Amžiaus žudynės: imperatorius Nikolajus II – „Lietuvos didysis kunigaikštis“

Imperatoriškajai šeimai buvo paskirtas namų areštas Carskoje Selo. Kartu su Nikolajumi II, imperatoriene Aleksandra ir caraičiu, arba kronprincu, Aleksejumi buvo dar keturios vyresnės dukros nuo 16-os iki 22-jų metų amžiaus: didžiosios kunigaikštytės Olga, Tatjana, Marija ir Anastazija.

Po bolševikinio perversmo 1918 m., naujasis jau sovietinės Rusijos vadovas Vladimiras Leninas įsakė šeimą perkelti į Jekaterinburgą, dviejų aukštų pirklio Ipatjevo rezidenciją.

1918 m. iš liepos 16-tos į 17-tą, tuoj po vidurnakčio, Jakovas Jurovskis, vietinis čekistų vadas, pažadino Romanovų šeimą ir nuvedė juos į vieną apatinio aukšto kambarių. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, J. Jurovskis šovė Nikolajui į galvą. Tai buvo ženklas kitiems šios kraupios egzekucijos dalyviams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais.

Visa Romanovų šeima XX a. pabaigoje paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.

Egzekucijos buvo galima išvengti

1917 m. pradžioje kai kurie Laikinosios vyriausybės (dar ne bolševikų) nariai dėjo pastangas, kad Nikolajus II su šeima būtų išsiųstas Didžiąją Britaniją, karaliaus Jurgio V, su kuriuo giminiavosi Romanovai, globai. Dėl to jau buvo preliminariai susitarta, tačiau dėl įtemptos vidaus politinės padėties, prieštaraujant ministrui pirmininkui Loidui Džordžui, karalius šio sumanymo atsisakė. Tik 2006 m., išslaptinus britų karinės žvalgybos dokumentus, paaiškėjo, kad net iki 1918 m. gegužės britai ruošė Romanovų gelbėjimo planus, kurie niekada nebuvo įgyvendinti.

Lankėsi Vilniuje

Nužudyto imperatoriaus sąsajų su imperinės Rusijos okupuota Lietuva nėra daug. Plačiau yra aprašoma jo 1914 m. kelionė į Vakarų frontą, iš kurio grįždamas į Peterburgą apsilankė Vilniuje. Yra išlikę tų metų rugsėjo 20-25 dienų Nikolajaus II dienoraščio įrašai, kuriuose rašoma: „Atvykau į Vilnių, didelis sutikimas stotyje, gatvėse išrikiuoti kariuomenės daliniai. Užvažiavau į soborą ir karo ligoninę, vėliau Raudonojo kryžiaus ligoninę. Abejose ligoninėse aplankiau visus sužeistus karininkus ir žemesnių rangų sužeistuosius. Užvažiavau nusilenkti Aušros vartų Dievo Motinai. (...) Stotyje išlydėjo Vilniaus karo mokyklos kursantai. Išvažiavau labai patenkintas tuo, ką mačiau, bei visuomenės sutikimu. Nuėjau anksčiau miegoti...“

Imperatoriaus vizitas Vilniuje užtruko dviem su puse valandos ilgiau nei buvo planuota. Tikriausiai, dėl to šilto visuomenės sutikimo. Vietos valdžia pasistengė išpuošti gatves, kuriomis turėjo judėti imperatoriaus kortežas. Buvo iškabintos vėliavos, namų fasadai išpuošti žalumynų girliandomis, o iš balkonų buvo nuleisti kilimai, prie kurių buvo pritvirtinti imperatoriaus ir imperatorienės portretai arba gipsiniai jų bareljefai. Tuo metu tai buvo įprasta.

Turėjo ir keistokų įpročių

Nepaisant sovietinių istorikų interpretacijų, Nikolajus II nebuvo turtingiausių Rusijos imperijos žmonių sąraše. Didžiąją laiko dalį Romanovų šeima leisdavo Aleksandro rūmuose Carskoje Selo priemiestyje arba rezidencijoje Peterhofe. Vasarą atostogaudavo Kryme, kasmet leisdavosi į dvisavaitines iškylas po Baltijos jūrą ar Suomių įlanką su jachta „Štandart“.

Mėgo skaityti tiek pramoginę literatūrą, tiek rimtus istorijos mokslo veikalus, sekė tiek Rusijos, tiek užsienio spaudą. Rūkė papirosus.

Domėjosi fotografija, šia meno rūšimi domėjosi ir jo vaikai, apie 1900 m. pradėjo kolekcionuoti automobilius, teigiama, kad Nikolajaus II kolekcija buvo viena didžiausių Rusijoje, o gal net Europoje.

Dar vienas mėgstamas imperatoriaus užsiėmimas – medžioklė. Liudijama, kad pasivaikščiojimų metu mėgdavo šaudyti varnas bei benamius šunis ir kates.