Laivas vaiduoklis „Skrajojantis olandas”

Jau prieš daugybę metų apie Olandiją susidarė nuomonė, kaip apie švarią, ramią, tvarkingą šalį, kurioje gyvena sąžiningi, darbštūs ir įstatymus gerbiantys žmonės. Tačiau būtent Olandijoje XVII amžiuje įvyko istorija, kuri tapo siaubingos jūrų legendos pagrindu ir parodė visiškai kitokius olandų papročius.

Olandijos gyventojai nuo senų laikų buvo puikūs jūrininkai, o XVII amžiaus pradžioje, kai šalies prekinis laivynas tapo pačiu didžiausiu pasaulyje, buvo sukurta Ost Indijos prekybinė kompanija. Tai buvo tarsi valstybė valstybėje, o jei tiksliau – pati valstybė tapo kompanijos priedu. Dauguma kompanijos direktorių buvo Olandijos vyriausybės nariais. Kompanija galėjo naudotis visos šalies resursais, tačiau kištis į jos reikalus niekas negalėjo. Kompanija turėjo savo armiją, laivyną ir teismą, galėjo skelbti karą ir sudaryti tarptautines sutartis.

Pagrindinė Ost Indijos kompanijos veikla buvo prekyba tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, šilku ir prieskoniais. Iš pradžių kompanija buvo įkurta Indonezijoje – Sundos ir Molukų salose. Olandų pirkliai neniekino ir piratavimo, pradėję tikrą ispanų ir portugalų laivų, kuriais buvo gabenamos prekės tarp Indijos, Kinijos, Filipinų ir Amerikos, medžioklę. Beje, nuo olandų užpuolimų nebuvo apsaugoti ir anglai su prancūzais. Kompanijos sostine tapo Batavijos miestas Javos saloje, įkurtas sunaikintos britų Džakartos faktorijos vietoje. Vietiniai salos gyventojai į koloniją nebuvo įleidžiami, jos teritorija buvo apgyvendinta olandų bei kinų prekybininkais ir amatininkais. Siekiant palaikyti reguliarius ryšius su metropolija, pagal Ispanijos patirtį buvo pradėti statyti didžiuliai laivai, kurie galėjo po keletą mėnesių plaukioti vandenynais.

Pats didžiausias iš šių laivų buvo „Batavija”, kuris iš Amsterdamo išplaukė 1629-ais metais. Laivu plaukė 600 komandos narių ir keleivių. Į koloniją plaukė karių būrys, taip pat tarnautojai ir persikėlėliai su šeimomis. Ekspedicijai vadovavo kompanijos faktoras Pelsertas, o pačiam laivui komandavo kapitonas Jakobsas. „Batavija” buvo gabenamos įvairios prekės ir metinis atlyginimas kolonijos personalui, 200 tūkstančių guldenų. Štai ši didelė pinigų suma ir suviliojo kapitoną Jakobsą. Tais laikais būdavo atsitikimų, kai jūreiviai, netgi kartu su kapitonu, nuvarydavo savo laivus ir po to pradėdavo piratauti. Šį kartą grobio net ieškoti nereikėjo, jis gulėjo sukrautas triume!

„Batavija” sėkmingai perplaukė Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno iškyšulį ir įplaukė į Ramųjį vandenyną. Tačiau Pelsertą pakirto tropinė karštinė, o Jakobsas, sugebėjęs į savo pusę patraukti superkargą Jeronimą Kornelisą, manė, kad situacija laivo užgrobimui yra tinkama. Padėtis buvo kurstoma dar ir tuo, kad jūreiviams teko kęsti ilgalaikį susilaikymą, kai laive buvo nemažai moterų. Pats Jakobsas irgi nebuvo išimtis. Jis bandė asistuoti žinomai gražuolei Kornelijai Jans, kuri į Batavija keliavo pas savo valdininką vyrą, tačiau jam buvo atsakyta. Jos tarnaitė Zantė buvo labiau sukalbama, ji tapo kapitono meiluže ir sutiko dalyvauti suokalbyje. Už tai jai buvo pažadėtos jos ponios suknelės ir brangenybės.

Jakobsas su Kornelisu sugalvojo pretekstą komandos maištui. Tuo pačiu buvo norima atkeršyti ir neprieinamajai Jans. Jūreivių tarpe buvo paskleistas gandas, kad Kornelija yra ragana, o Zantė šiuos žodžius patvirtino.

Dama buvo ištempta į denį, nuogai išrengta, išprievartauta, ištepta degutu ir purvais. Jau buvo ruošiamasi moterį nuskandinti. Tuo metu savo kajutėje gulėjusiam Pelsertui buvo pranešta apie tai, kas vyksta denyje. Jis surinko sau ištikimus karininkus ir kareivius, ėmė saugoti ginklų saugyklą, ryžtinga ataka išvaikė maištininkus ir išlaisvino jų auką. Jakobsas ir Kornelis buvo areštuoti.

Tačiau netrukus kilo audra. Be kapitono likusi komanda nesusitvarkė su laivo valdymu. „Batavija” nunešė į vakarus prie Didžiojo Barjerinio rifo, esančio prie Australijos krantų. Pelsertas nusprendė paleisti iš arešto kapitoną ir superkargą, tačiau jau buvo per vėlu. Laivas užšoko ant rifo ir ėmė skęsti. Laivo komandai ir keleiviams pavyko išsigelbėti vienoje iš šioje vietoje esančių daugybės negyvenamų salų. Kornelis kilusioje sumaištyje išlaužė pinigų saugyklą, prisigrobė, kiek galėjo, pinigus saujomis dalijo jūreiviams. Saloje pavyko aptikti vandens šaltinį, vaisius auginančius medžius. „Batavija”, užstrigusi tarp rifų, visiškai nenuskendo, iš laivo buvo išgabentos maisto atsargos. Vienu žodžiu, laikytis buvo įmanoma. Pelsertas susiruošė valtimi keliauti į Javos salą pagalbos.

Tuo metu Jakobas su Komelių, baimindamiesi atsakomybės už sukeltą maištą, sugalvojo naują planą: kapitonas su keliais sau ištikimais žmonėmis plauks kartu su faktoru, pakeliui jį nužudys ir atplukdys gelbėjimo laivą, o saloje Kornelis su bendrininkais lauks pasiruošę ir užgrobs šį laivą. Po to iš „Batavijos” pasiims brangenybes ir pradės piratavimą. Tačiau Pelsertas kapitono „atgaila” nepatikėjo ir į valtį pasiėmė keletą kareivių, kurie turėjo budėti ištisą parą. O ir jis pats saugojosi. Jakobsas taip ir neturėjo progos užpulti ir nužudyti faktorą. Po ilgo plaukiojimo valtis susitiko su „Sardamo” laivu, kuriuo visi žmonės iš valties buvo nugabenti į Batavija. Gubernatorius Janas Kūnas, išklausęs Pelserto ataskaitą, įsakė suimti kapitoną ir jo sėbrus ir uždaryti į kalėjimą, o Pelsertui paskyrė tą patį „Sardamo” laivą gelbėjimo ekspedicijai vykdyti.

Pelserto kelionė pirmyn ir atgal truko tris mėnesius, o saloje tuo metu kilo tikras košmaras. Dar viena audra galutinai sudaužė „Batavija”, laivas nugrimzdo į dugną. Tačiau prieš tai Kornelis suspėjo į krantą išgabenti kelias statines su degtine, iš jūreivių subūrė gaują ir, belaukdamas Jakobso, ėmė bauginti „nereikalinguosius”. Pradėjo nuo kareivių žudymo, stengdamasis sutepti krauju tuos, ką verbavo į savo gaują. Pargabenti vandens, malkų ar žvejoti siųsdavo du savo pakalikus, kandidatą į gaują ir kareivį, kurį reikėdavo nužudyti. Jeigu naujokas atsisakydavo ar nesugebėdavo to padaryti, jis irgi buvo nužudomas, o viskas būdavo pateikiama kaip nelaimingas atsitikimas. Kai likę 30 kareivių suprato, kas vyksta, jie užgrobė valtį ir išplaukė į kaimyninę salą.

Taikūs persikėlėliai, pirkliai ir valdininkai Korneliui pavojaus nekėlė. Jis pasiskelbė imperatoriumi ir ėmė juos naikinti, neskubėdamas, orgijų ir gėrimų metu sugalvodamas vis baisesnes bausmes. Žmonės buvo deginami, pjaustomi, kariami įvairiais būdais. Nuogas moteris paleisdavo bėgti į tankumyną ir surengdavo medžioklę. Tris berniukus privertė tarpusavyje kovoti vandenyje – kuriam pavyks nuskandinti kitus, tas išliks gyvas. Kai žuvis ir sūdyta mėsa nusibodo, žudikai sugalvojo „praturtinti” savo racioną žmogiena. Nors keleivių buvo žymiai daugiau, nei banditų, jie nedrįso bent truputį pasipriešinti ir netgi nesiryžo nutolti nuo maisto sandėlio.

Buvo pasigailėtos tik kelios gražuolės ir berniukai, paliekant juos seksualiniams malonumams. | jų tarpą pateko ir ponia Jans – Kornelis asmeniškai paskelbė ją savo įkaite. Prieš tai vienam jos vaikui nupjovė galvą. Taip pat paliko gyvą ir šventiką, kuriam žudikai rodė pagarbą ir prašydavo laikyti mišias, nors vyriausiąją jo dukrą padarė „bendro naudojimo” verge, o žmoną bei tris jaunesnes dukras po patyčių nužudė.

Dvi dešimtys moterų ir vaikų vis tik kartą pabėgo į kitą salos galą ir pasislėpė urve. Tačiau be maisto ir vandens ilgai neišbuvo. Banditai bėglius susekė ir sučiupo. Už pabėgimą nelaimingieji buvo kankinami, po to visi iki vieno nužudyti. Tarp jų buvo ir nėščių moterų.

Kornelis po to, kai buvo išnaikinta dauguma keleivių, nusprendė nusigauti iki išsigelbėjusių kareivių ir surengė ekspediciją į kaimyninę salą. Kareiviams nebuvo lengva. Jie šiaip taip galėjo išmisti žuvimi ir moliuskais. Tačiau jie buvo organizuoti, įpratę kovoti petys į petį. Pastebėję prie jų salos artėjančius valtis ir plaustus, kareiviai pakrantės krūmuose surengė pasalą. Banditų buvo tris kartus daugiau. Tačiau jie buvo įpratę susidoroti su beginklėmis aukomis, o dabar, vos tik ėmė išsilaipinti į krantą, kareiviai netikėtai puolė į ataką. Per trumpą laiką keletas banditų buvo nukauta, pats Kornelis paimtas į nelaisvę. Kiti galvažudžiai apsisukę spruko atgal.

Sugrįžę į savo salą, išrinko naują imperatorių – Loosą. Pastarasis, netverdamas pykčiu, įsakė nužudyti dar kelias dešimtis keleivių, o nuo likusiųjų net neslėpė, kad jis išliks gyvi tik laikinai, nes piratų laive apsieis ir be jų. Loosas ėmė ruoštis dar vienam žygiui prieš kaimyninėje saloje esančius kareivius. Kaip tik tuo metu horizonte pasirodė „Sardamo” burės.

Pirmieji laivą pastebėjo kareiviai, kurie nuolat stebėjo aplinką. Keturi kareiviai išplaukė valtimi pasitikti gelbėtojų ir juos perspėjo, kas vyksta saloje. Netrukus pasirodė plaustas su 20 banditų, kuriuos pasiuntė Loosas. Jis planavo netikėtai užpulti laivą iš išorės ir vidaus, kai pastarasis priplauks prie salos. Tačiau vietoje laukiamo kapitono Jakobso galvažudžius pasitiko Pelsertas, atsukti patrankų ir muškietų vamzdžiai. Banditai pasidavė. Po to „Sardamo” patrankos buvo nukreiptos į stovyklą, išlaipintas desantas, likę Looso žmonės irgi pasidavė, taip ir nė karto neiššovę.

Apžiūrėjus salą paaiškėjo, kad, be kareivių, iš penkių šimtų „Batavijos” keleivių gyvi liko tik keturiasdešimt. Kitiems sala tapo kapais…

Iš nuskendusio laivo pavyko iškelti tik dalį pinigų, kelios dėžės su sidabru liko kažkur dugne. Pelsertas surengė teismą, aštuonis galvažudžius, tame tarpe ir Kornelį bei Loosą, pakorė ant laivo rėjos, du išsodino Australijos krante – tai buvo pirmieji europiečiai gyventojai šiame žemyne. Atsižvelgiant į tai, kad kolonijoje trūko darbo jėgos, faktoras kitiems skyrė kūno bausmes, kurios olandų laivyne buvo labai rūsčios. Buvo plakama septynių gijų rimbais, pratraukiama po laivo kiliu.

Poniai Kornelijai Jans pavyko išlikti gyvai šiame košmare, tačiau, atvykusi į Batavija, sužinojo, kad jos vyras mirė, susirgęs kažkokia vietine liga. Tolimesnis moters likimas nežinomas. O štai gubernatorius Kūnas Pelserto paskeltus nuosprendžius žudikams nepatvirtino, laikydamas juos pernelyg švelniais. Gubernatorius teisingai mąstė – Ost Indijos kompanijos jūreiviams ir ateityje teks gabenti keleivius, vertingus krovinius ir stambias pinigų sumas. Reiškia, su maištininkais negalima elgtis gailestingai, siekiant ateityje išvengti panašių įvykių. Visi suaugę areštuotieji, tarp kurių buvo ir kapitonas Jakobsas, buvo pakarti, o nepilnamečiams jungoms mirties nuosprendis buvo „sušvelnintas”. Buvo įsakyta traukti burtus – kas antras turėjo keliauti į kartuves arba gauti 200 kirčių rimbu, kas irgi buvo garantuota mirtis, tik žymiai labiau kankinanti, tačiau tai formaliai mirties bausme nebuvo laikoma. Tokio pat „sušvelninimo” sulaukė ir tarnaitė Zantė. Vienu žodžiu, „Batavijos” komandai buvo įsakyta ir toliau tarnauti kompanijai.

Štai tuomet ir gimė legenda apie „Skrajojantį olandą”, laivą-vaiduoklį su negyvų piktadarių ekipažu, kuriuos už siaubingus nusikaltimus nepriima nei žemė, nei jūros gelmė. Šie numirėliai žuvusiu „Batavijos” laivu amžiams pasmerkti klaidžioti po jūras, gąsdinant sutiktus jūrininkus ir pranašaujant jiems nelaimes.