Čintamani akmuo, Agarati ir Šambala

Nikoiajus Rerichas (1874-1947 M.), garsus rusų dailininkas, archeologas, keliautojas, rašytojas… XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje persikėlė gyventi į Indiją. Rerichas istoriją ir gamtą traktavo kaip vieningos „kosminės evoliucijos” procesą. Dalyvavo ekspedicijose į Kiniją, Mongoliją, kitas Centrinės ir Rytu Azijos šalis.

Akmens istorija

Mistiškasis Čintamani akmuo minimas padavimuose ir legendose, taip pat rankraščiuose ir knygose – tiek senovinėse, tiek dabartinėse, ypač parašytose Rytų šalyse. Šis daugiabriaunis buvo išpjautas iš juodos spalvos mineralo ir turėjo blizgančius ruoželius. Tai buvo akmuo ir tuo pačiu metu ne visiškai akmuo, nes žmogaus suvokiamame erdvės ir laiko matavime jis egzistuoja tik dalinai. Čintamani akmuo – tai daugiau nei artefaktas: tai raktas nuo kažkokių menamų durų, kurios žmonėms buvo užvertos labai tolimoje praeityje.

Pagal vieną versiją, šis akmuo labai seniai buvo suskaldytas į tris dalis. Viena dalis atsidūrė nuošaliame Tibeto vienuolyne, kita – paslaptingame požeminiame Agarti mieste, o trečioji dalis atsidūrė Niujorko istorijos muziejuje.

Remiantis senoviniais tekstais, vienas akmens fragmentas buvo iš Tibeto pasiųstas į Jeruzalę karaliui Saliamonui, kuris jį įsakė supjaustyti į keturias dalis. Iš vienos dalies karaliui buvo pagamintas žiedas, o kitas tris dalis islamo įkūrėjas pranašas Mahometas po pusantro tūkstančio metų išgabeno į Meką.

Šiuos tris Čintamani akmens fragmentus musulmonai garbino nuo senų laikų, jie tikėjo nežemiška jų kilme. Pagal padavimą, Čintamani akmens fragmentai yra paslėpti Kaaboje – senovinėje šventykloje, aplink kurią vėliau buvo pastatyta Didžioji Mečetė, dar žinoma kaip Haram Beit Ulach.

Nikolajaus Rericho ieškojimai

Ekspedicijų po Azijos šalis metu Rerichas išgirdo apie budistų tikėjimo personažus – Aštuonis Nemirtinguosius, gyvenančius požeminiame mieste kalnuose ties Kinijos ir Tibeto siena. Vienose legendose šis miestas vadinamas Agarti, kitose – Hei Jong Mu. Pagal kai kuriuos duomenis, jis randasi netoli nuo Tibeto sostinės Lhasos, o kalnuose yra į jį vedantys tuneliai. Kai kurie istorikai rašė, kad Čintamani akmuo gali būti kaip kelrodis, rodantis kelią į Aštuonių Nemirtingųjų miestą.

Iš vietinių gyventojų nusamdytas palydovas Rerichui papasakojo, kad Kunlunio kalnų masyvo viduje yra didžiulė ertmė su aukštais skliautais, kurioje dar nuo priešistorinių laikų saugomos neįkainojamos brangenybės. Palydovas taip pat užsiminė apie kažkokius paslaptingus „pilkuosius žmones”.

Yra duomenų, kad Trasilumpo vienuolyno vyresnysis Rerichui įteikė gabaliuką Čintamani akmens, taip parodydamas savo pagarbą ir pasitikėjimą. Vienuolis buvo įsitikinęs, kad šis akmuo į Žemę buvo atgabentas iš Sirijaus sistemos planetos. Viename senajame budistų tekste pasakojama: „Kai Saulės sūnus nusileido į Žemę tam, kad išmokintų žmoniją, ant Žemės nusileido skydas, kuris savyje sukaupė visą pasaulio jėgą”.

Vėliau Rericho žmona Jelena, tyrinėdama akmenį, jame aptiko paslaptingų simbolių. Pats dailininkas, ištyręs užrašą, nusprendė, kad jis atliktas senovine sanskrito kalba, o pačiame užraše buvo pateikta tokia informacija: „Mano kelias čionai driekėsi pro žvaigždes. Aš atgabenau taurę, padengtą apsauga. Ir dar atgabenau brangenybę, Oriono dovaną”.

Jelena Rerich teigė, kad akmuo spinduliavo, šis spinduliavimas buvo stipresnis, nei radžio, tik vyko kitu dažniu. Nikolajus Rerichas manė, kad Čintamani akmuo yra psichinės energijos, vadinamos „šug”, akumuliatorius, kuris, esant tam tikroms sąlygoms, gali šią energiją atiduoti. Jeigu žmogus palies šį akmenį, tai įgaus tokių savybių, jog kurį laiką galės matyti Aštuonių Nemirtingųjų miestą Agarti.

Kai kuriais duomenimis, vienuolyno vyresnysis paprašė, kad Rerichas šią dovaną nugabentų į Europą, kur jis 1919 metais padėjo sėkmingai Ženevoje įkurti Nacijų lygą, kurios tikslas buvo vystyti bendradarbiavimą tarp tautų ir užtikrinti taiką bei saugumą. Po to, kai 1946 metais Nacijų lyga nustojo egzistuoti, Rerichas akmenį sugrąžino į Trasilumpo vienuolyną.

Vienuolyno vyresnysis taip pat papasakojo Rerichui seną padavimą apie tai, kad Nemirtinguosius iš molio nulipdė Rytų oro valdovas Mu Kungas ir Vakarų oro valdovė Jong Mu. Vėlesniuose padavimuose teigiama, kad Nemirtingieji į Žemę atkeliavo iš Sirijaus sistemos planetos ir Tibeto kalnuose įrengė savo bazę, kurioje atliko genetinius eksperimentus.

Požeminis Agarti ir Sambalos pasaulis

Vienoje knygoje, kurioje aprašė savo ekspediciją į Tibetą, Rerichas paminėjo danguje skrendantį diską. Palydovas pasakė, kad šie diskai atskrenda iš požeminio Agarti miesto.

Egzistuoja hipotezė, kad Žemė yra tuščiavidurė. Šios hipotezės šalininkai stengėsi (ir iki šių dienų stengiasi), norėdami surasti įėjimus į šią vidinę Žemės ertmę. Manoma, kad šie įėjimai turi būti netoli Žemės ašigalių, ypač arčiau Šiaurės ašigalio. Dabartiniu metu šių „slaptų durų” paieškai pasitelkiami įvairiausi metodai, netgi fotografavimas iš palydovų.

Kaip teigia Tibeto budistai, Agarti viduje randasi dar paslaptingesnis miestas – Šambala. Kelionių po Tibetą metu sutuoktiniai Rerichai ne kartą kalbėjo su vyriausiais budizmo dvasininkais šiomis temomis. Kai kurie pokalbiai atpasakoti Nikolajaus Rericho knygose „Altajus – Himalajai” (1927 m.), „Azijos širdis” (1929 m.) ir „Šambala” (1930 m.).

Rerichas rašė: „Prisimenu, kaip keliantis perėja Karakorumo kalnuose, mano palydovas ir padėjėjas Ladakis kartą manęs paklausė: „Ar ponas žino, kad štai ten priešais mus yra nepaprasta kalnų šalis? Ar ponas žino, kad tenai esančiuose požeminiuose urvuose saugomi didžiuliai lobiai, o šiuose urvuose gyvena tauta, kuri su pasibjaurėjimu žiūri į visa tai, kas Žemėje yra nuodėminga?”

Taip pat prisimenu, kai artėjome prie Chotano miesto (dabartinis Sindziango-Uigūrų autonominis rajonas Kinijoje), garsas nuo mūsų arklių kanopų smūgių į žemę pasidarė duslus, tarsi iš tiesų po mumis buvo kažkokie urvai ar tuštumos. Karavaną lydintys žmonės į tai irgi atkreipė dėmesį. Kai pamatėme įėjimus į urvus, karavano varovai pasakė: „Kažkada, labai seniai, čia gyveno žmonės, tačiau dabar jie yra iškeliavę į žemės vidų. Jie rado praėjimą į požeminę karalystę”.

Šventas žodis

Pateikiame dar vieną fragmentą iš pokalbio, kuris 1928 metais vyko tarp Rericho ir vienu Tibeto lama:

- Lama, papasakok man apie Šambalą.

- Juk jūs, iš vakarų atkeliavę žmonės, ne tik nieko nežinote apie Šambalą, bet ir nenorite žinoti. Tikriausiai, tu manęs klausi dėl paprasčiausio smalsumo ir todėl garsiai ištarei šį šventą žodį.

Po ilgų Rericho įkalbinėjimų ir įtikinėjimų, kad jis tikrai tuo nuoširdžiai domisi, lama, visą tą laiką atidžiai stebėjęs savo pašnekovą, vis tik nusprendė tęsti pokalbį.

- Didžioji Sambala yra toli už vandenyno. Tai galinga dangaus dievų karalystė. Ji neturi nieko bendro su Žeme. Kodėl jūs, žmonės, ja domitės? Tik toli šiaurėje, ir tik keliose vietose, tu gali pamatyti šviečiančius Sambalos spindulius. Sambalos paslaptys patikimai apsaugotos nuo pašalinių.

- Lama, mes žinome apie Šambalos didybę. Ir mes žinome, kad ši neapsakomai nuostabi šalis egzistuoja. Mums taip pat yra žinoma, kad kai kurie aukščiausieji lamos lankėsi Šambaloje… Girdėjau apie nepaprastą Buriatijos lamos pasakojimą, kuriame jis pasakojo, kaip buvo vedamas siauru slaptu praėjimu. Todėl papasakok man ne tik apie dangiškąją Šambalą, bet ir apie tą, kuri egzistuoja Žemėje, nes aš žinau, kad yra tokia. Lama, pasakyk man, kaip taip gali būti, kad šios šalies iki šiol nerado nė vienas keliautojas? Juk žemėlapyje praktiškai nebeliko baltų dėmių. Panašu, kad visos kalnų viršūnės pavaizduotos žemėlapiuose, ištirtos visos upės ir slėniai.

- Tie žmonės, kuriuos vadini keliautojais, dar daug ko nerado Žemėje. Pavyzdžiui, tegul kas nors pabando patekti į Šambalą be kvietimo! Tu, tikriausiai, girdėjai, kad aukštai kalnuose esančiose plokštikalnėse teka upės, kurių vandenyje yra žmogui mirtini nuodai. Gal tau netgi teko matyti žmones, kurie mirė po to, kai įkvėpė nuodingų garų, kylančių nuo šių upių, bandydami per jas persikelti. Daugelis mirtingųjų bando pasiekti Šambalą, nors jų tenai niekas nekvietė. Kai kurie jų dingsta amžiams. Tik labai nedaug kam pavyksta pasiekti šventąjį miestą, ir tik tokiu atveju, jeigu jų karma padeda šiam siekiui.

Apie Sambalos ir Agarti paslaptis rašo ir Jenas Lamprechtas savo knygoje „Tuščiavidurės planetos” (1998 m.). Joje rašoma, kad garsus lama Jo šventenybė Orgjenas Kusumas Lingpa, Tibeto medicinos žinovas ir vienos iš budizmo atšakos – vadžjaranos – mokytojas, skaitė paskaitas San Chosė mieste Kalifornijoje (JAV). Kaip teigia knygos autorius, vienos paskaitos metu lama teigė, kad Agarti galima pasiekti, septynias dienas skrendant nuo Indijos į šiaurę. Manoma, kad lama turėjo mintyje vidutinį paukščio skrydžio greitį. Jeigu tai tiesa, tai po septynių dienų tokio skrydžio atsidurtumėme pačiame Arkties centre.

Daugiau nei prieš 70 metų Rerichas, kalbėdamas su kitu lama, iš pastarojo išgirdo, kad Šambala yra toli šiaurėje. Gal šis lama mintyje irgi turėjo Arkties vandenyno rajoną?

Mįslės ir faktai