Mokslininkai: Europa susidurs su Amerika, Atlanto vandenynas išnyks

Ties Portugalijos pakrante mokslininkai pastebėjo formuojantis naują subdukcijos zoną ir nusprendė, jog tai reiškia, kad prasideda naujas geologinis ciklas, kurio metu Atlanto vandenynas trauksis, o žemyninė Europa artinsis prie Amerikos.
 

Žurnale „Geology“ publikuotas naujas Monash universiteto (JAV) mokslininkų darbas skelbia, jog aptikti pirmieji įrodymai, jog Atlanto vandenyne esanti pasyvi žemyninių plokščių riba tampa aktyvia. Subdukcijos zonos yra vietos, kur viena tektoninė plokštė, dengianti Žemės plutą, palenda po kita plokšte ir leidžiasi į Žemės mantiją – sluoksnį, esantį tiesiai po pluta. Ir vienta tokia subdukcijos zona pastebėta formuojantis ties Pirėnų pusiasaliu.

Tyrimui vadovaujantis dr. João Duarte sakė, kad jis su kolegomis sudarinėjo vandenyno dugno žemėlapį ir pastebėjo, kad jis pradeda skilinėti – tai rodo tektoninį aktyvumą ties anksčiau pasyvia Iberijos plokštės pietvakarine riba.

„Tai, ką pamatėme, yra pati plokštės pakraščio aktyvėjimo pradžia – tai tarsi subdukcijos zonos embrionas. Stiprūs žemės drebėjimai – tokie, kaip 1755 metų įvykis, nusiaubęs Lisaboną – rodė, kad šioje vietovėje gali būti konverguojantis tektoninis judėjimas. Tačiau tai yra pirmas kartas, kai sugebėjome pateikti ne tik įrodymą, jog prasideda plokščių judėjimas, bet ir paaiškinome jų judėjimą lemiantį mechanizmą“, - sakė Dr. J. Duarte.

Besivystanti Iberijos subdukcijos zona gali būti signalas, jog prasideda nauja Wilsono ciklo fazė – tai yra ciklas, kurio metu susiskaido superžemynai (tokie, kaip Pangėja), atsiveria vandenynai, tektoninės plokštės stabilizuojasi, tuomet susidaro naujos subdukcijos zonos, kurios išstumia vandenynus ir vėl sujungia skilusius žemynus.

Šis superkontinentų skilimo ir susijungimo procesas iki šiol Žemės istorijoje per daugiau nei 4 mlrd. metų vyko bent tris kartus. Iberijos subdukcijos zona per maždaug 220 mln. metų suartins Europą ir Šiaurės Ameriką.

Šis atradimas mokslininkams suteiks unikalią galimybę stebėti pasyvios tektoninių plokščių jungties suaktyvėjimą – procesą, kuris truks apie 20 mln. metų. Net ir pačiu ankstyviausiu jungties aktyvėjimo laikotarpiu mokslininkai galės rinkti be galo svarbius duomenis, padėsiančius patobulinti geodinamikos modelius.

„Šių procesų suvokimas be jokios abejonės suteiks naujų įžvalgų apie tai, kaip praeityje galėjo susidaryti subdukcijos zonos, kaip atsiranda bei išnyksta vandenynai“, - sakė J. Duarte.