Asasinai

Asasinų įtaka istorijai milžiniška. Puikūs kariai, jie buvo savotiškos viduramžių specialiosios pajėgos. Taip pat jie ištobulino žvalgybos ir verbavimo metodus, pagal jų pavyzdį buvo kuriami Europos ordinai.

VIDURAMŽIŲ UTOPIJA

Alamutų valstybė, kurioje užgimė asasinų ordinas, buvo savotiška viduramžių pasaulio utopija. Jos įkūrėjas ir pamokslininkas ibn Sabachas sugebėjo jau XI šimtmetyje panaikinti skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų. Pats gyvendamas labai asketiškai, jis griežčiausiai uždraudė visus prabangos apsireiškimus: puotas, medžiokles, prašmatnius drabužius. Bet koks nepaklusnumas buvo baudžiamas mirtimi, ir to neišvengė netgi jo paties sūnus, kurį įtarė įstatymų nesilaikymu.

Visa nizaritų valstybė, kuri driekėsi Persijos, Sirijos, Irano ir Irako teritorijose, aklai pakluso vienam žmogui, kuris tuo pat metu buvo dar ir dvasinis lyderis. Pagal jo doktriną, pažinti Dievą protu buvo neįmanoma. Pažinimą pasiekti galima tiktai klausantis tikrojo imamo, kuris buvo žinomas tiktai vienam Sabachui, pamokslų. Tie, kurie jo nepripažino, pagal doktriną, patekdavo į pragarą. Jokie kitokie musulmonai, išskyrus izmaelitus, neturėjo teisės išsigelbėti nuo pragaro, kadangi mėgindavo pažinti Dievą protu.

Nežiūrint į paprastumą, ibn Sabacho programa idealiai prigijo XI amžiaus arabų pasaulyje. Ji nenumatė religinių disputų ir reikalavo tiktai vieno - beribio paklusnumo imamui, u ką giliai tikintiems buvo žadamas rojus. Suprasti šią ideologiją sugebėjo netgi neraštingas valstietis. Ji išlaisvino nuo būtinybės mąstyti ir priimti sprendimus. Ji tvirtino, kad vadas žino galutinę ir absoliučią tiesą. Tokia religija pasirodė esanti tiek sėkminga, kad nedidukė valstybė, gyvenanti pagal jos postulatus, išsilaikė iki XIII šimtmečio vidurio ir žlugo tik tada, kai regioną užplūdo mongolai-totoriai.

VERBAVIMO PIONIERIAI

Iš esmės asasinai buvo "viduramžių specpajėgos" - jie rinko informaciją, o taip pat susidorodavo su valdovui neįtikusiais politiniais veikėjais. Remiantis religinėmis vertybėmis, kur imamas - izmaelitų vadas, buvo sudievintas, o jo žodžiai buvo traktuojami kaip Dievo balsas, Sabachui pavyko sukurti savo fanatiškų pasekėjų, pasirengusių kiekvienu momentu išpildyti kiekvieną nurodymą, įskaitant savižudybę, ordiną. Tai buvo nizaritų armija, kuri, nepaisant jos negausumo, laikė kaimynines šalis nuolatinėje baimėje.

Būtent asasinai vieni iš pirmųjų įsisavino verbavimą, jiems pasisekdavo užverbuoti agentus aukščiausiuose valdžios ešelonuose kaimyninėse valstybėse. Įstojusiam į žvalgybines struktūras žmogui buvo įteigiama, kad jis pildo didžią misiją, prieš kurią nublanksta visos pasaulietiškos pagundos ir baimės. Suprantama, tam, kuris tapdavo asasinu, kelio atgal jau nebebuvo.

APKVAITINTI ROJUMI

Istorikai pažymi, kad ibn Sabachas buvo tikras mistifikacijų virtuozas, jų pagalba jis demonstravo savo kaip pusdievio savybes. Pasitelkus tam tikrus triukus, jam pavykdavo pasiekti absoliučios jam pavaldžių asasinų ištikimybės. Kaip pasakoja Markas Polas, pretendentą į ordiną apkvaitindavo (iš visko sprendžiant, opiumu) ir slapta pernešdavo į sumodeliuotą "rojaus sodą", kur jo laukė "nekaltos hurijos", gausybė vyno ir vaišių (po ilgo, sekinančio badavimo). Hurijos įtikindavo būsimą asasiną-mirtininką, kad jis išties papuolė į rojų ir galės čionai sugrįžti tik tada, jei ]žus kovoje su netikėliais.

Po to jį vėl apkvaitindavo ir sugrąžindavo į realų pasaulį, kuris rojuje pabuvojusiam žmogui prarasdavo bet kokią vertę. Visi tolimesni asasino siekiai ir visos svajonės paklusdavo vieninteliam troškimui vėl atsidurti rojaus merginų glėbyje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad kalba eina apie XI šimtmetį, kai už bet kokį nesusilaikymą galėjo nubausti mirtimi, o tiems neturtingiems žmonėms, kurie nebuvo pajėgūs sumokėti kalymą už nuotaką, moterys buvo nepasiekiama prabanga.

Tuo atveju, jei rojaus saldybės neapkvaitindavo pretendento į ordiną, ibn Sabachas turėjo kitų kozirių rankovėje. Šaltiniai mini apie jo fokusą su kalbančia nukirsta galva - vienoje iš Alamuto tvirtovės salių buvo pastatytas varinis indas su centre išpjautu apskritimu. Sabacho įsakymu asasinas pasislėpdavo duobėje, iškišdavo galvą per skylę ir demonstruodavo neva nukirstą galvą. Paskui į salę buvo pakviečiami jauni adeptai, kuriuos pamačiusi, "negyva" galva staigiai atgydavo ir pradėdavo kalbėti. Būsimiems asasinams buvo leidžiama uždavinėti klausimus apie jų išsigelbėjimą ir rojų, irn galva darydavo ganėtinai optimistiškas prognozes. Kad fokusas atrodytų tikresnis, po ritualo "aktorių" užmušdavo, nukirsdavo galvą ir sekančią dieną demonstruodavo ją palei tvirtovės vartus.

Apie mistinę Hasano ibn Sabacho valdžią pasakojo savo atsiminimuose ir europiečiai. Vienas iš Europos pasiuntinių, apsilankęs Alamute, rašė: "Siekdamas pademonstruoti savo kareivių fanatišką ištikimybę, Hasanas nežymiai mostelėjo ranka ir keli sargybiniai, stovėję ant pilies sienų, nedelsdami šoko žemyn į gilų tarpeklį".

SIAUROS SPECIALIZACIJOS SPECPAJĖGOS

Nežiūrint į savo negausumą, asasinai išvengdavo nuostolių griežtai pasiskirstydami pareigas ir veiksmų arealą. Kiekvieną mirtininką ruošė dirbti kokiame nors konkrečiame rajone. Jis turėjo idealiai mokėti kalbą, išmanyti kultūrą tos valstybės, kurioje jam teks dirbti. Be to, karys buvo įvaldęs visus prieinamus ginklus, buvo nepaprastai ištvermingas, o taip pat turėjo teisę elgtis, kaip tinkamas, siekdamas savo tikslo. Istorija žino unikalų pavyzdį, kai vieno iš Europos kunigaikščių, aršaus kataliko, nužudymui Hasanas parengė kelis asasinus, kuriems įsakė priimti krikščionišką tikėjimą. Jie buvo pakrikštyti ir po kurio laiko tapo itin aršiais katalikais, fanatiškai besilaikančiais visų pasninkų. Jie ilgas valandas meldėsi, aukojo, globojo varguolius. Galiausiai netgi šventyklos sargyba ėmė žiūrėti į juos kaip į nuolankius katalikus. Tuo jie ir pasinaudojo - per vienas mišias vienam iš jų pavyko prisiartinti prie aukos ir nužudyti ją durklu.

KONSPIROLOGIJOS TĖVAI

Asasinų ordinas, kuris buvo žinomas kryžiuočiams ne iš nuogirdų, su savo griežta hierarchija ir sąmoningai apgaubtas paslapties skraiste, tapo modeliu, pagal kurį buvo steigiami gausūs slaptieji ordinai Vakaruose. Po ilgų išbandymų, kuriuos turėjo ištverti kandidatas į adeptus - kantrus laukimas, badas, smegenų plovimas - jam suteikdavo "fidaino" statusą - eilinis mirties bausmių vykdytojas. Jeigu likimas jam nusišypsodavo ir jis nežūdavo per keletą sekančių metų, jį paaukštindavo iki vyresniojo eilinio - "rafiko". Toliau sekė "dajai" per kuriuose Sabachas perduodavo kareiviams savo valią. Aukščiausias karjeros laiptelis buvo statusas "daj al kirbal" - asmeninis paties Sabacho padėjėjas.

Vėliau Europos ordinai, mėgdžiodami asasinus, perėmė iš jų ne tik griežtą discipliną bei paaukštinimo principus, bet ir kai kurias emblemas bei simbolius.