BLOGIO BRANGENYBĖS

1885 - ŲJŲ M. BIRŽELIO 1 D. Į MAŽYTĘ BAŽNYTĖLĘ REN-LE-ŠATO KAIMELYJE ATVYKO NAUJAS ŠVENTIKAS, 33-JŲ METŲ AMŽIAUS BERANŽĖ SONJERAS. TAI BUVO GRAŽUS, TVIRTO KŪNO SUDĖJIMO VYRIŠKIS, ENERGINGAS IR NEKVAILAS ATRODĖ, KAD JAM BUVO NUMATYTA PUIKI KARJERA SEMINARIJOJE JIS BUVO VIENAS IŠ PIRMAUJANČIŲJŲ. TAČIAU JAUNASIS KIURE PAREIKALAVO, KAD BŪTŲ PASIŲSTAS TARNAUTI Į RYTŲ PIRĖNŲ KAIMELĮ, KURIAME GYVENO VOS 200 ŽMONIŲ, O PATS KAIMELIS NUO ARTIMIAUSIO KARKASONO MIESTO BUVO NUTOLĘS PER 40 KM. KUKLIAME ŠVENTINIAME MINĖJIME, KURIS BUVO SURENGTAS JAUNIEMS DVASININKAMS SEMINARIJOS BAIGIMO PROGA, SONJERAS TAIP PAAIŠKINO SAVO PASIRINKIMĄ: „AŠ UŽAUGAU KAIMYNINIAME KAIME. REN-LE-ŠATO - TAI TARSI ANTRIEJI NAMAI".
TARNYBA GRIUVĖSIUOSE

Šventosios Marijos Magdalenos bažnyčia, kuria turėjo rūpintis naujasis šventikas, nuo laiko ir blogų sąlygų buvo pavirtusi griuvėsiais. Šventiko namelis buvo visiškai sugriuvęs, todėl Sonjeras turėjo laikinai prisiglausti parapijietės Aleksandrinos Maro nametyje.
Tuo metu atlyginimą Šventikams mokėjo valstybė. Atsitiko taip, kad vieno pamokslo metu Sonjeras pasakė pamokslą, kuris valdžios atstovams pasirodė per daug laisvamaniškas, todėl kunigas buvo įtrauktas j „juodąjį sąrašą“ ir jam nustotas mokėti atlyginimas. Dabar jis tapo tikru vargšu tikrąją to žodžio prasme. Nepriteklius privertė atsisakyti ponios Maro paslaugų. Sonjeras persikėlė j pusiau sugriuvusį bažnyčios namelį. Jis įklimpo į skolas, vos prasimaitino medžiodamas ir gaudydamas žuvį.
Praėjo keletas metų. Beranžė Sonjeras nežinia už kokias lėšas pasisamdė tarnaitę - skrybėlių siuvyklos darbininkę Mari Denaro, kuri ištikimai jam tarnavo iki paskutinio atodūsio.
Visus po to sekusius metus šie du žmonės, esantys tokio skirtingo charakterio ir išsilavinimo, buvo susieti kažkokia nematoma paslaptinga jėga, kuri juos pavertė ištikimais sąjungininkais. Netgi tada, kai Beranžė Sonjeras sulaukė didžiulės sėkmės ir gyveno prabangoje, jis net nemanė, išsiskirti su Mari.

Moteris, savo ruožtu, netgi gyvenimo pabaigoje, iškankinta ligų ir vienatvės, nepasidavė jokioms vilionėms bei įkalbinėjimams ir neatskleidė paslapties, kuri buvo žinoma tik Sonjerui ir jai...

PASLAPTINGAS RADINYS

Kiure kantriai tarnavo skurde, tačiau, laimei, abatas Ponsas Ren-le-Šato bažnyčiai po mirties paliko 600 frankų. Šių kuklių lėšų dėka Sonjeras galėjo pradėti būtiniausius remonto darbus. 1891 -ųjų metų pabaigoje buvo pradėtas pagrindinio altoriaus remontas. Jis buvo įrengtas ant dviejų labai senų medinių stulpų, papuoštų raižiniais, vaizduojančiais kryžius, ir paslaptingomis raidėmis. Nuo altoriaus buvo nuimta plokštė, po kuria restauratorių laukė siurprizas: vienas stulpas buvo pilnas.

Sonjeras įkišo ranką ir ištraukė keturis medinius vamzdelius, iš abiejų galų užlipintus vašku. Ant vaško buvo matomi kažkokių keistų atspaudų pėdsakai. Vamzdeliai buvo atidaryti ir iš jų išimti pergamento ritinėliai. Juose buvo lotyniškomis raidėmis užrašytas tekstas.

Iš pirmo žvilgsnio šis tekstas atrodė beprasmis, ir tik labai atidus stebėto­jas galėjo pamatyti, kad vienos raidės tekste yra truputį aukštesnės už kitas. Sudėjus šias raides, buvo galima perskaityti gana sudėtingą pranešimą:
„A DAGOBERT ROI ET A SION EST CE TRESOR ET IL EST MORI“ („Šis turtas priklauso karaliui Dagobertui ir Sionui, ir tai yra - mirtis“). Be šios frazės tekste dar buvo kažkokie skaičiai. Meras patarė rastas senienas perduoti j municipalini archyvą, tačiau Sonjeras atsakė, kad geriau jas parduoti Paryžiuje. Municipalitetas pasiuntė verslininko gyslelę turintį kiure į sostinę, netgi apmokėjo visas kelionės išlaidas.
Atvykęs į Paryžių, Beranžė Sonjeras susitiko su abatu Bjeliu, lingvistikos ir slapto rašto specialistu. Sostinėje Bjelis buvo žinomas kaip slaptos draugijos, užsiiminėjančios okultizmu, Kiure Paryžiuje praleido tris savaites, kurių metu apsilankė Luvre ir užsakė Puseno paveikslo „Arkadijos piemenys" kopiją. Dėl nežinomos priežasties Bjelis Sonjerui negrąžino senovinių manuskriptų, tačiau kiure buvo pasidaręs jų kopiją - dėl visa ko.

Sugrįžęs į Ren-le-Šato, Sonjeras toliau tęsė restauracijos darbus. Toliau vyko iš viso keisti dalykai: vietinėse kapinaitėse kiure surado prieš 100 metų mirusios markizės Marijos d‘Otpul de Blanšfor kapą. Ant antkapio buvo iškalta tiksli pranešimo, esančio viename rastame ritinėlyje, kopija! Sonjeras sunaikino šį užrašą, tačiau jis nežinojo, kad neseniai prieš tai užrašo kopiją padarė vietinių istorijos mėgėjų archeologinės ekspedicijos nariai.

BEPROTIŠKI PINIGAI

Sonjeras, lydimas ištikimosios Mari Denaro, apvaikščiojo apylinkes, ieškodamas kitų antkapių. Kokių būtent - žinojo tik jis vienas. Kaimo kiure pradėjo aktyvų susirašinėjimą su visa Europa. Po to prasidėjo kažkokie neaiškūs reikalai su įvairiais bankais. Galiausiai, šventikas inkognito ėmė keliauti, niekam nepasakodamas apie savo maršrutus. Po šių kelionių Mari Denaro vardu ėmė plaukti stambios piniginės perlaidos iš įvairių šalių...
Kuo toliau, tuo įdomiau. Kiure atliko kažkokius nepaaiškinamus mokėjimus, kurie, kaip paaiškėjo po jo mirties, siekė milijonus frankų! Tai, kad šventikas ir jo draugė gana smarkiai praturtėjo, Sonjeras aiškino labai paprastai — palikimas. Tačiau niekas apylinkėse tuo netikėjo, nes labai jau įtartinos buvo tos dovanos, kurias jis dovanojo savo draugams. Pavyzdžiui, vienam padovanojo nuostabaus grožio senovinę taurę, kitam — labai vertingą VI-VII amžių monetų rinkinį...


Sonjeras savo turtu dosniai dalijosi ir su parapijiečiais. Dalis pinigų buvo skirta kaimo gerbūviui kelti - kelio ir vandentiekio statybai, o kita dalis buvo paaukota vargingiausiems gyventojams. Bažnyčia buvo visiškai perstatyta, o virš jos portiko buvo išgraviruotas lotyniškas užrašas „TERRIBILIS EST LOCUS ISTE“ („Tai baisi vieta“). Kai buvo baigti pagrindiniai remonto darbai, Sonjeras pasamdė grupę garsių akmenskaldžių ir dailininkų, kurie turėjo užsiimti bažnyčios vidaus įrengimu. Sonjeras asmeniškai tikrino, kad visi jo planai būtų tiksliai įgyvendinti, pats sudarinėjo užrašų tekstus, net tris kartus privertė meistrus perpiešti Kristaus nukryžiavimo sceną.
Visi darbai buvo baigti 1897-ais metais. Vienas Dievas žino, kodėl Karkasono vyskupas Bajaras vis tik pašventino bažnyčią, nes „remonto“ rezultatai, švelniai pasakius, stebino. Spręskite patys: vos įėjus į šventyklos vidų, lankytoją apimdavo kažkoks nesuprantamas nerimas. Krapylą prie įėjimo į bažnyčią laikė tikriausias velniukas.

Kai akys priprasdavo prie prietemos, tai buvo galima pamatyti visą būrį nepaprasto išsigimimo sutvėrimų, kurie rodė įvairias grimasas, jie patys sustingę nepadoriose pozose, išdažyti ryškiomis spalvomis ir į bažnyčios lankytojus įsistebeiliję baimę keliančiu stikliniu žvilgsniu.
Kiure ir toliau švaistė pinigus. Jis kalno viršūnėje pastatė trijų aukštų dantytą bokštą, kurį pavadino Magdalenos bokštu. Jis pats asmeniškai stebėjo, kad bokštas būtų tiksliai orientuotas pagal pasaulio šalis, iš statybininkų reikalavo tiesiog matematinio tikslumo. Kitame savo valdų gale Sonjeras pastatė didžiulę vilą, kurią biblinės gyvenvietės garbei pavadino Betanija. Po to įrengė puikią oranžeriją ir nuostabų parką su tvenkiniu. Kiure pinigus švaistė į kairę ir dešinę, pirko retus kiniškus daiktus, brangius audinius, antikinius gaminius iš marmuro, surinko puikią biblioteką. Bažnyčios aukštesnieji veikėjai į visą tai žiūrėjo pro pirštus.

NUODĖMĖS NEATLEISTOS

1917-ųjų m. sausio 17 d. Sonjerą ištiko širdies priepuolis. Jam buvo pakviestas šventikas iš kaimyninės parapijos. Šis užsidarė kambaryje su ligoniu, o kai išėjo iš jo po išpažinties, tai, kaip pasakojo liudininkai, jo veide matėsi didelis sumišimas. Jis pasakė, kad atsisakė suteikti mirštančiajam paskutinį patepimą, todėl jis mirė, taip ir negavęs nuodėmių atleidimo. Savo testamente šventikas pareiškė, kad neturi absoliučiai jokio turto. Tačiau jo ištikima tarnaitė Mari ir toliau gyveno šeimininko pastatytoje viloje iki 1946-ųjų metų be jokių rūpesčių. 1953-iais metais ją, kaip ir Sonjerą, išriko širdies priepuolis, ir ji greitai mirė, nusinešdama su savimi paslaptį į kapą. Beje, apie kai ką ji spėjo prasitarti savo artimam draugui. Po altoriumi rastame senoviniame pergamente buvo užfišruotos žinios apie paslėptą didžiulį lobį. Šios paslapties įminimo raktas buvo Puseno paveikslas „Arkadijos piemenys“ (štai kodėl Sonjeras Paryžiuje užsakė šio paveikslo kopiją).
Paveiksle pavaizduoti trys piemenys ir piemenaitė, kurie, apsupę senovinį kapą, ant jo rašo žodžius „ETINARCA-DIAEGO". Paveikslo gilumoje pavaizduotas kažkoks neįsimintinas kalnų peizažas, kurį, atseit, sugalvojo pats dailininkas. 1970-ais metais 10 km nuo Ren-le-Šato, prie Arko kaimelio buvo aptiktas kapas, visiškai identiškas tam, kuris pavaizduotas piešinyje su piemenimis. Viskas sutapo - forma, dydis, aplinkui augantys augalai, netgi uolos gabalas, į kurį koja remiasi vienas piemenų. Kai kapas buvo atvertas, jis pasirodė besąs tuščias...
Nėra jokių abejonių, kad Sonjeras rado kažkokį lobį, tačiau tai nepaaiškina nei ypatingo bažnyčios požiūrio į šį reikalą, nei Vatikano atlaidumo nepaklusniam šventikui, nei neskelbiamo leidimo statyti keistą bažnyčią, nei atsisakymo suteikti paskutinį patepimą. Gal Sonjero turtai turi visai kitą pagrindą - nematerialų? Gal tai buvo kažkokios slaptos žinios, kurios šiuo atveju buvo keičiamos į turtus? Kokie turtai pateko į Sonjero rankas? Atsakymo iki šiol nėra.



1956-ais metai Renė Dekadje, Karkasono bibliotekininkas kartu su keliais entuziastais pradėjo kasinėjimus prieš pagrindinį Ren-le-Šato bažnyčios altorių ir rado nemažai įdomių daiktų. Pavyzdžiui, buvo aptikta vyro kaukolė su ritualine įrantą, kurią atlikdavo per savo apeigas satanistai, o Sonjero namo sode buvo aptikti trijų vyriškių skeletai, kuriuose buvo matomos kulkų paliktos žymės. 1990-ais metais speciali komisija iš Paryžiaus bažnyčioje atliko naujus kasinėjimus. Kas ten buvo aptikta - taip ir liko paslaptimi...