Šią savaitę sukanka dvi skausmingos istorinės datos – 1382 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis
buvo nužudytas savo sūnėno Jogailos pilyje Krėvoje, po trejų metų, 1385
m. rugpjūčio 14 d., Jogaila toje pačioje Krėvoje, kurios požemiuose
buvo pasmaugtas Kęstutis, mainais už lenkišką karūną sutiko Lietuvos
Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) prijungti prie Lenkijos Karalystės.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)
profesorius Zigmantas Kiaupa, kurį pakalbino „Ūkininko patarėjas”,
abejoja Lenkijos ir ypač Baltarusijos istorikų skelbiamomis versijomis,
kad Kęstučio smurtinė mirtis buvo geopolitinė žmogžudystė: jis dažnai
kariavo su Lenkija ir niekada nebūtų sutikęs sudaryti unijos su Krokuva.
Netiki
profesorius Z. Kiaupa ir interneto pokalbių svetainėse paplitusiomis
sąmokslų teorijomis, esą Kęstutį pašalino didžiosios kunigaikštienės
rusėnės Julijonos Algirdienės iš Tverės vadovaujami Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės stačiatikiai, nenorėję, kad Kęstutis katalikiškai
apsikrikštytų ir taptų provakarietiškos Lietuvos karaliumi. VDU
profesorius laikosi tradicinės daugumos lietuvių istorikų nuomonės, kad
Kęstutis tapo vidaus pilietinio karo dėl valdžios auka.
Neteisingas vertimas?
„Dabar Lietuvos
istoriografija kitaip vertina ir Krėvoje pasirašytą dokumentą. Tai ne
unijos (sąjungos) sutartis, o tik ketinimų protokolas. Lietuva ir Lenkija
liko atskiros valstybės. Tuometinėje Europoje tokių pavyzdžių, kai
vienas valdovas sėdėjo kelių šalių sostuose, buvo daug. Lotynišką žodį
„applicare“, pavartotą Krėvos sutartyje, kai kurie praeities tyrinėtojai
neteisingai išvertė „prijungti“ (Lietuvą prie Lenkijos), nors ši sąvoka
turi daug reikšmių ir nebūtinai nusako pavaldumą“, - „Ūkininko
patarėjui“ tvirtino prof. Z. Kiaupa, 2004 m. išleistos „Lietuvos
valstybės istorijos“ autorius.
Kodėl ne Medininkuose?
Jogaila
sutarčiai su Lenkija pasirinko tą pačią pilį, kurioje buvo įvykdytas
kraupus, klastingas nusikaltimas: valdovas žuvo nuo giminaičio rankos, o
nužudytojo sūnus išsigelbėjo tik persirengęs tarnaitės drabužiais,
apgavęs sargybinių budrumą ir pabėgęs iš nelemtosios tvirtovės.
„Tarpvalstybinėms deryboms tinkamų pilių Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje nebuvo labai daug. Manau, grynas atsitiktinumas, kad
sutartis su Lenkija sudaryta Krėvoje, o ne dvigubai didesnėje ir
tvirtesnėje Medininkų pilyje“, - aiškino istorikas Z. Kiaupa.
Politika - partnerystė, o ne draugystė
1387-1401 metais Vytautas Didysis
prisivertė užmiršti, nuo kieno rankos žuvo jo tėvas Kęstutis. Lietuvos
didysis kunigaikštis Vytautas tapo Lenkijos karaliaus Jogailos vasalu.
„Vytautas - valdoviško kraujo asmuo, gyvenęs rūsčiais, negailestingais
laikais. Šeimų, giminių tarpusavio žudynės tada nebuvo toks jau retas
reiškinys. Ne tik Lietuvoje – ir į Vakarus, ir į Rytus nuo mūsų.
Valdovais tapdavo tik žmonės, užgniaužę praeities skriaudas, sugebėdavę
galvoti apie dabartį ir planuoti ateitį. Politikos viršūnėse nėra draugų
– tik partneriai. Taip buvo visuomet“, - tikino 2012 m. Lietuvos mokslo
premijos laureatas Z. Kiaupa.
Pelėsiais ir kerpėm apaugus pilis
Kol
Lietuvos istorikai vengia Kęstučio mirtį sieti su LDK ir Lenkijos
draugystės sutartimi, baltarusių mokslininkai nuodugniai tyrinėja Krėvos
pilies griuvėsius ir skelbiasi atradę rūsį, kuriame paskutines gyvenimo
dienas praleido vienas galingiausių ikikrikščioniškosios Lietuvos
valdovų.
Anot Baltarusijos archeologų, Krėvos pilies šiaurės
vakarinis Kunigaikščių (Kęstučio) bokštas buvo keturių aukštų, įskaitant
ir rūsį. Kiekvienas aukštas – 4,8-5 metrų aukščio. Čia 1382 m.
rugpjūčio pradžioje gyveno iš derybininkų įkaitais ir kaliniais virtę
Kęstutis, jo sūnus Vytautas su būreliu savo tarnų. Archeologiniai
kasinėjimai Krėvos griuvėsiuose finansuojami iš valstybinės programos
„Baltarusijos pilys“.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka
liepė atstatyti kai kurias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
tvirtoves, tačiau Krėvoje stūkso tik garsiosios pilies griuvėsiai.
