Nepaprastos, psichinės žmogaus galios

Praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje psichologijos profesorius Džozefas Rainas (Rhine) savo rezidencijoje Djuko universitete organizavo neregėtas vakarones. Atsitiktiniam žiūrovui atrodė, kad buvo lošiamos ilgos kortų partijos, kuriose dalyvavo profesoriai ir studentai (mokytojai ir mokiniai). Vis dėlto nei lošimo procedūra, nei naudojamos kortos su tradiciniais kortų lošimais neturėjo nieko bendra. Raino kortų kaladę, kurią sugalvojo jo kolega Karlas Ceneris (Zener), sudarė dvidešimt penkios kortos, ir kiekviena iš jų turėjo atspausdintus vieną iš šių penkių simbolių: žvaigždę, kvadratą, apskritimą, kryžių ir lygiagretes banguotas linijas. Žaidimo tikslas buvo atspėti kiekvienos kortos simbolį tuo metu, kai kitas žaidėjas deda kortas veidu į viršų už mažos užuolaidėlės. Dalyvis, kuris daugiausia kartų atspėja, tampa nugalėtoju.

Raino organizuotos vakaronės buvo pirmieji bandymai pademonstruoti, kad egzistuoja ekstrasensorinis suvokimas, kuris taip pat yra vadinamas ESS. Su šiuo terminu, kurį sugalvojo jis pats, Rainas siejo proto sugebėjimą suvokti įvykį ar objektą nepanaudojant pojūčių. Pagal tikimybių teoriją žaidimų dalyviai atsitiktinai galėjo atspėti penkias kortas, turint galvoje, kad su kiekvienu simboliu buvo po penkias kortas, o iš viso buvo dvidešimt penkios kortos. Vis dėlto kai kurie Raino svečiai pasiekė kur kas aukštesnius rezultatus, o kai kuriais atvejais iš tikrųjų nepaprastus.

Teologijos studentas Hupertas Pyrsas (Pearce), su kuriuo Rainas atliko daugybę eksperimentų, atspėjo tiek daug kartų, kad tikimybė, jog būtų galėjęs atspėti simbolius atsitiktinai, buvo viena iš daugiau kaip tūkstančio trilijonų. Net labiausiai skeptiški stebėtojai pripažino, kad tai nebuvo sutapimas. Statistiniais duomenimis paremti Raino eksperimentai padėjo 1935 metais Djuko universitete įkurti parapsichologijos laboratoriją. O jos tyrinėjimai davė pradžią psichinių reiškinių, kitaip vadinamų PSI reiškiniais, studijavimui.

Psichinių reiškinių prigimtis yra buvusi ginčų objektas ir tarp jų egzistavimo priešininkų, ir tarp jų egzistavimo gynėjų. Iš esmės kalbama apie paslaptingas proto jėgas, kurios leidžia tam tikriems individams atlikti moksliniu požiūriu nepaaiškinamus darbus. Profesorius Rainas tarp tų reiškinių nurodė telepatiją, aiškiaregystę ir nuojautą. Vėliau pridėjo psichokinezę, kuri yra sugebėjimas psichine jėga padaryti medžiagoje pakitimus. Paprastai psichiniai reiškiniai skirstomi į penkias kategorijas:

1. Telepatiją, kuri leidžia psichika dviems asmenims bendrauti;
2. Aiškiaregystę, arba sugebėjimą suvokti įvykį arba daiktą nepanaudojant pojūčių;
3. Psichokinezę, sugebėjimą priversti medžiagoje įvykti kitimams nenaudojant fizinių priemonių;
4. Nuojautą, arba sugebėjimą numatyti būsimą įvykį nedarant išvadų iš ankstesnių faktų;
5. Eksperimentus už žmogaus kūno ribų.

Psichinė energija

Parapsichologai psichinius reiškinius priskiria proto energijos veikimui. Vis dėlto tai, kas yra ta energija ir kaip ji veikia, ir toliau lieka mįslė. XX amžiaus viduryje italų neurologas F. Kadzamalis (Cazzamalli) pasiūlė teoriją, kad žmogaus smegenų ląstelės gali gaminti pakankamai elektromagnetinės energijos tam, kad galėtų perduoti radijo bangas. Telepatija ir aiškiaregystė ir būtų vaisius tų spindulinių perdavimų, kuriais smegenys gali pasiųsti informaciją į kito asmens smegenis. Vis dėlto tarybinis fizikas L. Vasiljevas tą hipotezę paneigė pademonstruodamas, kad vienas asmuo gali telepatiškai užhipnotizuoti kitą asmenį, esantį metalinėje kabinoje, kuri nepraleidžia elektromagnetinių bangų. Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad tos bangos PSI reiškinyje nedalyvauja, jeigu net ir gali atrodyti, kad jos veikia. Smegenų energija yra dalykas kur kas subtilesnis ir labiau nenuspėjamas.

Praeito amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Nobelio premijos laureatas medicinos srityje neurobiologas Džonas Eklzas (Eccles) paskelbė prielaidą, kad smegenyse esanti nežinoma jėga, kuri yra atsakinga už telepatinius ryšius ir psichinius reiškinius. Britų astronomas V.A. Firsovas (Firsoff) tuos reiškinius priskyrė veikimui tam tikrų dalelių, kurias generuoja smegenų cirkuliacija ir kurias jis pavadino maindonais nuo anglų kalbos žodžio „mind” (mintis). Psichologas Sirilas Bertas (Burt), norėdamas apibūdinti tas mažytes psichinės energijos dalelytes, kurios turėtų būti tokios pat kaip neutrinai ir turėtų judėti greičiau už šviesą, panaudojo terminą psichonai. 1965 metais matematikas Adrianas Dobsas (Dobbs), norėdamas paaiškinti ne tik telepatiją, bet ir nuojautą, pareiškė mintį, kad egzistuoja psitronai, panašūs į maindonus ir psichonus.

Pagal Dobso (Dobbs) hipotezę telepatija egzistuoja todėl, kad smegenys skleidžia sroves, arba „debesis”, nepastebimų psitronų, kurie perteikia telepatinių pranešimų turinį. Turint galvoje, kad tos dalelės neturi masės, juda tarsi tuštumoje, ir pranešimai pasiekia recipiento smegenis beveik tuo pačiu momentu, kai yra perduodami. Norėdamas paaiškinti nuojautos reiškinius, Dobsas griebėsi teorijos, kad be linijinio laiko, kuris slenka iš dabarties į ateitį, egzistuoja kitos dimensijos laikas. Šioje kitoje laiko dimensijoje (lygmenyje), vadinamajame erdvėlaikyje, praeities ir ateities įvykiai susieina sekvencijose, kurios nėra išdėstytos jokia ypatinga tvarka. Psitronai sugebėtų įeiti į tą antrą dimensiją, paimti informaciją apie būsimą įvykį ir perduoti ją atgal į smegenis, iš kurių atėjo. Linijinėje laiko dimensijoje kelionė neužtruktų nė akimirkos.

Psichinių reiškinių egzistavimo priešininkai tokius aiškinimus atmetė kaip grynas fantazijas. Vis dėlto kai kurios šiuolaikinės fizikos sritys atrodo ne mažiau fantastiškos. Per pastaruosius dešimtmečius mokslininkai svarstė egzistavimą tokių dalelių kaip takionai (taquione), kurios esančios pakrautos elektra, neturinčios realios masės ir, kaip ir psitronai, judančios greičiau negu šviesa. Įsivaizduojamas takionų sviedinys pataikytų į taikinį anksčiau negu būtų iššautas, kaip ir telepatinės mintys, kurios pasiekia recipientą anksčiau, negu jų siuntėjas suvokia, kad apie tai mąsto.

Panašumą tarp telepatijos reiškinių ir kvantinės fizikos pasaulio demonstruoja, tarp kitų subatominių padarinių, Einšteino-Podolskio-Rozeno paradoksas. Pagal tą eksperimentą, jei dvi dalelės generuojasi tuo pačiu laiku ir atsiskiria šviesos greičiu, bet koks vienos dalelės trajektorijos pakeitimas paveiks antrosios kryptį. Panašiai asmuo, susijęs su kitu asmeniu giminystės arba emociniais ryšiais, gali būti paveiktas, kai antrasis asmuo miršta arba jį ištinka nelaimingas atsitikimas, nors juos ir skirtų tūkstančiai kilometrų. Dalelės, kaip ir tokių padėčių pagrindiniai veikėjai, sužinoti, kas atsitiko jo kitai šaliai, galimybių neturi. Ir vis dėlto kai kurios žino.

Vis dėlto fizika po Einšteino iš tikrųjų yra gana pažengusi į priekį, ir dabar mes žinome, kad informacija, kurią dalelių poros gauna per atstumą, yra abejotina, kitaip tariant, tik jų pačių kaitos pojūtis. Dalelių porų formacija, kaip parodė Stivenas Hokingas (Hawking), susidaro juodųjų skylių aplinkoje ir, atrodo, negali turėti įtakos kuriai nors vienai dalelei ir suvokti, kas atsitinka kitai dalelei, kuri bus pradingusi neįprastoje ertmėje. Taigi ryšiai didesniu negu šviesos greičiu yra neįmanomi.