Kaip susipyko prancūzų ir amerikiečių prezidentai

AR STUDENTŲ REVOLIUCIJA PARYŽIUJE BUVO IMPORTUOTA IŠ UŽ OKEANO?

1966 metų liepos 1 dieną Prancūzija pasitraukė iš NATO. Toks radikalus sprendimas tapo santykių tarp Vašingtono ir Paryžiaus paaštrėjimo pasekme. Stiprus ir nepriklausomas lyderis de Golis buvo neparankus pasauliniam hegemonui. Prancūzų prezidentas šioje priešpriešoje veikė atvirai. Amerikiečiai gi pagal tradiciją pasinaudojo slaptais mechanizmais.

Per visą savo politinę karjerą de Golis vykdė nacionalinę politiką, kurios uždavinys buvo ginti Prancūzijos nepriklausomybę nuo supervalstybių - TSRS ir JAV - diktato. Dar daugiau, svarbiausiu jo doktrinos punktu buvo devizas "Didžioji Prancūzija".

Tačiau dar 1944 metais, būdamas paprastu generolu, pokalbių su Ruzveltu metu jis suprato, kad tai labai sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik meistriškos diplomatijos, bet ir stiprios muskulatūros. "Klausydamasis Amerikos prezidento, aš galutinai įsitikinau, kad dalykiniuose santykiuose tarp dviejų valstybių logika ir jausmai reiškia labai mažai ką, lyginant su realia galia, kad čia vertinamas tas, kuris moka pasičiupti ir išlaikyti savo rankose tai, ką pačiupo; ir jeigu Prancūzija nori užimti savo ankstesnį statusą, ji turi pasikliauti tiktai pati savimi". - rašė jis vėliau.

Būtent to jis ir siekė, būdamas Penktosios respublikos prezidentu. Tačiau tuo pat metu puikiausiai suprato, kad "badytis" su TSRS Prancūzijai nepakanka resursų, o ir "pastūmėti į šalį" kitos supervalstybės, Amerikos, jis nesiruošė. De Golis nesiekė atviros konfrontacijos su kuo nors pasaulyje. Jis sudarinėjo sąjungas su kitomis valstybėmis, palaikė partneriškus santykius su JAV, mezgė kontaktus su TSRS, siekdamas sugriauti bipoliarį pasaulio modelį. Ir tuo pat metu pasiekė Prancūzijos vadovaujančio vaidmens Europos arenoje, atsižvelgdamas ir į kitų šalių interesus. Daug nuveikęs Europos šalių suvienijimo labui, jis visada propagavo idėją, kad kiekviena valstybė turi išsaugoti savo nacionalinį suverinitetą, stodama į Europos bendriją.

Šia prasme labai iškalbingas Niksono pasisakymas de Golio gimimo 100 metų jubiliejaus proga: "Esu sutikęs daug lyderių iš viso pasaulio ir dauguma jų atrodė kaip provincialai. Kalbu tai ne tam, kad kritikuočiau noriu pažymėti, kad tų susitikimų, kurie vyko tiek man prezidentaujant, tiek kitais momentais, metu jie mąstė ti apie savo pačių šalis ir apie santykius su JAV. De Golis žvelgė plačiai, matė visą vaizdą. Suprantama, jis galvojo ir apie santykius tarp JAV ir Prancūzijos, mūsų diskusijų metu mes dažnai aptarinėjome šį klausimą. Tačiau ir visas likęs pasaulis jam nebuvo svetimas. Jis žinojo, kas vyksta Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir, savaime aišku, Europoje. Šia prasme jis buvo vienas iš strateginio mąstymo gigantų".

Pokarinės integracijos planai tam tikra prasme buvo realizuoti 1958 metais, kai buvo sukurta Europos ekonominė bendrija (EEB), kuriai priklausė Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas. Vašingtonas iš pradžių buvo gana palankus šiai idėjai, tikėdamasis, kad bendrijai diriguos Vokietija, smarkiai įsipareigojusi Amerikai. Tačiau dėl energingos de Golio veiklos, EEB lokomotyvu tapo Prancūzija. Ir čia Vašingtonas jau rimtai įpyko. Sukurta tarifų ir muitų nevaržomo prekių judėjimo Bendrijos ribose sistema, barjerai, kliudantys užsienio ekonominėms intervencijoms - visa tai skaudžiai smogė Amerikos eksportui į Europą.

Tokią situaciją mėgino pakeisti iš pradžių Eizenhaueris, paskui - Kenedis ir, galiausiai, Džonsonas. Tačiau nei politiniai, nei ekonominiai svertai nesuveikė. Užbėgant į priekį, pažymėsime, kad suveikė neafišuojamas užsienio politikos mechanizmas.

Žodžiu, de Golis tapo tikru galvos skausmu Vašingtonui. Jo lozungą "Didžioji Prancūzija" už okeano traktavo kaip "Prancūzija - ne Amerika". O tai jau netilpo į jokius "demokratijos" rėmus.

PASIIMKITE SAVO ŽALIUOSIUS POPIERĖLIUS

Rėmimasis savo jėgomis, leidžiantis "pasičiupti ir išlaikyti, ką pasičiupai", visų pirma buvo susijęs su karine sfera. Nereikia pamiršti, kad de Golis buvo kovinis generolas. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis nutarė sukurti nuosavą branduolinį potencialą, kad nereikėtų pasikliauti dviejų atominių supervalstybių - JAV ir Anglijos - malone. Akivaizdu, kad ir šis ketinimas Amerikos nesužavėjo. Ir Prancūzijai, skirtingai nei Anglijai, teko viską daryti savarankiškai, be jokios amerikiečių pagalbos.

Teisingumo dėlei visgi reikia paminėti, kad Vašingtonas 1959 metais skyrė de Goliui šiek tiek prisodrinto urano. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. O juk britų bombą sukūrė iš esmės amerikiečių specialistai.

Prancūzija savarankiškai sukūrė ir 1960 metais išbandė atominę bombą. Paskui buvo pagaminta termobranduolinė bomba. Penktoji respublika sukūrė ir nuosavas šio ginklo pristatymo į taikinį priemones - raketas ir strateginius bombonešius. O paskui ir atominius povandeninius laivus su termobranduolinėmis sparnuotosiomis raketomis. Prancūzija sparčiais tempais atkūrinėjo savo didybę.

Tačiau tai neįsipaišė į dviejų polių pasaulio koncepciją. Paryžius formavo Europoje trečią galios centrą. Būtent Europoje, o ne Prancūzijoje, nes de Golis nuolat kūrė įvairius karinės-politinės sąjungos variantus: "Šešetas", kuriame nedalyvauja Anglija - JAV satelitė, Prancūzija-Vokietija su prancūzų branduolinėmis garantijomis, prancūzų-anglų atominė sąjunga. ir visa tai Vašingtono nedžiugino.

Dėl viso to Paryžiaus ir Vašingtono santykiai nuolat aštrėjo. Galiausiai žiaurus diktato ir šantažo politika, kurią varė Amerika maištingo Paryžiaus atžvilgiu, privertė de Golį imtis eilės ryžtingų atsakomųjų ėjimų, neretai pakankamai ekscentriškų.

1965 metų vasarį jis paskelbė, kad atsisako naudoti dolerį tarptautiniuose atsiskaitymuose ir kad pereina prie aukso standarto. Netrukus prancūzų fregata atplukdė į JAV 750 milijonų dolerių - pirmą siuntą, kurią reikėjo iškeisti į auksą. Ir viskas buvo padaryta pagal taisykles: doleriai keliais furgonais buvo atvežti į JAV Iždą, kur pagal Breton Vudo sutartį turėjo būti iškeisti santykiu: vienas žalias popieriukas už 35 uncijas aukso.

Šitaip amerikiečiai neteko beveik 75 tonų aukso. Tai, žinoma, nepadarė žalos ekonomikai, tačiau buvo sukurtas pavojingas precedentas: kelios šals ėmė svarstyti, kad būtų ne pro šalį pasekti prancūzų pavyzdžiu. Antras laivas su likusiais doleriais į Ameriką neišplaukė. Tame tarpe ir dėl to, kad Vašingtonas davė užuominą, kad jį pasitiks šturmo aviacija.

SITUACIJA KOMPLIKAVOSI

1965 metų rugsėjį de Golis pareiškė, kad Prancūzija nebelaiko savęs susisaisčiusia įsipareigojimais su NATO. Tai lėmė ne tik subjektyvios aplinkybės, bet ir labai objektyvios. Amerika tuo metu laikė sąjungininkus iš NATO "mažaisiais broliais". Pavyzdžiui, jie reikalavo, kad už bendrus pinigus sukurti laivai su branduoliniu ginklu paklustų NATO štabui, kuriame balso teisės buvo paskirstytos atsižvelgiant į kiekvienos šalies investicijų šiam reikalui dydį.

1966 liepos 1 dieną de Golis išlaikė savo žodį, visa prancūzų kariuomenė, pavaldi NATO, buvo perduota nacionaliniam štabui. Iš Prancūzijos teritorijos pradėtos evakuoti 29 NATO bazės su 33 000 žmonių. NATO būstinė buvo skubiai perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Tiesa, de Golis išsaugojo Prancūzijos narystę NATO politinėje veikloje.

Nuo to momento generolas tapo asmeniniu prezidento Džonsono priešu. Abipusė retorika mažai kuo skyrėsi nuo apsikeitimais maloniomis replikomis tarp Vašingtono ir Kremliaus.

De Golis buvo pasmerktas.

KAS DRUMSTĖ VANDENĮ PARYŽIUJE?

Akivaizdu, kad tarp šių dviejų įvykių egzistuoja neginčijamas priežasties-pasekmės ryšys.

Tačiau galima daryti prielaidą, ir ne be pagrindo, kad egzistuoja ryšys ir tarp Vašingtono nepasitenkinimo susiklosčiusia septinto dešimtmečio viduryje situacija ir Šarlio de Golio atsistatydinimo.

Tokie delikatūs darbai daromi, suprantama, nepaprastai skrupulingai, kad nebūtų net užuominos apie klastingą įsikišimą į kitos valstybės vidaus reikalus ir kad visa tai kada nors neiškiltų į paviršių. Nebent kur nors Lotynų Amerikoje galima beveik atvirai keisti kaip pirštines vyriausybes, o Europa - subtilus dalykas, čia akivaizdus įžūlumas gali nugąsdinti NATO partnerius.

Studentų neramumų, kaip mums pateikiamas tasai judėjimas, priežastys išties atrodo gana dirbtinai: prancūzų jaunimas neturėjo laisvės. Belieka daryti prielaidą, kad prancūzų jaunimas buvo kažkoks ypatingas, vos ne atvykęs iš kitos planetos. Nes jo teisės ir laisvės praktiškai niekuo nesiskyrė nuo kitų Vakarų Europos šalių.

Jaunimui neleido protestuoti prieš karą Vietname. O tai visiškai kvaila. De Goliui tokie protestai buvo labai parankūs. Na, areštavo šešis demonstrantus palei American Exspress būstinę daužiusius policininkus, kurie prižiūrėjo tvarką. Bet juk Vakarų Europoje, įsigalėjus kairuoliškam terorizmui, tai buvo normalus dalykas. Niekas ypatingai nesipiktino: mes darome savo darbą, policija - savo.

Savaime suprantama, kairiųjų jėgų vykdomu smurtu ir pasistengė pasinaudoti tos Amerikos jėgos, kurios stengėsi kaip nors pašalinti maištingą generolą. Ultradešinieji tokiam vaidmeniui netiko - juos visiškai patenkino devizas "Didžioji Prancūzija". Darbininkus irgi buvo nelengva išjudinti, kadangi šalis išgyveno ekonominį pakilimą. Tiesa, studentai juos netrukus išprovokavo reikalauti padidinti atlyginimus. Ir darbininkai ėmė užiminėti gamyklas. Tačiau greitai nusiramino, gavę nedidelius priedus.

Stulbina tai, kokiu greičiu, neegzistuojant mobilaus ryšio, įsiplieskė gaisras. Galima tvirtinti - jis buvo ne stichiškas, o puikiai organizuotas. Ir jis labai sparčiai išplito po visą šalį. Tokius rezultatus gauti galima gauti tiktai valdant procesą iš vieningo centro. Ir turint iš anksto sudarytą planą, kuris atsižvelgė į tvirtą prezidento charakterį. Kaip sakoma, atsitrenkė dalgis į akmenį. Tiksliau - jis buvo nukreiptas į akmenį.

Esama netiesioginių liudijimų, kad "revoliucijos" procese dalyvavo spectarnybų profesionalai. Pavyzdžiui, Nantere, Paryžiaus priemiestyje, studentai per dvi dienas demaskavo į jų gretas infiltruotus policijos agentus ir surengė jų nuotraukų parodą. Ir čia vienas iš dviejų - arba agentai buvo visiški debilai, arba studentams kažkas paslapčia perdavė sąrašą.

NAUJAS DE GOLIS

Pasitraukus de Goliui, Prancūzija atsisakė savo ambicijų. Didybė buvo demonstruojama tiktai ribotame regione. Tradiciškai pešdamasis su anglais, Paryžius palaikė piliečių dvasią reguliariais pramoniniais karas su šia sala - mėsos karas, šokolado ir kiti.

O 2009 metais Sarkozy sugrąžino Prancūziją į NATO. Prie Sarkozy ir ypač prie dabartinio Olando kalbėti netgi apie minimalų prancūzų siekį turėti nuosavą gynybos politiką kažkaip netgi kvaila. Prancūzija, kaip ir anglai, stengiasi iš paskutiniųjų, kad įsiteiktų amerikiečiams. Ir vos tik pirštu amerikiečiams pamojus, metasi į karines avantiūras: tai į Libiją, tai į Siriją. O tai galutinai griauna kitados taip sunkiai iškovotą Prancūzijos autoritetą Artimuosiuose Rytuose.

Apie Prancūzijos didybę priimta prisiminti per prezidento ir parlamento rinkimus. Tačiau realią prasmę į šiuos žodžius įdeda turbūt tiktai Mari le Pen, dukra žmogaus, kuriuo buvo bauginama visa Europa. Išmintinga dukra iš kraštutinio dešiniojo flango aktyviai juda link centro. Apie ką liudija rinkimų į Europarlamentą rezultatai, kai jos "Liaudies frontas" gavo Prancūzijoje daugumą balsų.

Žinoma, politinės nuotaikos ne tik Prancūzijoje, bet ir Europoje pasislinko dešinėn. Tačiau ir le Pen demonstruoja lankstumą, dėl ko dabar jos partiją vadina ultradešiniąja tiktai neseniai Europarlamente dominavę pasenę ir respektabilumo įgavę septintojo dešimtmečio kairieji maištininkai. Jei dėmesingai paskaitysime jos programą, susidaro įspūdis, kad Mari turėjo dar vieną tėvą - de Golį. Ir jis savo dukros veikla būtų labai patenkintas.