tė­vių“ – tai bu­vo ry­tie­tiš­kos ir va­ka­rie­tiš­kos ka­ry­bos de­ri­nys. Šis de­ri­nys pa­si­ro­dė toks sėk­min­gas, kad maž­daug 100 me­tų Spar­nuo­tie­siems hu­sa­rams ne­bu­vo ly­gių prieš­inin­kų nei Ry­tuo­se, nei Va­ka­ruo­se. Dau­ge­ly­je šal­ti­nių jie iki šiol va­di­na­mi ge­riau­sia to lai­ko­tar­pio ka­va­le­ri­ja Eu­ro­po­je, o gal­būt ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Lietuvos - Lenkijos Sparnuotasis husaras./Jozefo Brandto paveikslas.

Il­gas ko­vų kelias

Ste­po­no Ba­to­ro re­for­mos pra­dė­tos XVI a 8-ame de­šimt­me­ty­je, o Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „auk­so am­žius“ pra­si­de­da jau 1577 m. per­ga­le Liu­bi­še­vo mū­šy­je. Nuo šios per­ga­lės iki pat Vie­nos iš­va­da­vi­mo nuo tur­kų ap­gul­ties 1683 m. Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo ta jė­ga, ku­ri nu­lem­da­vo Lie­tu­vos - Len­ki­jos ka­riuo­me­nės per­ga­les, daž­nai prieš skait­lin­ges­nius prieš­us.

XVIII a Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau „pa­se­no“ ir ne­bea­ti­ti­ko mo­der­nios ka­ry­bos rei­ka­la­vi­mų bei vir­to fak­tiš­kai ce­re­mo­ni­niais da­li­niais. Ta­čiau kaip ka­va­le­ri­jos rū­šis vis dar iš­li­ko ka­riuo­me­nė­je iki pat 1776 m., kuo­met jų tra­di­ci­jas pe­rė­mė leng­vo­ji ka­va­le­ri­ja – ulo­nai.

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų is­to­ri­jos ke­lias pa­žy­mė­tas dau­gy­be įsta­bių per­ga­lių: Liu­bi­še­ve (1577 m.), Bi­čy­no­je (1588 m.), Ko­ken­hau­ze­ne (1601 m.), Kir­chol­me (1605 m.), Klu­ši­ne (1610 m.), Cho­ci­me (1621 m.), Trčia­no­je (1629 m.), Och­ma­to­ve (1644 m.), Be­res­teč­ko­je (1651 m.), Po­lon­ko­je (1660 m.), Cho­ci­me (1673 m.), Lvi­ve (1675 m.) ir Vie­no­je (1683 m.). Vi­suo­se šiuo­se mū­šiuo­se Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo le­mia­mas per­ga­lės fak­to­rius.

Kil­nio­ji kavalerija

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų da­li­nius su­da­rė tur­tin­ges­nie­ji Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ba­jo­rai. Kiek­vie­nas hu­sa­ras, va­di­na­mas „drau­gu“ (len­kiš­kai – „to­war­zysz“) pats fi­nan­suo­da­vo sa­vo ir dar ke­le­to kom­pan­jo­nų par­en­gi­mą ir ap­rū­pi­ni­mą. Pa­gal su­sik­los­čiu­sią tra­di­ci­ją, ka­ra­lius mo­kė­da­vo tik už ie­tį.

Ke­le­tas to­kių bū­rių bū­da­vo ap­jun­gia­mi į di­des­nį da­li­nį – „vė­lia­vą“, ku­rią su­da­rė nuo 30 iki 60 rai­te­lių. Le­mia­mų at­akų me­tu „vė­lia­vos“ bū­da­vo jun­gia­mus į gau­ses­nius bū­rius po 150 – 200 hu­sa­rų. To­kia tvar­ka bu­vo pir­miau­siai or­ga­ni­zuo­ta Ste­po­no Ba­to­ro as­me­ni­nė gvar­di­ja, bet jau pa­sku­ti­nia­me XVI a de­šimt­me­ty­je jos pa­vyz­džiu bu­vo or­ga­ni­zuo­ti pra­ktiš­kai vi­si Len­ki­jos ir Lie­tu­vos hu­sa­rų pul­kai.

Kaip mi­nė­ta anks­čiau, dau­gu­ma hu­sa­rų bu­vo ki­lę iš ti­krai tur­tin­gų ba­jo­rų šei­mų, nes to­li gra­žu ne kiek­vie­nas šlėch­tos at­sto­vas ga­lė­jo sau leis­ti to­kį žir­gą, šar­vus, gink­lus bei puo­šy­bos ele­men­tus, ku­riuos tu­rė­jo Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai.

Sparnuotųjų husarų šarvai/Lenkijos kariuomenės muziejus

Spar­nų fenomenas

Ži­no­ma, pa­grin­di­nis Lie­tu­vos – Len­ki­jos hu­sa­rų at­ri­bu­tas bu­vo jų spar­nai, dėl ku­rių šie rai­te­liai ir ga­vo sa­vo var­dą. Spar­nus su­da­rė me­di­nis kar­ka­sas, tvir­tin­tas iš pra­džių prie bal­no hu­sa­rui už nu­ga­ros, o vė­les­niuo­ju lai­ko­tar­piu – tie­siai prie rai­te­lio nu­ga­ros. Šis kar­ka­sas bu­vo puo­šia­mas plunks­no­mis, da­žo­mas rau­do­na ar­ba pur­pu­ri­ne spal­va ir kaus­to­mas žal­va­riu. Su­si­da­ry­da­vo įspū­dis, kad hu­sa­rai iš tie­sų yra „spar­nuo­ti“.

Iki šiol ka­ry­bos is­to­ri­kai gin­či­ja­si, ko­kia bu­vo ti­kro­ji hu­sa­rų spar­nų pa­skir­tis. Vie­ni tei­gia, kad bu­vo tik puo­šy­bos ele­men­tas, su­tei­kian­tis hu­sa­rams itin iš­ki­lią iš­vaiz­dą ir taip pa­brė­žian­tis jų aukš­tą kil­mę ir eli­ti­nių pa­jė­gų sta­tu­są. Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net tvir­ti­na, kad spar­nai bu­vo tik par­adi­nis ele­men­tas, nie­ka­da ne­dė­vė­tas mū­šy­je.

Ki­ti prie šio api­bū­di­ni­mo pri­de­da ir tai, kad ke­le­to tūks­tan­čių spin­din­čiais šar­vais ir leo­par­do kai­liais (bū­ti­nas at­ri­bu­tas kiek­vie­nam hu­sa­rui) pa­si­da­bi­nu­sių „mir­ties an­ge­lų“ at­aka tu­rė­jo kel­ti siau­bą prieš­o ka­rei­viams.

Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai taip pat pa­žy­mi ir pra­kti­nę spar­nų pa­skir­tį. Pir­miau­siai, spar­nai ga­lė­jo sau­go­ti hu­sa­ro nu­ga­rą nuo kar­do kir­čio. Be to, jie ne­leis­da­vo už­mes­ti ant rai­te­lio la­so, o tai skam­ba kaip iš tie­sų nau­din­gas gy­ny­bos ele­men­tas, at­siž­vel­giant į tai, kad mi­ni­mu lai­ko­tar­piu daug ka­riau­ta su to­to­riais ir tur­kais os­ma­nais, ku­rių leng­vie­ji rai­te­liai daž­nai nau­do­jo kil­pas, kad iš­vers­ti su­nkiuo­sius prieš­o rai­te­lius iš bal­no. Dar vie­na teo­ri­ja tei­gia, kad hu­sa­rų spar­nų plunks­nos kel­da­vo di­de­lį triukš­mą, to­dėl žir­gai ne­si­bai­dė mū­šio ka­ko­fo­ni­jos.

Tik tai, kas geriausia

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­ro eki­pi­ruo­tė per jų kles­tė­ji­mo šimt­me­tį kei­tė­si, ta­čiau iš­sau­gant jų di­din­gą iš­vaiz­dą ir vi­sa­da tik ko­ky­biš­kes­nės gink­luo­tės nau­dai. Tai ypač pa­sa­ky­ti­na apie šar­vus. Ste­po­no Ba­to­ro lai­kais hu­sa­rai at­si­sa­kė su­nkių šal­mų ir di­de­lių me­di­nių sky­dų (veng­riš­ka tra­di­ci­ja) ir kuo to­liau, tuo la­biau orien­ta­vo­si į leng­vus, bet itin aukš­tos ko­ky­bės šar­vus. Ti­piš­ką šar­vų komp­lek­tą su­da­rė šal­mas su da­lies vei­do ap­sau­ga, krū­ti­nės ir nu­ga­ros šar­vai, leng­vi dil­bius ir šlau­nis sau­gan­tys šar­vai. XVII a Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų eki­pi­ruo­tė ta­po to­kia stan­dar­ti­zuo­ta, kad ją jau ga­li­ma pra­ktiš­kai va­din­ti uni­for­ma. Pa­na­šūs šar­vai, vi­siems hu­sa­rams pri­va­lo­mi spar­nai bei leo­par­do (kar­tais ki­tų eg­zo­ti­nių gy­vū­bų) kai­liai aiš­kiai su­tei­kė rai­te­liams bend­rą, juos cha­rak­te­ri­zuo­jan­čią iš­vaiz­dą.

Ne ma­žiau įspū­din­gas už šar­vus bu­vo ir kiek­vie­no hu­sa­ro gink­lų rin­ki­nys. Svar­biau­sias hu­sa­ro gink­las – la­bai il­ga (iki 5 m), bet la­bai leng­va (spe­cia­liai hu­sa­rams ga­min­ta, iš dvie­jų da­lių su­de­da­ma tuš­čia­vi­du­rė) ie­tis. Ar­ti­mo­je ko­vo­je įpras­tu gink­lu bu­vo il­gas ir lenk­tas ka­va­le­ri­jos kar­das, nors daž­nai mi­ni­ma, kad prie bal­no bū­da­vo tvir­ti­na­mas dar ir at­sar­gi­nis su­nkus kar­das – pa­la­šas. Ka­ri­nin­kai ne­re­tai nau­do­da­vo ir kuo­kas ar­ba ko­vos kū­jus. Be to, hu­sa­rai tu­rė­jo šau­na­muo­sius gink­lus – po du bal­no prie­ky­je tvrti­na­mus pis­to­le­tus ar­ba ka­va­le­ri­jos ka­ra­bi­ną (mi­ni­mas re­tai). Pa­vie­niais at­ve­jais nau­do­ti ir to­to­riš­ko ti­po su­dur­ti­niai lan­kai.

Plie­ni­nio kumš­čio taktika

Tai­gi, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo vi­du­ti­nio su­nku­mo, la­bai grei­ta ir uni­ver­sa­liai pa­nau­do­ja­ma ka­va­le­ri­ja. Pa­grin­di­nė jos tak­ti­ka bu­vo tie­sio­gi­nis smū­gis, iš­sklai­dan­tis prieš­o ri­kiuo­tę. Hu­sa­rai pul­da­vo la­bai glaus­to­mis gre­to­mis, bū­riais po 150 – 200 rai­te­lių, iš­ri­kiuo­tų į 2 ei­les. Ri­kiuo­tė bu­vo to­kia tan­ki, kad sa­ko­ma, jog hu­sa­rai lies­da­vo­si ke­liais. Tai by­lo­ja apie aukš­tą rai­te­lių meis­triš­ku­mo ly­gį, ką pa­tvir­ti­na ir fak­tas, kad Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai net vi­su grei­čiu lėk­da­mi į at­aką (mak­si­ma­lus grei­tis bū­da­vo iš­vys­to­mas be­veik prieš pat su­si­dū­ri­mą su prieš­u), su­ge­bė­da­vo sinch­ro­niš­kai at­lik­ti stai­gius po­sū­kius – t.y. ne­ti­kė­tai smog­ti į ki­tą prieš­o ri­kiuo­tės vie­tą, nei tas ti­kė­da­vo­si.

Jei prieš­o ri­kiuo­tė ne­suir­da­vo nuo pir­mo smū­gio, at­akas hu­sa­rai ga­lė­da­vo kar­to­ti po ke­le­tą kar­tų. Spe­cia­liai tam ka­riuo­me­nė su sa­vi­mi ga­ben­da­vo at­sar­gi­nes ie­tis.

Nau­do­da­mi Eu­ro­po­je jau pa­se­nu­sia lai­ky­tą tie­sio­gi­nio smū­gio tak­ti­ką, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­ro­dė be­są kur pra­na­šes­ni už eu­ro­pie­tiš­ką vi­du­ti­nę ir su­nkią­ją ka­va­le­ri­ją, ku­ri tuo me­tu bu­vo la­bai ne­pas­lan­ki ir nau­do­jo itin sta­tiš­ką tak­ti­ką.

Pa­vyz­džiui, šve­dų rei­ta­rai bu­vo iš­mo­ky­ti šau­dy­ti po vie­ną ei­lę, kuo­met pir­mo­ji gre­ta trauk­da­vo­si už drau­gų nu­ga­rų už­si­tai­sy­ti gink­lų. Tu­rint ome­ny­je, ko­kių grei­čiu į juos rėž­da­vo­si Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai, to­kia tak­ti­ka bu­vo vi­siš­kai ne­efek­ty­vi.

Tuo me­tu ko­vo­jant prieš to­to­rius ar­ba ka­zo­kus, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau nau­do­jo­si ti­piš­kai va­ka­rie­tiš­kais pri­va­lu­mais – šau­na­mai­siais gink­lais ir ne­pa­ly­gi­na­mai ko­ky­biš­kes­niais šar­vais.

Hu­sa­rų gink­luo­tės ir šar­vų su­nku­mo bei grei­čio de­ri­nys lei­do jiems efek­ty­viai kau­tis ir gy­ny­bo­je. Gel­to­nų­jų Van­de­nų mū­šy­je (1648 m.), Chmel­nic­kio ka­zo­kų su­ki­li­mo me­tu, vos Len­ki­jos 1500 ka­rei­vių (iš jų tik 200 hu­sa­rų) sėk­min­gai gy­nė­si nuo 11 000 ka­zo­kų. Sėk­mę ga­ran­ta­vo bū­tent Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų meis­triš­ku­mas.

„Jei Die­vas su mu­mis...“

Per šimt­me­tį šlo­vin­gos ko­vų is­to­ri­jos Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo ne tik meis­triš­ku­mu ir pui­kia eki­pi­ruo­te, bet pir­miau­sia – bea­to­dai­riš­ka nar­sa. Jie daž­nai pul­da­vo vi­siš­kai ne­pai­sy­da­mi kie­ky­bi­nės prieš­o pers­va­ros. At­ro­do, kad bū­tent šiems Lie­tu­vos – Len­ki­jos aris­to­kra­tams la­biau­siai ti­ko pa­čios vals­ty­bės mo­to: „Si Deus no­bis­cum, quis con­tra nos?“ („Jei Die­vas su mu­mis, kas tuo­met prieš mus?“).

Liu­be­šo­vo mū­šy­je, prieš 7000 – 12000 tūks­tan­čių su­maiš­ta­vu­sio Dan­ci­go ka­rei­vių sto­jo vos 2000 ka­rių Ja­no Zbo­rovs­kio va­do­vau­ja­ma ar­mi­ja. Pės­ti­nin­kams nu­til­džius vo­kie­čių pa­tran­kas ir at­rė­mus pi­ki­nie­rių puo­li­mą, į Dan­ci­go ka­riuo­me­nės flan­gą smo­gė Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai. To už­te­ko, kad bėg­tų vi­sa Dan­ci­go ka­riuo­me­nė.

Kah­len­ber­go mū­šy­je (Vie­nos iš­va­da­vi­mas nuo tur­kų ap­gul­ties) da­ly­va­vo di­džiu­lės są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos (apie 80 000 ka­rei­vių), ta­čiau le­mia­mu mū­šio mo­men­tu ka­ra­lius Jo­nas III So­bies­kis net ne­lau­kė kad tur­kų gre­toms smog­tų vi­sa gau­si są­jun­gi­nin­kų ka­va­le­ri­ja (tai bu­vo di­džiau­sia ka­va­le­ri­jos at­aka is­to­ri­jo­je), o pats su 3000 Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų smo­gė os­ma­nams, per ku­rių gre­tas hu­sa­rai pe­rė­jo, kaip pei­lis per svies­tą, su­kel­da­mi pa­ni­ką vi­so­je li­ku­sio­je tur­kų ar­mi­jo­je.

Sparnuotųjų husarų ataka Klušino mūšyje./Simono Bogušovičiaus paveikslas

Ypa­tin­ga nar­sa Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo Klu­ši­no mū­šy­je prieš mask­vė­nus. Ten 6 800 Lie­tu­vos – Len­ki­jos ka­rei­vių sto­jo prieš 35 000 mask­vė­nų, be to dar tu­rė­ju­sių 11 pa­tran­kų prieš 2 mū­siš­kes. Hu­sa­rai net ke­le­tą kar­tų (vie­nas am­ži­nin­kas nu­ro­do 8 at­akas) puo­lė įtvir­tin­tas mask­vė­nų pės­ti­nin­kų po­zi­ci­jas, kur ka­va­le­ri­ja tie­siog ne­ga­lė­jo nu­ga­lė­ti. Ta­čiau šios at­akos iš­pro­vo­ka­vo vie­na­me Mask­vos ka­riuo­me­nės flan­ge bu­vu­sią ka­va­le­ri­ją pul­ti ir ne­va „pri­baig­ti“ pa­var­gu­sius hu­sa­rus. Su­si­dū­ri­me mask­vė­nų ka­va­le­ri­ja bu­vo su­nai­kin­ta ir taip at­ver­tas ke­lias į jų ka­riuo­me­nės flan­gą, kas ir už­ti­kri­no per­ga­lę.

Nė vie­nam lie­tu­viui tur­būt ne­rei­kia pri­min­ti ir Kir­chol­mo (Sa­las­pi­lio mū­šio), kuo­met 3 600 Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus ka­rių su­triuš­ki­no 11 000 šve­dų. Le­mia­ma­me mū­šio eta­pe 300 Chod­ke­vi­čiaus Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „su­ra­ki­no“ vi­są šve­dų pės­ti­nin­ki­ją mū­šio lau­ko vi­du­ry­je ir da­vė pa­kan­ka­mai lai­ko pės­ti­nin­kams ir leng­vą­jai ka­va­le­ri­jai su­muš­ti šve­dus flan­guo­se ir ap­sup­ti li­ku­sias jų pa­jė­gas.

Tai tik ke­le­tas la­bai trum­pų pa­vyz­džių iš šlo­vin­gos Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų kau­ty­nių is­to­ri­jos. Ži­no­ma, bū­da­vo ir pra­lai­mė­ji­mų, ta­čiau net gau­ses­nis prieš­inin­kas po to di­džiuo­da­vo­si, kad įvei­kė Lie­tu­vos – Len­ki­jos pa­jė­gas, ku­rių gre­to­se bu­vo bent kaž­kiek Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų.

Daž­nas skep­ti­kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­lis XVII a per­ga­lių bu­vo tik epi­zo­di­nės – juk ir su­mu­šant prieš­ą mū­šio lau­ke, ka­rai bū­da­vo lai­mi­mi re­tai ir vals­ty­bės sie­nos lė­tai, bet ne­pa­liau­ja­mai trau­kė­si. Ta­čiau tai – la­bai pla­tus klau­si­mas, api­man­tis vi­sas vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sfe­ras, o ne hu­sa­rų ko­ky­bę. Bet koks prie­kaiš­tas at­šo­ka, kaip strė­lė nuo Spar­nuo­to­jo hu­sa­ro ki­ra­sos, nes šie rai­te­liai ta­po gy­va mū­sų vals­ty­bės le­gen­da, ap­gin­da­mi jos gar­bę kiek­vie­na­me mū­šio lau­ke, kur tik jiems te­ko kau­tis.