Jaunieji genijai, arba vargas dėl proto

 

Genijai, kaip mėgsta sakyti skeptiškai nusiteikę statistikai, gimsta kiekvieną dieną. Tad kodėl būtent XIX ir XX amžių sandūroje žmonija taip kraustėsi dėl jų iš proto? Atsakymas į šį klausimą greičiausiai yra labai paprastas – intelekto testas.

Vienas ankstyviausių šių testų pirmąsyk buvo pademonstruotas JAV, Čikagos pasaulinėje parodoje, 1893 metais. Paskui, 1916-aisiais, taip pat Amerikoje Stenfordo universiteto psichologas Luisas Termanas paviešino Stenfordo-Binė testą. Ir visuose pasaulio žodynuose staiga atsirado nauja frazė – „intelekto koeficientas“, arba tiesiog IQ.

Pagal šį testą vaiko intelekto koeficientas buvo nustatomas lyginant jo protinį amžių (įvertinamą standartizuota testų serija) su jo biologiniu amžiumi. Jei, pavyzdžiui, 6-mečio protiniai gebėjimai atitikdavo tipiško tokio amžiaus vaiko lygį, būdavo konstatuojama, kad jo vidutinis IQ yra 100. Jeigu tokio amžiaus vaikas pademonstruodavo 9-mečiui būdingus gabumus, jo IQ būdavo pakeliamas iki 150.

Ironiška, kad testo kūrėjas prancūzas psichologas Alfredas Binė jį sudarė 1905-aisiais visai ne tam, kad padėtų išaiškinti mažuosius genijus. Priešingai: testas turėjo tapti priemone atpažinti mokinius, kuriems reikalinga papildoma pagalba mokantis. A. Binė manė, kad žemesnis intelekto koeficientas reiškia, jog mokiniui reikia papildomai pasimokyti, bet ne jo sugebėjimą mokytis.

Beje, šią nuomonę vis dar palaiko dalis šiuolaikinių mokslininkų.

 

 

Prie genialių vaikų „mados“ bumo, aišku, prisidėjo ir amžių sandūroje nemenką transformaciją išgyvenusi spauda. XX a. pradžioje atsirado bulvariniai laikraščiai, orientavęsi išskirtinai į sensacingas istorijas. Ir to meto visuomenė ant šio kabliuko užkibo: tėvai, susidomėję, ar tik patys po savo stogu neaugina kokio mažojo genijaus, iššluodavo visų apie gabius vaikus rašiusių laikraščių tiražus.

1926-aisiais, kai pamišimas dėl genialių vaikų pasiekė piką, amerikietė rašytoja, dėstytoja, publicistė ir savamokslė švietimo ekspertė Vinifreda Sekvil Stouner subrandino idėją suburti bent dalį jaunųjų proto galiūnų į draugiją.

Pavadinusi organizaciją „Genijų ugdymo lyga“, V. Sekvil Stouner – pati genialios dukros motina, – ketino padėti išskirtiniams vaikams susirasti į save panašių draugų bei užmegzti ryšius su turtingais mecenatais, galėsiančiais finansuoti jų ateitį.

Nors istorija neišsaugojo viso ponios Stouner genijų sąrašo, bet žinoma, kad lygai tikrai priklausė Viljamas Džeimsas Saidis – tuomet kiek vyresnis nei 20-ies jaunuolis, kuris Harvardo universiteto pirmakursiu tapo būdamas vos 11 metų. Taip pat Elizabetė Benson – 12-metė, besiruošianti stoti į koledžą. Ir, žinoma, pačios V. Sekvil Stouner dukra Vinifreda.

Visiems jiems buvo pranašaujamos šviesios ateities perspektyvos. Tačiau, kaip ilgainiui paaiškėjo, ne visiems genijams gyvenimas buvo vienodai dosnus.

 

 

Viljamas Džeimsas Saidis buvo turbūt garsiausias praėjusio šimtmečio vunderkindas. Ir pirmoji iš žvaigždžių, sugniuždytų anksti vaikystėje užgriuvusios šlovės.

Jis gimė 1898 metais Niujorke žydų emigrantų iš Ukrainos šeimoje. Abu Viljamo tėvai patys buvo mokslo šviesuliai: tėvas – garsus psichologas, akademikas ir poliglotas, motina – baigusi medicinos studijas.

Skatinamo gimdytojų – ypač tėvo, šventai tikėjusio, jog mokytis reikia pradėti jau nuo lopšio, – berniuko gabumai kalboms ir matematikai atsiskleidė tokiame amžiuje, kai kiti vaikai dar tik guguoja.

Vyresni vaikai dažnai parke sustabdydavo vežimėlį, kuriuo buvo vežiojamas mažasis Viljamas, kad išgirstų jį skaičiuojant iki 100. Būdamas vos 18 mėnesių, berniukas, tvirtinama, jau skaitė laikraščius, sulaukęs 3-ejų pats išmoko lotynų kabą, o dar po penkerių metų mokėjo aštuonias kalbas bei dar vieną buvo išradęs pats.

Suaugęs V. Dž. Saidis, anot legendos, galėjo susikalbėti keturiasdešimčia kalbų bei dialektų.

Viljamas išgarsėjo 8-erių pradėjęs lankyti vyresniąsias vidurinės mokyklos klases ir vos po trejų metų tapęs jauniausiu Harvardo istorijoje studentu.

Kai V. Dž. Saidis baigė koledžą, jau buvo spėjęs tapti tikra garsenybe ir išmokęs slapstytis nuo laikraščių reporterių. Paskui jis, 17-metis, kurį laiką dėstė geometriją vyresniems už save studentams, vėl grįžo į Harvardą studijuoti teisės, bet metė paskutiniaisiais metais ir, prisidengęs pseudonimais, ėmė rašyti knygas. Apie tramvajaus bilietų kolekcionavimą (didelę paties Viljamo aistrą), Amerikos indėnų istoriją ir kitus dalykus, niekaip nesusijusius su matematika.

V. Dž. Saidis tapo tikru atsiskyrėliu. Kad turėtų iš ko gyventi, dirbdavo paprastu klerku. Kai 1937-aisiais žurnalistai susirado buvusį vunderkindą, 39-erių vyras gyveno nedideliame kambarėlyje skurdžiame Bostono rajone ir tvirtino, kad jį supykina vien pažvelgus į matematinę formulę.

V. Dž. Saidis mirė 1944 metais būdamas vos 46-erių – kiek žinoma, nuo insulto. Garsusis ekscentrikas paliko visą kalną rankraščių ir didžiulę paslaptį – duomenų apie šio genijaus intelekto koeficientą neišliko. Po mirties artimieji paskelbė jį buvus protingiausiu per visą žmonijos istoriją, kiti šaltiniai teigė V. Dž. Sidžio IQ siekus 250–300, tačiau jokių to įrodymų neliko.

 

 

Elizabetės Benson IQ buvo per 214 – kai kuriais duomenimis, aukščiausias kada nors užregistruotas. Tikslus vunderkindės intelekto koeficientas irgi nežinomas, nes mažylė lengvai atsakinėdavo į visus ją testavusių specialistų klausimus, kol šie nebežinojo, ko dar paklausti. Belieka spėlioti, kiek balų E. Benson būtų surinkusi, jeigu jos testuotojai būtų buvę geriau pasiruošę.

Elizabetė gimė Teksase 1913 metais. Ją užaugino motina – žurnalistė ir populiarių detektyvų rašytoja.

Mergaitė baigė mokyklą būdama 12-os. Ir nors jai puikiai sekėsi absoliučiai visi dėstomi dalykai, pačią Elizabetę labiausiai domino literatūra. E. Benson neturėjo nė 3 metų, kai pati išmoko rašyti bei skaityti, netrukus ji per savaitę perskaitydavo tuziną knygų.

13-metė Elizabetė, būdama koledžo antro kurso studentė (ir, tarp kitko, puiki sportininkė – fizine savo forma ji, teigiama, nenusileido protiniams gabumams), pati išleido knygą – kritikų išliaupsintą ironišką veikalą apie tuometį jaunimą.

1930-aisiais baigusi koledžą, E. Benson pradingo iš visuomenės akiračio. Žurnalistai ją atrado tik po ketverių metų – gyvenančią nedideliame butelyje Niujorke, ištekėjusią ir dirbančią kasininke.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje Elizabetės gyvenimas, atrodo, radikaliai pasikeitė: ji nukrypo į komunizmą, grįžo į savo gimtąjį Teksasą ir ten savo aktyvia politine veikla kone sukėlė riaušes.

Vėliau E. Benson patraukė į Los Andželą, susirado darbą kino pramonėje. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje moters aistra komunizmui ėmė blėsti, o 1968-aisiais ji galutinai nutraukė ryšius su partija. Tada gavo teisininkės diplomą, dirbo kaip darbo teisės specialistė.

Buvusi vunderkindė mirė 1994 metais sulaukusi 80-ojo gimtadienio. Žurnalistai, kadaise sekę kiekvieną E. Benson žingsnį, šio fakto nė nepastebėjo.

 

 

Jau minėtos V. Sekvil Stouner dukra lygiai tokiu pat vardu – Vinifredė Sekvil Stouner – gimė 1902 metais JAV Virdžinijos valstijoje. Ir jau nuo pirmos dienos mama naujagimei skaitydavo klasikinę poeziją, mergaitės kambarį puošė garsiausių tapybos bei skulptūros darbų kopijomis.

Teigiama, kad Vinifreda išvertė mylimiausią savo pasaką – „Motušė Žąsis“ – į esperanto kalbą būdama vos 5-erių, dar po ketverių metų išlaikė stojamuosius egzaminus į Stenfordo universitetą, iki 12 metų spėjo išmokti aštuonias kalbas, taip pat griežti smuiku, skambinti pianinu, gitara bei mandolina.

Laikraščiai praminė V. Sekvil Stouner jaunesniąją Stebuklinga mergaite. Bet nemaža dalis šlovės teko ir jos motinai: ši kepė vieną knygą po kitos aiškindama, kaip užaugino tokią nuostabią dukterį, bei dėstė jose savo pedagogines teorijas apie „natūralų lavinimą“.

Kaip ir V. Dž. Saidžio tėvas, kuriuo ponia Stouner nepaprastai žavėjosi, ji tikėjo, jog vaikui pradėti mokytis niekada negali būti per anksti. Vinifredos mokslus motina pradėjo šiai dar nė negimus. Ji vadino tai „prenataline įtaka“ bei tvirtino (tiesa, nesileisdama į smulkmenas), jog padarė „viską, kas buvo jos galioje“, kad dar įsčiose esanti mergaitė įvertintų klasikinę literatūrą – ir kiek galima daugiau skirtingų kalbų.

Deja, 3-iojo dešimtmečio antroje pusėje spaudą ėmė labiau dominti ne Vinifredos pasiekimai, o jos chaotiškas asmeninis gyvenimas. Dar būdama paauglė, ji ištekėjo už dukart vyresnio apsišaukėlio prancūzo grafo, kuris, kaip paaiškėjo, buvo paprasčiausias aferistas. Jam suvaidinus savo mirtį, 19-metė Vinifreda ištekėjo dar kartą – ir po aštuonerių metų sužinojo turinti du vyrus. Moteris pasiekė, kad jos santuoka su tariamu grafu būtų anuliuota, tačiau naujos šeimos išsaugoti tai nepadėjo.

Vėliau sklido kalbos, kad V. Sekvil Stouner buvo susižadėjusi su Beinbridžu Kolbiu, buvusiu JAV valstybės sekretoriumi. Jis buvo 58-eriais metais vyresnis už 24-erių nuotaką, tačiau Vinifreda jį vadino savo protui gimininga siela.

1931 metais Stebuklinga mergaitė ištekėjo trečią kartą, bet po poros metų išsiskyrė, nes panoro tekėti ketvirtąkart.

V. Sekvil Stouner mirė 1983-iaisiais. Visuomenė jos praktiškai nebuvo mačiusi nuo pat 4-ojo dešimtmečio. Vienas paskutinių dalykų, kuriuos pasakė buvusi vunderkindė, buvo: „Brangios motinos, paklausykite mano patarimo: pasaugokite savo vaikus nuo vadinamosios šlovės, kuri labai lengvai gali virsti gėda. Tiesiog būkite laimingos turėdamos sveiką, laimingą, patenkintą berniuką ar mergaitę.“