Ararato fenomenas

Nemažai mokslininku, tyrinėtojų ar šiaip entuziastų laikas nuo laiko leidžiasi ieškoti legendinės nojaus arkos. Yra žmogus, kuris netgi nebūdamas profesionaliu mokslininku, šioms paieškoms pašventė visą savo gyvenimą. Tai – amerikietis Ronas Vajetas.

1960-ais metais Turkijos armijos kapitonas Lichanas Diurupinaras, skrisdamas virš Ararato kalno, iš lėktuvo padarė keletą nuotraukų. Vienoje nuotraukoje buvo užfiksuotas keistas objektas, esantis apie 1930 m aukštyje virš jūros lygio. Savo forma objektas priminė apie 150 m ilgio laivą. Po to, kai nuotrauka buvo paskelbta moksliniuose žurnaluose, į Araratą leidosi bendra amerikiečių ir turkų mokslininkų ekspedicija, kurios dalyviai norėjo įsitikinti tuo, kad kapitono nuotraukoje užfiksuotas objektas iš tiesų yra legendinė biblinė Nojaus arka. Atvykę į reikiamą vietą, mokslininkai aptiko lygų žole užaugusį žemės plotą, kurio forma priminė laivą. Šio sklypo geografinės koordinatės ir dydis buvo artimi tiems, kokie buvo paminėti Biblijoje.

1960-ųjų metų rugsėjo mėnesį 22-jų metų amžiaus Ronas Vajetas, dirbęs Kalamazo (Mičigano valstija, JAV) gamykloje technologu, žurnale „Life Magazine” perskaitė straipsnį, skirtą „Ararato fenomenui”, ir užsidegė idėja surasti Nojaus arką. Tuo metu Rono vaikai buvo dar visai maži, todėl jis negalėjo leistis į kelionę, kad savo akimis pamatytų radinį. Ronas laiko veltui neleido – jis užsiėmė teoriniais skaičiavimais. Po šių skaičiavimų padarė išvadą, kad Nojaus arka, jei kada nors ir buvo ant Ararato kalno, buvo sugriauta ledynų ar ugnikalnio išsiveržimo.

Nojaus kapas?

1975-ais metais Vajetas, jau įgijęs gydytojo – anesteziologo specialybę, susisiekė su ekspedicijos, tyrinėjusios keistąjį darinį Ararato kalne, dalyviais. Pagaliau, 1977-ais metais jis pats leidosi į paieškas kartui su savo sūnumis – 17-mečiu Deniu ir 16-mečiu Roniu. Vajetai pasiekė nedidelį kaimelį kalnuose. Jo apylinkėse aptiko keletą riedulių, kurie buvo panašūs į laivo inkarus. Pasirodė, kad visi rieduliai yra pažymėti kryžiaus ženklu. Įdomu, kaip jie atsirado?

Ekspedicijos metu tyrinėtojai aptiko senovinio akmens statinio griuvėsius, šalia kurių žemėje buvo įaugę du didžiuliai akmenys – vienas vertikaliai, kitas – horizontaliai. Ant abiejų akmenų buvo iškaltas paveikslas – per bangas plaukianti valtis, nuo kurios tolsta 8 žmonių figūros. Nejaugi Ronui pavyko aptikti antkapius, po kuriais buvo palaidoti Nojus ir jo šeima?!

Kitą dieną Ronas leidosi tyrinėti apylinkes. Jo lūkesčiai pagaliau išsipildė – jis aptiko objektą, panašų į laivą. Tiesa, jį slėpė gruntas, todėl reikėjo vykdyti kasinėjimus. Nojaus arkos atradimą teko nukelti vėlesniems laikams.

Pirmosios kliūtys ir pirmieji rezultatai

1978-ais metais rytinėje Turkijos dalyje įvyko stiprus žemės drebėjimas. 1979-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Ronas vėl apsilankė toje vietoje, kurioje po žemėmis gulėjo hipotetinis biblinis laivas. Vietoje Ronas pamatė sensacingus dalykus – žemės sluoksnis, dengęs laivą, buvo nusileidęs ir apnuoginęs suakmenėjusias laivo liekanas!

Laivo korpuse buvo įtrūkimas, todėl Ronas galėjo paimti pavyzdžių tyrimams. Juose buvo aptikta geležies, titano bei didelis anglies kiekis. Tai tik patvirtino, kad objektas kažkada buvo pagamintas iš medžio.

Ronui teko pasikliauti savo jėgomis, nes leidimo kasinėjimui nebuvo duota. 1984-ais metais jis pasinaudojo metalo ieškikliu. Kartu su Vajetu paieškose dalyvavo dar du entuziastai – buvęs astronautas pulkininkas Džimas Irvinas ir Turkijos administracijos tarnautojas daktaras Gulekas.

Žemės ploto skenavimas parodė, kad aplink objektą yra metalinis tinklas, aiškiai dirbtinės kilmės. Ronas su palydovais nusprendė ištirti kalno atšlaitę aukščiau tos vietos, kur buvo „arka”. Jie aptiko senovinio akmeninio statinio griuvėsius, o šalia buvo 36,5×12 m dydžio žemės sklypas, pažymėtas suakmenėjusia mediena. Šiame sklype voliojosi daugybė keistų žalsvų akmenų.

Ronas iškėlė mintį, kad priešistoriniais laikais laivas pateko į nelaimę – laivo šoną lavos sluoksnis nunešė žemyn kalno atšlaite, o dugnas liko aukščiau. Aptiktasis sklypas, greičiausiai, ir buvo į žemę įaugęs laivo dugnas. Žalsvi akmenys – tai balastas, kuris buvo gabenamas laive. Ekspedicijos nariai pakilo dar aukščiau į kalną ir prie pat sienos su Iranu aptiko senovinės stelos nuolaužas. Joje buvo aiškiai matyti įrašai, taip pat pavaizduota kalno viršūnė, laivas su aštuoniais žmonėmis ir įvairiais gyvūnais. Tyrinėtojų džiaugsmas buvo beribis!

Tačiau kai Ronas Vajetas iš Stambulo nuskrido į Atėnus, sužinojo, kad yra kaltinamas neteisėtu istorinių vertybių išgabenimu iš Turkijos. Tuo nemalonumai nesibaigė: bandymas tęsti tyrinėjimus baigėsi tuo, kad Ronas ir jo sūnūs buvo suimti, apkaltinti šnipinėjimu Izraelio naudai ir įkalinti Saudo Arabijos kalėjime. Ten jie praleido 78-ias dienas ir tik 1984-ųjų metų balandžio mėnesį galėjo sugrįžti į JAV.

Valio, mes turime radarą!

Nežiūrint į patirtus sunkumus, Ronas nenurimo. Atsirado dar vienas vienmintis – Deividas Fesoldas, kuris anksčiau ieškojo povandeninių lobių. Prie šių dviejų vyrų prisijungė geofizikas iš Los Alamoso universiteto Džonas Baumgardneris, kuris tyrinėjo pavyzdžius, atgabentus iš arkos rajono. 1985-ųjų metų birželio mėnesį Ronas, Deividas ir Džonas kartu leidosi į Ararato kalną. Metalo ieškiklio pagalba jiems pavyko aptikti keletą metalinių darinių, kuriems reikėjo atlikti radiolokacinį skenavimą. Tačiau nė vienas tyrinėtojas neturėjo reikiamos įrangos. Tada Ronas paprašė savo sūnėną Harį Rakerį, kuris kūrė elektronikos prietaisus, sukurti supaprastintą radaro modelį. Šis radaras veikė pačiu primityviausiu būdu – esant kontaktui su kietu objektu užsidegdavo indikatoriaus lemputė.

Po kiek laiko vienas verslininkas iš Tenesio valstijos Vajetui laikinai paskolino tikrą radarą. Skenavimas aiškiai parodė – po žeme yra laivas! Buvo matyti durų anga, španhautai ir kitos laivo detalės. Dugne žiojėjo didelė skylė, kurios matmenys atitiko keisto žemės sklypo, kurį Ronas aptiko 1984-ais metais, dydį.

1986-ųjų metų gruodžio mėnesį Turkijos Užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija ir Atatiurko Universiteto tyrinėtojų asociacija paskelbė bendrą dokumentą. Šiame dokumente buvo patvirtinta, kad Rono Vajeto ir jo kolegų aptiktas darinys iš tiesų yra Nojaus arkos liekanos!

Ronas Vajetas dar keletą kartų lankėsi Nojaus arkos aptikimo vietoje. 1991-ųjų metų rugpjūčio mėnesį autobusą, kuriuo vyko Ronas su bičiuliais, užpuolė kurdų sukilėliai. Jie nusprendė tyrinėtojus paimti įkaitais ir juos panaudoti kaip kozirius, siekiant savo politinių tikslų. Tik Rono žmonos Merės Nei, ant kojų sukėlusios spaudą, dėka Nojaus arkos ieškotojai buvo išlaisvinti.

1991-ais metais vienos metalurgijos korporacijos laboratorijoje buvo atlikta kniedės, aptiktos tarp arkos liekanų, analizė. Tokių kniedžių buvo aptikta ne viena. Mokslininkai paskelbė sensacingą išvadą – kniedės buvo pagamintos iš titano, geležies, aliuminio, mangano, chromo ir vanadžio!

1993-ais metais buvo ištirti organinio pluošto, paimto iš Nojaus arkos vidaus, pavyzdžiai. Pasirodė, kad kai kurie šie pluoštai – tai žinduolių kailių dalelės, kiti – augalų liekanos, o treti neturi analogų gamtoje.

Atrodo, kad Ronas Vajetas ir jo savanoriai pagalbininkai sudėliojo visus taškus ant „i”. Kodėl iki šiol tęsiamos Nojaus arkos paieškos ir į amerikiečio atradimą nekreipiama dėmesio? Tikriausiai todėl, kad daugelis nėra įsitikinę radinio autentiškumu. Nežiūrint į daugybę netiesioginių įrodymų, versija apie tai, kad Vajeto aptikti artefaktai iš tiesų yra legendinio laivo liekanos, lieka tik versija.

Šaltinis Mįslės ir Faktai