Superugnikalniai: Jeloustounas

Pačiame JAV centre - Jeloustouno nacionaliniame parke, žinomame savo draustiniais, miško žmonėmis, grizliais, geizeriais ir karštais šaltiniais, panašu, kad bręsta gamtinė katastrofa. Parkas yra ant ugnikalnio, ir tas ugnikalnis yra ne paprastas, o taip vadinamas superugnikalnis. Tokių ugnikalnių mūsų planetoje nepriskaičiuojama ne 20. dažniausiai jie ramiai snaudžia šimtus tūkstančių metų, tačiau jie atsibunda, tai globalinės katastrofos išvengti neįmanoma.

Įkalinta mirtis

Superugnikalniai - didžiausia griaunamoji jėga mūsų planetoje. Jų išsiveržimo stiprumas keletą dešimčių kartų didesnis už paprasto ugnikalnio. Kol šie ugnikalniai ramiai snaudžia, jų magma tarsi užrakinta didžiuliuose natūraliuose rezervuaruose, kurie yra gana arti žemės paviršiaus. Tačiau vieną kartą magma praplėšia pertvarą ir išsiveržia į žemės paviršių su neįtikėtina jėga, galinčia sunaikinti ištisus žemynus.

Paskutinis tokio superugnikalnio išsiveržimas įvyko prieš 74 tūkstančių metų - tai buvo Tobos ugnikalnis Sumatroje (Indonezija). Po šio išsiveržimo pasikeitė visos planetos gyvenimas. Į atmosferą buvo išmesta tūkstančiai kubinių kilometrų pelenų, pro šią pelenų uždangą nebegalėjo prasiskverbti Saulės spinduliai. Temperatūra visoje planetoje krito vidutiniškai 21 laipsniu. Apie 35 cm storio pelenų sluoksnis padengė Žemės paviršių 2,5 tūkstančio kilometrų spinduliu nuo ugnikalnio. Didžiuliai kiekiai vandens garų ir nuodingų ugnikalnio dujų susikoncentravo milžiniškuose debesyse, iš kurių ėmė lyti rūgštus lietus. Planetoje gyvūnų sumažėjo apie 10 kartų, išmirė nemažai gyvūnų rūšių. Augalijos pasaulio liko tik apie 25 procentus.

Katastrofa pražūtingai paveikė ir pirmykščių žmonių gyvenimą, sumažindama ir taip nedidelę žmonių populiaciją. Yra išsakoma nuomonė, kad iš visų tada planetoje gyvenusių pirmykščių žmonių katastrofą pavyko išgyventi tik keletui jų. Tarp jų buvo ir ta vienintelė moteris, kuri, remiantis naujausiais genetiniais tyrimais, maždaug prieš 70 tūkstančių metų tapo visos mūsų žmonijos “pramote”.

Galintys susprogti milžiniški katilai

Kaip žinoma, paprasti ugnikalniai yra konuso formos ir viršūnėje turi kraterį. Vykstant tokio ugnikalnio išsiveržimui, lava palaipsniui kyla stemple, pripildo kraterį ir nuteka žemyn. Superugnikalnių sandara yra kitokia - jų paviršiuje yra didžiulės įdubos, vadinamos kalderomis. Magmos masė, esanti po kaldera, nesugeba prasiveržti pro uolienas. Tačiau magma vis kaupiasi, ji tampa tirštesne, tankesne ir ima spausti pertvarą. Sis procesas tęsiasi dešimtis, šimtus tūkstančių metų. Superugnikalnio teritorijoje gali būti įprastinių ugnikalnių. Jie laikas nuo laiko išsiveržia, tačiau tai galima palyginti tik su garo nuleidimu iš perkaitusio katilo. Tačiau kas būtų, jei sprogtų pats katilas? Juk superugnikalniai ne išsiveržia, o būtent sprogsta.

Pats didžiausias žinomas Žemėje milžiniškas ugnikalnis, kuris iš tiesų

ra didžiulis požeminis rezervuaras su magma, yra būtent po Jeloustouno nacionaliniu parku. Jis yra toks didelis (3825 kvadratiniai kilometrai - kaip dvi kartu paimtos Liuksemburgo valstybės), kad mokslininkai jo iš pradžių negalėjo aptikti. Si didžiulė kaldera matoma tik iš kosmoso darytose nuotraukose.

Ką prognozuoja kompiuteriai

Jau pradiniai kalderos tyrinėjimai sukėlė nerimą. Palyginus su 1923 metais, kai buvo atlikti pirmieji geodeziniai matavimai šioje vietovėje, žemės paviršius Jeloustouno parke pakilo 174 cm. Tai rodo, kad požeminis ugnikalnio magmos rezervuaras prisipildo milžinišku greičiu.

Prie seismologų prisijungė matematikai. Ankstesnių Jeloustouno superugnikalnio išsiveržimų pagrindu gauta informacija buvo panaudota sudaryti jo veiklos algoritmą. Trys ankstesni išsiveržimai vyko maždaug kas 600-700 tūkstančių metų. Pirmasis išsiveržimas vyko prieš 2,1 milijono metų, antrasis prieš 1,3 milijono metų, o paskutinis prieš 630 tūkstančių metų. Skaičiai tarsi rodo, kad ugnikalniui pats laikas prasibusti, tačiau Amerikos vulkanologai paskelbė, kad jo išsiveržimo laukia ne anksčiau, kaip po 20 tūkstančių metų. Laikas atrodė labai ilgas ir neturintis žmonijai jokios praktinės reikšmės. Tačiau neseniai buvo atlikti patikslinti skaičiavimai, kompiuteriai davė visiškai kitokį atsakymą. Paaiškėjo, kad eilinė katastrofa įvyks tarp XX ir XXV amžiaus.

Ir štai visiškai neseniai, 2007 metais, į kompiuterį buvo suvesti dar tikslesni duomenys, apimantys praktiškai visą informaciją apie Jeloustouno superugnikalnį. Kompiuterinės programos atsakymas tiesiog šokiravo. Pasirodo, kad įvykiai vystosi žymiai greičiau. Dabar baisioji data numatoma tarp 2015 ir 2065 metų!

Beveik pasaulio pabaiga

Taigi, sprendžiant pagal viską, mes esame ant globalaus kataklizmo slenksčio. Kaip viskas vyks?

Magmos slėgimas į ploną žemės paviršiaus sluoksnį vis didės, ir šis procesas vis labiau stiprės, artinantis katastrofos momentui. Parko teritorijoje atsiras 15-20 kilometrų skersmens “kupra”,
kurioje bus daug stemplių ir įtrūkimų. Dirva įkais iki 60-70°C, o atmosferoje staigiai padidės sieros vandenilio ir helio koncentracija. Po to visas centrinė “kupros” dalis, pralaužta per labai stiprų žemės drebėjimą, sukris žemyn į ugnies bedugnę ir, tarsi koks stūmoklis, iš Žemės gelmių išstums milžiniškus lavos fontanus ir daugybę pelenų. Sprogimo galia viršys pačios galingiausios atominės bombos sprogimą.

Didžiulis slėgis, susikaupęs per 630 tūkstančių metų, prasiverš į paviršių, ir magma bus išmesta maždaug į 50 km aukštį. 1000 km spinduliu po lava ir krentančiais pelenais žus praktiškai viskas, kas gyva. Po to vulkaninis debesis ims skleistis į plotį. Per parą jis apims didžiąją JAV ir Kanados teritorijos dalį. Pelenai storu sluoksniu padengs netgi nutolusius nuo Jeloustouno parko rajonus - Floridą ir Meksikos įlanką.
Žodis “pelenai” tik skamba nekaltai, o iš tiesų tai yra nepaprastai pavojingas daiktas. Pelenų dalelės tokios smulkios, kad nuo jų neapsaugo nei respiratoriai, nei tuo labiau marlės raiščiai. Patekusios į plaučius pelenų dalelės susimaišo su drėgme, sukietėja ir susidaro cementas.

Ne mažesnį pavojų sukelia ir taip vadinama piroklastinė banga. Tai virš 400°C įkaitusios lavos srautai, kurie burbuliuos aplink išsiveržimo epicentrą 10 tūkstančių kv. km. teritorijoje. Si banga kils, kai susilpnės aukštai į atmosferą stumiamos lavos spaudimas ir dalis šio stulpo nukris apylinkėse.

Jei išsiveržimas prasidėtų dabar, tai, pagal paskaičiavimus, per pirmąsias minutes žūtų apie 200 tūkstančių žmonių. Žemės drebėjimai ir sprogimo sukeltas cunamis nusineštų dešimtis milijonų gyvybių. Kitų žmonių mirties priežastis bus apsinuodijimas. Juk krituliai bus ypač nuodingi. Praeis 2-3 savaitės, pelenų ir suodžių debesys kirs Atlanto ir Ramųjį vandenynus, o po mėnesio uždengs Saulę visoje Žemėje. Praeis dar dvi savaitės ir ateis laikotarpis, kažkuo primenantis “branduolinę žiemą”. Oro temperatūra žemės paviršiuje įvairiose planetos vietose nukris nuo -15 iki ~50°C ar net žemiau. Vidutinė temperatūra visoje planetoje bus apie -25°C. Ledu bus padengtos didžiulės teritorijos, kurios pasidarys netinkamos gyvenimui.

Si žiema truks ne mažiau 1,5 metų. Tiek laiko pakaks tam, kad visiems laikams planetoje pasikeistų gamtinis balansas. Nuo rūgštaus lietaus, ilgo šalčio ir tamsos žus daug gyvūnų ir augmenijos. Labiausiai nukentės Siaurės Amerika, tačiau ir kituose žemynuose bus ne ką geriau. Žmonėms neliks nieko kito, kaip iš Žemės paviršiaus mažiausiai 3 metams sulįsti į “pogrindį”...

Nuo žmonijos slepiamas pavojus

Praktiškai visų specialistų nuomonė sutampa, kad išvengti išsiveržimo neįmanoma. Žmonija turi išspręsti klausimą: kaip išsigelbėti ar bent jau sumažinti ugnikalnio griaunančios veiklos padarinius?

Šiuo metu amerikiečių mokslininkai intensyviai tiria Jeloustouno kalderą. Apie šios veiklos rezultatus plačiajai visuomenei nepranešama, tik žinoma, kad 2007 metais prie prezidento valdybos buvo sukurta mokslinė taryba, kuriai buvo suteikti ypatingi įgaliojimai. į šią tarybą įeina keletas žinomiausių šalies geofizikų ir seismologų, o taip pat nacionalinio saugumo tarybos nariai, tame tarpe gynybos ministras ir žvalgybos valdybos atstovas. Kiekvieną mėnesį vykusiuose šio organo pasitarimuose pirmininkaudavo pats JAV prezidentas Džordžas Bušas-jaunesnysis. Šiuo metu tai atlieka JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton.

Tais pačiais 2007 metais Nacionalinis Jeloustouno parkas perėjo iš vidaus reikalų ministerijos priklausomybės tiesioginiam mokslinės tarybos valdymui. Į spaudą prasiskverbė duomenys apie slaptą pranešimą, skirtą Jeloustouno kalderos tyrinėjimams, kuris buvo pateiktas JAV kongresui. Tikriausiai, problema nutylima dėl to, kad nebūtų skleidžiama panika tarp žmonių. Gal būt greitu laiku mums pavyks sužinoti apie dabartinę situaciją Jeloustouno parke, nes pavojus gresia visai žmonijai, jam atsispirti galima tik tarptautinėmis pastangomis.