Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Istorijos paslaptys

Kitokia istorija

Tas visuotinai priimtas mūsų civilizacijos istorijos traktavimas, kurio mokėmės mokykloje ir kuris sako, kad pirmieji miestai atsirado prieš maždaug 7000 metų, paskutiniu metu braška per visas siūles, atakuojamas vis naujų ir naujų faktų. Kai kurie iš tų faktų yra plačiai žinomi, kai kurie – mažiau, o apie kai kuriuos žino tik siauras specialistų ratas.

Taigi – faktai.

1. Egiptas

Žymiausias senovės paminklas yra, be abejo, Egipto piramidės ir sfinksas. Akademinis mokslas mano, kad šie objektai pastatyti taip vadinamos Senosios karalystės laikotarpiu, III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tačiau ne viskas taip paprasta…

XX amžiaus pabaigoje buvo atlikti papildomi sfinkso tyrimai ir tapo akivaizdu tai, ko anksčiau nepastebėjo, ar nenorėjo pastebėti mokslininkai: ant sfinkso aptikti aiškūs vandens erozijos pėdsakai. Kad atsirastų tokie pėdsakai, objektą turėjo šimtmečius plauti lietaus srautai. O paskutinis laikotarpis, kai tokie srautai siautėjo sfinkso stovėjimo vietovėje, atsilieka nuo mūsiškio per 9-11 000 metų.


Vandens erozijos pėdsakų aptikta ir ant kai kurių piramidžių fragmentų. Pavyzdžiui, ant taip vadinamos Raudonosios piramidės fragmentų. Susidaro įspūdis, kad piramidės buvo statomos anksčiau egzistavusių ir kur kas senesnių pastatų vietoje. O statybininkai iš dalies panaudojo šių senųjų statinių medžiagas.

Yra ir visai pagrįstų abejonių, kad piramides išties statė būtent tuo laikotarpiu. Yra, pavyzdžiui, daug faraonų laikų kronikų, kur faraonams priskiriama šių statinių statyba. Kronikininkai rašo apie ką tik nori – karus, potvynius, derlius, bet nė vienu žodžiu neužsimena apie tokį grandiozinį įvykį, kaip piramidės pastatymas. Štai, pavyzdžiui, ištrauka iš Naujosios karalystės epochos teksto: „Mano didenybė paliepė kunigaikščiui viziriui, darbų, džiuginančių karaliaus širdį, viršininkui Amenemchetui išeiti su kariuomene iš 10 000 žmonių iš pietinių nomų, pradedant nuo Uabuto, kad pristatytų jam brangųjį akmenį, patį gryniausią, koks tik yra šiame kalne, sutvirtintą dievo Mino, jo sarkofagui, primenančiam apie amžinybę labiau negu visos šventyklos Aukštutiniame Egipte; surengta ši faraono ekspedicija, abiejų žemių valdovo, kad atgabenti jam iš jo tėvo Mino dykumos daikto, kurio jis nori"…

Tai ištrauka iš faraono Ramzio IV raštiško nurodymo. Kitaip tariant, kad atgabenti vieną vienintelį „akmenuką", surengiama dešimttūkstantinė ekspedicija, ir tai atsispindi archyvuose. O apie grandiozinės piramidės statybą – nė žodžio?

Toliau.

Piramidžių tyrinėtojai, analizuodami jų matmenis ir išsidėstymą viena kitos atžvilgiu, o taip pat Sfinkso padėtį jų atžvilgiu, nustatė, kad piramidžių komplekse slypi pranešimas ainiams. Pirmasis atskleidė paslapties šydą R. Biuvelis savo darbe „Piramidžių paslaptys". Jis parodė, kad piramidžių išsidėstymas atitinka Oriono žvaigždyno žvaigždžių išsidėstymą, koks jis buvo prieš 12,5 tūkst metų.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad piramidžių statytojai „dubliavo" savo žinią ainiams dar ir atitinkamais piramidžių parametrais, kurie atitinka kai kurias Saulės sistemos planetų charakteristikas. Šį ryšį aptiko ir atskleidė J. Menšovas savo darbe „Heliocentrinis požiūris į Egipto piramides". Jam pasisekė patikslinti datą, kurią užšifravo piramidžių statytojai jų statybos metu. Tai rudens lygiadienis – rugsėjo 22-oji 10532 metų prieš mūsų erą diena. Menšovui taip pat pavyko pateikti įtikinamus įrodymus, kad statytojų užšifruota žinia yra įspėjamoji. Bet apie tai vėliau.

Ar yra daugiau įrodymų, kad egiptiečių civilizacija (ar procivilizacija) yra gerokai senesnė, negu priimta manyti? Taip, įtikinamų tokio pobūdžio įrodymų yra.


1998 metais už 100 km nuo Abu Simbelo, šalia Nabtos miestelio mokslininkų ekspedicija, vadovaujama profesoriaus Fredo Vindorfo aptiko senovinę observatoriją. Tai – megalitas, sudėtas iš didelių, ratu išsidėsčiusių akmenų su masyviais, pastatytais ant briaunų akmeniniais blokais viduje. 4 metrų gylyje po juo buvo aptiktas reljefas, išpjautas ant lygaus, horizontalaus uolos paviršiaus. Radiniu susidomėjo fizikas iš Kalifornijos Tomas Brofis. Remdamasis savo tyrimų rezultatais, jis 2002 metais išleido knygą, kurioje tvirtina, kad atrastas megalitas – tai detalus kalendorius ir astrofizikinis žemėlapis. Jame atvaizduota neįtikėtinai tiksli informacija apie Orono (vėl Orionas) žvaigždyną ir tris Oriono juostos žvaigždes, be to, užfiksuota situacija, kuri buvo susidariusi maždaug prieš 7 ar 18,5 tūkst metų iki mūsų laikų.

Be to, profesoriaus Brofio nuomone, su Nabtos megalitų pagalba galima sekti regimojo mūsų galaktikos centro judėjimą, kurio ciklas – 25 900 metų. Tačiau tokio vaizdo žemiečiai niekad negalėjo stebėti vizualiai, jį galima tik sumodeliuoti, remiantis astronominiais skaičiavimais, atliktais naudojant šiuolaikiškiausius duomenis ir naujausias kompiuterines technologijas.


Ne mažiau sensacingus rezultatus daktaras Brofis gavo, tirdamas anksčiau minėtą reljefą, kuris prieš tai glūdėjo po 4 metrų storio smėlio sluoksniu. Reljefas pasirodė esąs nepaprastai tikslia Paukščių Tako galaktikos schema. Ir atvaizduota ji buvo taip, kokią ją galėjo matyti stebėtojas, esantis kosmose, Galaktikos ašigalio taške prieš 19 000 metų. Iškyla klausimas: kas iš Žemės gyventojų galėjo tais laikais pamatyti (ar sužinoti), kaip atrodo mūsų galaktika, žvelgiant iš jos ašigalio, ir dar prieš 120 šimtmečių iki to laiko, kai gyveno tasai gyventojas? Ir kam jam tokie stebėjimai buvo reikalingi?

Yra pagrindas teigti, kad Nabtos megalitų amžius siekia 12-14 000 metų…

O dabar persikelkime iš sausumos į vandenyno gelmes.

2. Karolinos salos

Dar tolimais 1820 metais valtis iš katastrofą patyrusio banginių medžiotojų laivo „Džonas Bulis" su šešiais iškankintais jūreiviais pasiekė vieną iš salų, priklausančią Karolinų salynui (Mikronezija). Saliečių svetingai priimti jūreiviai buvo priversti užtrukti saloje, kol atsiras galimybė grįžti namo. Kartą du jūrininkai – Džeimsas O’Konelis ir Džordžas Kinanas – išplaukė su kanoja į ekskursiją po apylinkes.


Taip buvo atrasta Ramiojo vandenyno Venecija – senovinis apleistas miestas-uostas Nan Modolas Ponapės saloje. „Venecija" pavadinime vartojama ne atsitiktinai: dalis statinių mieste pastatyti ant 92 dirbtinių salų. Miesto plotas – 28,5 kvadratiniai kilometrai. Atskiri miesto statiniai nueina į 40 metrų gylį po vandeniu. Nan Modolo tyrimai tęsiasi, bet jau yra žinoma, kad jo amžius ne mažesnis nei 12 000 metų.


3. Bahamai

povandeninių statinių netoli Bahamų salų atradimo istorija savo laiku buvo plačiai nušviečiama spaudoje.

1968 metais amerikietis Robertas Briusas, skrisdamas asmeniniu lėktuvu netoli Biminio salų (Bahamų archipelagas), aptiko iš aukštai aiškiai matomą po vandeniu kelią, einantį gelmėn, o taip pat pastatų liekanas.

Briusas buvo didelis žymaus amerikiečių aiškiaregio Edgaro Keisio gerbėjas. Šis aiškiaregis dar 4 dešimtmečio pradžioje išpranašavo, kad 1968-1969 metais netoli Bahamų bus atrasta Atlantida. Todėl amerikietis nepraskrido pro vieną iš didžiausių atradimų XX amžiaus archeologijoje.

Narų iš dugno pakelti akmeninių plokščių, priklausiusių šventyklai ir keliui, pavyzdžius pasiuntė į laboratoriją tyrimams. Rezultatas sukėlė mokslininkų tarpe sumaištį. Buvo tvirtinama. Kad pavyzdžių amžius svyruoja nuo 5 iki 28 tūkst. metų.

Pradedant 7-uoju dešimtmečiu, Bahamuose padaryti sensacingiausi atradimai. Čia buvo aptikta tokie objektai: keli objektai, panašūs į „Biminio kelią", senovės šventyklų liekanos, kelios dešimtys marmurinių kolonų, apdoroti ir nušlifuoti akmenys ir granito blokai, moliniai indai ir keraminės figūrėlės, sukurtos maždaug prieš 5000-3000 metų prieš mūsų erą. Du apdoroti akmeniniai blokai, rasti 1975 ir 1995 metais, yra kažkokio statinio detalės. Ant jų briaunų matosi sudėtingi jungiamieji elementai, panašūs į gilius trikampius špuntus.


Palydovinės nuotraukos leido sudaryti šios Atlanto dalies žemėlapius, kuriuose galima pastebėti po vandeniu esančias geometrines figūras su idealiai stačiais kampais, išsidriekusiais per daugelį kilometrų Biminio apylinkėse. Jos apneštos smėliu ir vandens augmenija, kurių storis siekia net iki 5 metrų, taip kad įžiūrėti figūras galima tik iš didelio aukščio. Kai kuriais vertinimais, povandeninio miesto gyventojų skaičius galėjo siekti jo klestėjimo laikotarpiu iki milijono žmonių. Povandeninių Biminio statinių tyrimai tęsiasi. O pastaraisiais metais Atlantidos liekanų istorija pasipildė dar vienu atradimu.

4. Kuba, 2001 metai

2001 metų gegužę į vakarus nuo Kubos pakrantės 650 metrų gylyje buvo aptiktos dirbtinės kilmės akmeninės konstrukcijos. Tolimesni tyrimai parodė, kad tai didžiulio, 40 kvadratinių km ploto miesto liekanos. Savo architektūra jis priminė majų miestus Centrinėje Amerikoje. Pastatai turi stačiakampę, apvalią ir piramidinę formas. Dauguma jų sumūryti iš gigantiškų granitinių blokų, kurių matmenys – 2x2x5 m. Povandeninės nuotraukos užfiksavo užrašus ant pastatų paviršiaus mokslui nežinoma kalba. Šis miestas yra ne mažiau kaip už 400 km nuo Biminio griuvėsių. Paskutinį kartą vietovė, kurioje išsidėstęs miestas, buvo sausumoje ne anksčiau kaip prieš 6000 metų. Kubos tyrinėjimai tęsiasi, tačiau rezultatai, kaip įprasta tokiais atvejais, užslaptinti, labai jau gaunami duomenys „pjaunasi" su akademinio mokslo dogmomis, o to negali pakęsti nė vienas „blaiviai mąstantis" šiuolaikinis mokslininkas.

5. Azorų salos

2001 metų rugsėjo 7 dieną ispanų ir amerikiečių ekspedicija, ieškojusi naftos už 250 mylių į pietvakarius nuo Azorų salų, 1000 metrų gilumoje aptiko beveik nepažeistą šventyklą su devyniomis kolonomis, kurių skersmuo – 1metras. Ant jų kėpsojo 6x10metrų dydžio akmeninis stogas. Netoliese aptikti penkių žiedinių kanalų su tiltais ir statinių grupių tarp kanalų liekanos.

Povandeninių miestų rasta ir kitose Žemės rutulio dalyse. Pavyzdžiui, Indijos pakrantėje tyrimus atlieka žinomas archeoastronomas Gremas Henkokas. Ten surastas povandeninis miestas, kurio amžius siekia beveik 9000 metų. Kitam povandeniniam miestui, esančiam šalia Japonijos salos Monaguni – 10 000 metų, ką patvirtina archeologas Robertas Šofas. Šis miestas buvo tarsi ištašytas natūraliame landšafte. Ten pat rastas žmogaus galvos su plunksnomis atvaizdas, analogiškas inkų atvaizdams Titikakos ežero apylinkėse, kuris, kaip mano geologai, prieš 6-10 000 metų buvo vandenyno įlanka.

1998 metų pavasarį netoli Okinosimos salelės Korėjos sąsiauryje japonų narai aptiko 30 metrų gylyje keturis apvalius akmeninius bokštus, iškylančius nuo dugno paviršiaus per 27 metrus. Vienas bokštas buvo apjuostas išoriniais spiraliniais laiptais. Pranešimas apie atradimą pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, buvo sukurtas dokumentinis TV filmas.

8 dešimtmečio vidurys. Netoli Kadiso Ispanijoje archeologai aptiko 30 metrų gylyje keturių didžiulių statinių ir akmeninių kelių liekanas. Maroko vandenyse Ž. Majolis rado 40 metrų gylyje akmenines sienas, kurios tęsiasi 16 kilometrų.


6. Roko ežeras, JAV

Ežero dugne buvo aptiktas ištisas architektūrinis ansamblis iš pačių įvairiausių formų povandeninių statinių. Akivaizdu, kad statyti šį ansamblį po vandeniu niekam nebūtų šovę į galvą. O ir sudėtinga būtų, net naudojantis šiuolaikine moderniausia technika. Tačiau nustatyta, kad ežero dugnas buvo sausuma ne anksčiau kaip prieš 10-12 000 metų.

XX amžiaus pradžia. Šiauriniame Mičigano ežero krante amerikiečių archeologai aptiko daugiau kaip 5000 labai senovinių šachtinių šulinių. Tyrimai parodė, kad maždaug nuo 3000 iki 1200 metų prieš mūsų erą čia buvo kasama vario rūda, ir kad per tą laiką buvo išgauta apie 200 000 tonų šios žaliavos. Tačiau jokių iškastos rūdos pėdsakų Amerikos žemyne nerasta.

7. Senovės žemėlapiai

Papildant išvardintus faktus, negalima nepaminėti, kad egzistuoja labai seni, dar prieš didžiuosius geografinius atradimus sukurti detalūs ir tikslūs žemėlapiai, kuriuose atvaizduotas visas planetos paviršius, įskaitant Antarktidą. Žemės paviršius juose pavaizduotas toks, koks atrodė ledynmečio pabaigoje. Šių žemėlapių originalai tikriausiai buvo saugomi Aleksandrijos ir Kartaginos bibliotekose, kurios buvo sunaikintos. Gaila, bet nauji užkariautojai ir valdovai kiekvieną kartą pradėdavo „naujos tvarkos įvedimą" nuo ankstesnių kultūrų rankraščių ir knygų sunaikinimo. Tačiau kai kurios kopijos visgi pasiekė viduramžius. Tokia kopija naudojosi turkų admirolas Piris Reisas.

IŠVADOS

Turint galvoje pastarųjų laikų atradimus, bet kokiam išankstinio nusistatymo neturinčiam žmogui darosi suprantama, kad žmonijos istoriją reikia peržiūrėti, ir peržiūrėti labai kardinaliai. Faktų skaičius seniai peržengė tą ribą, iki kurios atskirus faktus galima buvo kokiu nors būdu interpretuoti visuotinai priimtų dogmų rėmuose.

Koks gi žmonijos istorijos paskutinių 15-20 tūkstantmečių paveikslas ryškėja iš šimtmečių miglos?

Prieš 115-10 tūkstančių metų planetoje buvo ledynmetis. Būtent į tuos tolimus laikus nueina mūsų civilizacijos šaknys. Gelbėdamiesi nuo rūsčių gamtos sąlygų, mūsų tolimi protėviai apsigyveno tropinėse žemėse ir salose. Visos šiuolaikinės civilizacijos protėvynė buvo Lemūrija – šalis, išsidėsčiusi šiuolaikinės Australijos ir salų į šiaurę ir rytus nuo jos rajone. Visa ta didžiulė teritorija buvo tuomet okeano paviršiuje ir siekėsi su Indostanu. Lemūrų kolonijos buvo išsibarsčiusios po visą pasaulį. Viena iš tokių kolonijų kažkada buvo Atlantida.

Ledynmečio pabaigoje vandenyno lygis buvo maždaug šimtu metrų žemesnis negu dabartinis, ir Atlante buvo apsinuoginusios žemės, kurias dabar dengia vanduo: šelfinė zona į pietus nuo Airijos, Azorų salų rajonas, regionas aplink Roko uolą, Bahamai – Kuba – Jukatanas, Kanarų salos, visa eilė salų priešais Gibraltarą. Būtent šiose žemėse buvo išsidėsčiusi Atlantida. Pagrindinis Atlantidos aruodas buvo Sachara, tuo laikotarpiu – žydinti šalis su daugybe upių ir ežerų.

Maždaug prieš 15 000 metų, kai pasirodė pirmieji ledynmečio pabaigos požymiai, Atlantida buvo jau pakankamai savarankiška valstybė. Ji atsiskyrė nuo metropolijos kaip šiuolaikiniame pasaulyje tai padarė JAV, perėmusi iš protėvynės didžiulį žinių bagažą.

Lemūrijoje, o vėliau Atlantidoje gyveno įvairios rasės ir tautos. Čia taikiai sugyveno visų odos spalvų žmonės. Petys į petį su įprastais žmonėmis gyveno ir gigantai – dar senesnės tautos, kažkada vyravusios planetoje, liekanos. Lemūrai ir atlantai pasiekė nepaprastą pažangą daugumoje pažinimo sričių. Dauguma tų pasiekimų nėra pranokti ir mūsų laikais. Jie žinojo atomo paslaptis, jie skraidė atmosferoje ir kosmose, įvaldė genetiką ir elektrą. Yra rimtas pagrindas manyti, kad jie netgi įvaldė gravitacijos paslaptis. Didžiulės žinios buvo sukauptos astronomijos, biologijos srityse. Daugybė šaltinių liudija, kad dauguma atlantų buvo įvaldę telepatiją, telekinezę ir aiškiaregystę.

Yra nuorodų, kad lemūrai ir atlantai kontaktavo su kitų planetų civilizacijomis. Apie tai kalbama tiek žodiniuose įvairių tautų padavimuose, tiek rašytiniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, molinėse šumerų lentelėse. Ypač dažnai sutinkamos žinios apie kontaktus su ateiviais iš Oriono, Liūto žvaigždynų, taip pat iš Sirijaus.

Egzistuoja netgi versija, kad ateiviai prisidėjo prie šiuolaikinio žmogaus atsiradimo, atlikinėdami genetinius eksperimentus su mūsų tolimais protėviais. Atseit, jiems buvo reikalinga darbo jėga auksui išgauti šachtose. Beje, Pietų Afrikoje atrasti senoviniai aukso rūdynai, kurių amžius siekia 80-115 tūkst metų. Reikia priminti, kad „Ievos" – šiuolaikinės žmonijos pramotės – amžius vertinamas šiuolaikinių genetikų maždaug 100 000 metų. Kilmės šalis – Afrika…

Visuomenės struktūra Lemūrijoje ir Atlantidoje labai panaši į Egipto struktūrą. Ji neskatino plataus sukauptų žinių paskleidimo, žiniomis disponavo siauras pašvęstųjų ratas. Tai suvaidino nemažą vaidmenį tų civilizacijų žlugime, kai įprasta gyvenimo sankloda staiga pasikeitė, pasirodžius pirmiesiems ledynmečio pabaigos požymiams.

Jei paklosime popieriaus lapą ant vandens paviršiaus ir padėsime popieriaus centre svorį, lapo kraštai ims staigiai kilti. Jeigu svorį nuimsime, kraštai ims leistis. Tai grubi analogija proceso, kuris vyko su litosferinėmis plokštėmis ledynmečio pabaigoje. Kai maždaug prieš 15 000 metų didžiulės ledo masės kontinentuose pradėjo tirpti, litosferinių plokščių pakraščiai pradėjo judėti ir ėmė leistis. Sausuma žemynuose, priešingai, pradėjo kilti viršun. Litosferinės plokštės ribojasi viena su kita taip vadinamomis okeaninių kalnagūbrių rifto zonomis, nusidriekusiomis visų vandenynų dugnu. Plokščių smukimas baigiantis ledynmečiui sukėlė įtampos augimą per visą rifto zonos liniją, o tai kėlė vulkaninės veiklos suaktyvėjimą ir gigantiškus cunamius.

Pirmoji nuo stichijos nukentėjo Lemūrija. Prieš 15-18 000 metų šalį sukrėtė visa eilė galingų kataklizmų. Atsirado pirmieji pabėgėliai, kurie plūstelėjo į sąlyginai stabilų Indostano regioną. Taip seniausi Indijos gyventojai įgijo savo dievus – Ramą, Šivą ir kitus. Dar nebuvo galutinai sužlugdyta lemūrų infrastruktūra ir jie tebeturėjo visus technologinės civilizacijos atributus – skraidančius aparatus vimanus ir galingus ginklus. Suprantama, visų tų stebuklų šeimininkus pirmykščiai proindiškų genčių atstovai dravidai negalėjo nepalaikyti dievais.

Po šiokios tokios pauzės, trukusios kelis šimtmečius, Lemūriją pradėjo krėsti naujos, dar galingesnės katastrofos. Senoji šalis staigiai niro. Į Indiją ir Mažają Aziją plūstelėjo naujos pabėgėlių bangos. Tačiau ten pakliuvusieji su pirmąja banga lemūrai nelabai tuo džiaugėsi. Įsiplieskė karai už gyvybinę erdvę, naudojant aviaciją ir branduolinį ginklą. Seniausiuose Indijos epuose Mahabharatoje ir Ramajanoje tiek detaliai aprašyti visi šio ginklo panaudojimo požymiai, kad kažkokios kitokios tekstų traktuotės paprasčiausiai juokingos. Tą patvirtina ir aptikti Artimuosiuose Rytuose, Australijoje ir Indonezijos salose senovės atominių karų mikro pėdsakai – tektitai. Senuosiuose tekstuose minima Mohendžo Daro, Sodomos ir Gomoros tragedijos, šie miestai patyrė atominį bombardavimą. Šiuose rajonuose mokslininkai aptiko stiklo pavidalo masės sluoksnius, tokia masė susidaro esant itin aukštoms temperatūroms, kurias gali generuoti tik branduolinis sprogimas. Yra duomenų, kad branduolinis ginklas buvo naudojamas Žemėje ir anksčiau ( prieš 25-30 tūkst metų), be to, žymiai didesniu mastu.

Šie kataklizmai ir karai datuojami maždaug 11,5 tūkst metų prieš mūsų erą. Demografų duomenimis, Žemės gyventojų skaičius tą laikotarpį sumažėjo 10 kartų, nuo 500 mln iki 50 mln žmonių.

Dalis pabėgėlių pasuko į Atlantidą. Čia, panašu, pakliuvusius į bėdą gentainius sutiko svetingiau. Bet kokiu atveju, didelio karo tai nesukėlė. Tačiau ir šiame regione buvo neramu. Žemės drebėjimai ir cunamiai smogė smūgį po smūgio atlantų infrastruktūrai, ir čia taip pat atsirado pabėgėlių. Dalis jų pasuko į Viduržemio jūros rajoną, kur atlantai įkūrė kolonijas abiejuose krantuose, pradedant Gibraltaru ir iki Apeninų ir Nilo imtinai. Pietines teritorijas Šiaurės Afrikoje valdė Atlasas, šiaurines, su centru šiuolaikiniame Kadise – jo brolis dvynys Hadiras. Kita žmonių dalis, išgąsdinta baisios gigantiškų cunamių jėgos, pradėjo statytis miestus kalnuotose centrinės ir Pietų Amerikos vietovėse.

Apie tuomet vykusių procesų mastus galima spręsti pagal tai, kad Titikakos ežeras, atlantų laikais buvęs jūrų uostu, dabar atsidūrė beveik 3,5 km aukštyje virš jūros lygio, o povandeniniai miestai prie Kubos ir Azorų nugrimzdo į 650-1000 metrų gylį po vandeniu.

Maždaug tuo laikotarpiu (8-10 000 metų prieš mūsų erą) prasideda piramidžių statyba visame pasaulyje, o taip pat statomi požeminiai tuneliai, aptikti daugelyje planetos vietų. Matyt, 10 532 metų rugsėjo 22 dienos prieš mūsų erą data, paminėta straipsnio pradžioje, buvo Egipto piramidžių statybos pradžios data.

Siautėjant stichijai dalis atlantų ėmė palikinėti tradicines apgyventas vietas ir ėmė visame pasaulyje ieškoti išsigelbėjimo. Senovės Egipto civilizacijos ištakos siejamos su išeiviais iš Atlantidos Totu ir Oziriu, Amerikoje tai buvo Kecalkoatlis. Seniausi Egipto hieroglifai pasakoja apie tai, kad Totas su draugais atskrido didžiuliu laivu, kuris vadinosi „Saulė", ir iš viso jų buvo devyni žmonės. Kai dėl Indijos, Japonijos ir Kinijos, tai šių civilizacijų šaknys eina link senovės lemūrų palikuonių.

Matyt, būtent šiuo laikotarpiu atlantai pradėjo tuoktis su aborigenais. Prasidėjo asimiliacijos procesas.

Piramidės ir tuneliai turėjo kelias paskirtis. Pirmiausia, piramidės turėjo stabilizuoti pusiausvyrą praradusius tektoninius procesus planetoje. Kokiu būdu – kol kas neaišku. Mūsų mokslas kol kas dar tik artėja prie šio klausimo suvokimo. Apie tai savo knygose rašė Ernstas Muldaševas. Antra – piramidės turėjo pasitarnauti kaip senųjų lemūrų ir atlantų civilizacijų žinių saugyklos. Piramidės kol kas saugo savo paslaptis ir čia mūsų dar laukia daug svarbių atradimų. Ir, pagaliau, piramidėse slypi įspėjimas ateities kartoms, apie ką buvo kalbama straipsnio pradžioje. Požeminiai tuneliai pasitarnavo kaip slėptuvės gyventojams žiaurių konfliktų ir kataklizmų laikais.

8499 metų birželio 5 dieną prieš mūsų erą Atlantidą ištiko išties siaubinga katastrofa. Didžiulis asteroidas rėžėsi į vandenyną Floridos pakrantėje, pakeldamas super gigantišką cunamį ir sukeldamas daugybinius žemės drebėjimus. Visų tautų mituose šis įvykis žinomas kaip Didysis Tvanas. Į orą pakilo garų, susimaišiusių su pelenais, debesys. Juodi debesys nuklojo visą planetą. Gigantiškos bangos smogė žemynų pakrantėms. Išsigelbėjo nedaugelis. Demografų duomenimis, Žemės gyventojų skaičius po šios katastrofos sumažėjo iki 5 mln žmonių.

Yra konkreti gyventojų skaičiaus ir infrastruktūros nuostolių, kuriuos gali atlaikyti bet kokia civilizacija, riba. Peržengus šią ribą, grįžti į ankstesnį civilizacijos lygį regimoje ateityje pasidaro nebeįmanoma. Prasideda agonija, degradacija ir žlugimas. Būtent taip ir atsitiko iš pradžių Lemūrijoje, paskui ir Atlantidoje.

Žuvo ne visi. Kai kur dar liko civilizacijos židiniai, išsaugoję senąsias žinias. Tačiau jau nebebuvo infrastruktūros, galinčios palaikyti aukštą technologinį lygį, ir nebuvo jokios galimybės ją atstatyti, nors tokio pobūdžio mėginimų visgi būta. Išlikę atlantai pradėjo aktyviau kontaktuoti su aborigenais tuose rajonuose, kur jie pakliuvo dėl katastrofos. Kartais jie dalinosi savo žiniomis. Taip gimė legenda apie Prometėjų, neva padovanojusį žmonėms ugnį.

Reikia pažymėti, kad padovanojo jis, greičiausiai, ne ugnį, kuri ir taip buvo žinoma žmonėms nuo neatmenamų laikų, o mokėjimą išgauti ugnies pagalba metalą – bronzą, kas davė pradžią bronzos epochai. Legenda byloja, kad dievai (skaityk – Prometėjaus gentainiai) žiauriai supyko ant jo dėl to. Juos buvo galima suprasti: juk dėka šios dovanos žmonės įgavo galimybę iš akmens amžiaus peršokti į bronzos amžių. O tai kažkuria prasme pakirto išlikusių atlantų pozicijas.

Atlantai mėgino atkurti savo civilizaciją, tačiau 6380 metais prieš mūsų erą juos ištiko kita katastrofa. Gigantiškas ežeras Agasizas, esantis šiuolaikinėje Kanadoje, susidaręs ledynams tirpstant, pralaužė natūralią dambą ir plūstelėjo į Atlantą. Ežero dydis viršijo bet kokio dabartinio ežero dydį, į okeaną vienu metu šniokštelėjo iki 100 trilijonų tonų gėlo vandens. Tai sukėlė gigantišką cunamį ir pakeitė Golfo srovės kryptį. Atlantai tikriausiai žinojo apie artėjančią katastrofą ir netgi mėgino perspėti kai kuriuos savo draugus aborigenus. Taip gimė legendos apie Gilgamešą ir Nojų. Per visą tūkstančių kilometrų litosferinių plokščių pasienio liniją nugriaudėjo galingų povandeninių išsiveržimų banga, kurią lydėjo kolosalus kiekis į atmosferą išmestų garų ir pelenų. Vėl virš planetos sutirštėjo migla. Ši katastrofa galutinai sužlugdė buvusią atlantų civilizacijos galią. Į planetą keliems šimtmečiams sugrįžo ledynmetis.

Jau nebebuvo gamybos, paremtos aukštosiomis technologijomis, nebegalima buvo pasigaminti aviacijos (vimanų) ir kitados galingų atlantų ginklų užtaisų. Nebeliko reikiamo kiekio specialistų, kad tas gamybas atstatyti: pasireiškė atlantų visuomenės struktūros pasekmės, pas juos priėjimą prie žinių turėjo tik siauras pašvęstųjų ratas.

Palaipsniui naujos kartos, maišydamosis su vietiniais gyventojais, nustojo tapatinti save su atlantų civilizacija. Pavyzdžiui, užgimusi po 2000 metų nuo tų įvykių šumerų civilizacija be jokios abejonės yra skolinga už savo nuostabias žinias daugelyje sričių atlantų kultūriniam palikimui, tačiau šumerai jau netapatino savęs su ta dingstančia tauta.

1200-ais metais prieš mūsų erą senosios civilizacijos tragedijų sąraše buvo padėtas paskutinis taškas. Tada iškart kelios kometos, įskaitant Halėjaus kometą, susitiko netoli Žemės, užpildamos ją meteoritų ir asteroidų kruša. Pagrindinis smūgis teko šiaurės Amerikai, Europai ir šiaurės Afrikai. Visa ta teritorija buvo apimta gaisrų. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad tuo laikotarpiu žuvo 90 proc Anglijos ir Vokietijos teritorijų gyventojų. Panašūs praradimų skaičiai tinka ir kitoms šalims. Ištisus keturis šimtmečius po to žmonės nestatė miestų ir nerašė knygų. Būtent šiuo laikotarpiu nustota išgauti varį palei Mičigano ežerą.

Taip pasibaigė bronzos epocha, ir taip pasibaigė atlantų civilizacijos istorija.

Visa tai, kas čia papasakota, yra labiausiai tikėtinas civilizacijos istorijos per paskutinius 12 000 metų variantas, kuris paremtas pastarųjų dešimtmečių radiniais. Tolimesni tyrinėjimai šioje srityje leis patikslinti ir detalizuotį šį paveikslą. Tačiau dabar jau praktiškai nekelia abejonių, kad senovėje Žemėje egzistavo civilizacija, nenusileidžianti ir netgi pranokstanti mūsiškę. Ir visgi ji žuvo. Ir tai – pamoka mums.

Ar lemūrų ir atlantų civilizacijos buvo pirmosios mūsų planetoje? Yra svarių priežasčiųmanyti, kad ne. Ir nors tų procivilizacijų pėdsakų gerokai mažiau, jų visgi esama. Tačiau tai – kita tema.

Tai dėl ko mus norėjo įspėti atlantai? Kokią paslaptį saugo savyje piramidės ir Sfinksas? Ko mums reikėtų laukti ateityje ir kam ruoštis?

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar