Chronomiražai – keisčiausi gamtos anomaliniai reiškiniai

Vienas iš pačių keisčiausių anomalių reiškinių, kurių mokslas iki šiol negali paaiškinti, yra chronomiražas. Jau prieš daug amžių žmonės kartais danguje pastebėdavo keistus vaizdus – senovinius miestus ir architektūrinius paminklus, kovų scenas, kasdieninio gyvenimo vaizdus. Kartais šių reginių liudininkais būna šimtai žmonių, todėl kalbėti apie kokią nors optinę apgaulę ar haliucinacijas nėra jokio pagrindo.

„Padangių kino” siužetai labai skirtingi, tarsi būtų nufilmuota dokumentinė kronika. Labai dažnai šiuose reginiuose matomi geografiniai dalykai – miestai, vietovės ar net atskiri namai. Prieš trejus metus, 2011 m. gegužės 9 d. pasakiškas vaizdas pasirodė danguje virš įlankos prie Chaikou miesto Chainanio saloje Kinijoje. Daugybė žmonių, susirinkusių pakrantėje, beveik valandą laiko matė miestą, kabantį virš jūros. Sprendžiant pagal statinius, šis chronomiražas siejamas su mūsų dienomis, nors kokių nors azijietiškų ar europietiškų ypatybių nebuvo galima išskirti.

Panašus atvejis buvo Kinijoje 2010-ais metais. Liepos 26 d. apie 6:00 ryte jūreivis, einantis sargybą viename iš Kinijos KJL laivų, kuris stovėjo reide netoli Sanjos miesto, netikėtai tolumoje tarp jūros ir dangaus pamatė miesto kvartalą su keliais keistais daugiaaukščiais pastatais. Sargybinis iš karto pranešė laivo kapitonui apie keistą reginį. Kai kapitonas pats įsitikino, kad tai ne regėjimo apgaulė, įsakė plaukti link chronomiražo. Laivui priplaukus arčiau danguje matomo vaizdo, jūreiviai aiškiai pamatė visą paslaptingą miestą iš dangoraižių. Apie 6:45 miražas pasidarė ypač ryškus, daugelis buvusiųjų laive ėmė fotografuoti, po to vaizdas ėmė darytis vis neryškesnis, kol 7:12 visiškai išnyko.

Praeityje yra buvęs ne vienas atvejis, kai danguje buvo matomas geografinis chronomiražas. 1820 m. liepos 18 d. laivo „Bafinas” kapitonas Skorbsis, žiūrėdamas pro binoklį į vakarinę Grenlandijos pakrantę, labai nustebo, pamatęs didelį senovinį miestą. Kapitonas skubiai nupiešė ant žemėlapio šio miesto buvimo vietą, o pačio miesto vaizdą nupiešė popieriuje. Vėliau paaiškėjo, kad jokio miesto šioje vietoje nėra ir niekada nebuvo, o nepaprastai realistiški kapitono piešiniai su šventyklomis, paminklais ir griuvėsiais buvo palaikyti jo vaizduotės vaisiumi.

Toks pat verdiktas buvo paskelbtas ir nežinomo miesto paveikslui, kuriame buvo matėsi gražus balti pastatai. Šį miestą 1840 ir 1857 metais danguje matė Sandėjaus salos, esančios Orknėjaus archipelage, gyventojai.

Beje, kartais mokslininkams tenka pripažinti danguje pasirodančių miražų realumą, nes juos vienu metu mato gana nemažai žmonių, esančiu dideliu atstumu vienas nuo kito.

1846 m. rugsėjo 27 d. virš Liverpulio danguje buvo matomas miestas, panašus į Edinburgą. 1881 m. spalio 10 d. Pomeranijoje danguje pasirodė apsnigtas kaimas, nepaprastai panašus į kaimą, esantį Bornholmo saloje, t.y. už šimto mylių nuo vietos, kur jis buvo matomas.

1881-1888 metais danguje virš Švedijos keletą kartų buvo matomos nežinomos salos. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą peizažas buvo tas pats.
Po kelių metų vieną saulėtą pavasario dieną nežinomas miestas išryškėjo danguje prie Ešlando (Ohajo valstija, JAV). Šį miestą aiškiai matė šimtai liudininkų, tačiau žmonių nuomonės išsiskyrė: vieni tvirtino, kad tai netoliese esantis miestas, kiti manė, kad danguje mato Jeruzalę, treti – neegzistuojantį miestą.

Dabartiniais laikais kažkokios senovinės šventyklos ar miesto vaizdai gana dažnai matomi rytinėmis valandomis netoli Samaros miesto Rusijoje, kur Volgos upė daro kilpą. Užkietėję žvejai ar grybautojai praneša matę kupolus su aplink stovinčiais bokšteliais. Šių statinių vieta kiekvieną kartą yra skirtinga – tai ant ežero kranto, tai prie stataus skardžio, o kartais paprasčiausiai tiesiog virš vandens saugyklos. Vienas ir tas pats vaizdas matomas iš skirtingų taškų, kurie nutolę vienas nuo kito dešimtis kilometrų. Istorikai archyvuose bandė surasti informacijos apie keistąjį statinį, tačiau neaptiko jokios užuominos, jog kada nors netoliese toks statinys buvo pastatytas.

Patį didžiausią įspūdį sukeliančiais vaizdais laikomi tie, kuriuose matomi senovėje vykę mūšiai. Tokie reginiai danguje pirmą kartą buvo pastebėti dar viduramžiais, ir šie faktai buvo įrašyti to meto kronikose.

Vieni liudininkai pasakojo, kad danguje virš buvusio mūšio lauko matė tik mūšio vaizdą, bet jokio garso nebuvo girdėti. Kiti prisiekinėjo, kad savo ausimis girdėjo ginklų žvangėjimą, sužeistųjų riksmus ir aimanas, arklių žvengimą ar net patrankų šūvių garsą, atsklidusį iš dangaus.
Liudijimų apie karinius chronomiražus yra tiek daug, kad apie juos visus papasakoti tiesiog neįmanoma. Pateiksime informaciją apie keletą jų, kurie atrodo patys patikimiausi. Pradėsime nuo to, kad gana neretai danguje matomas ne pats mūšis, o tai, kas vyko iki jo.

Pavyzdžiui, XVII-XVIII amžiais Anglijos ir Škotijos gyventojai ne kartą danguje matė žygiuojančius karius. 1888 metais keletą valandų danguje virš Varasdino (Kroatija) buvo matomas žygiuojantis kavalerijos pulkas, kuriam vadovavo karininkai su rankoje laikomais žvilgančiais kardais.

1914 m. rugpjūčio 7 d. besitraukiančios britų armijos kariai danguje galėjo matyti, kaip lygiagrečiai jiems juda senovės riteriai ir lankininkai, šviečiantys angelai ir kavalerijos eskadronai.

Vienas gana žinomas chronomiražas, apie kurį buvo rašoma spaudoje, buvo užfiksuotas 1956 m. lapkričio mėnesį. Anglai Piteris Zinovjevas ir Patrikas Skipaitas susiruošė įkopti į Kuilino kalną Skai saloje. Keliautojai nakvojo palapinėje, kai apie 3 valandą nakties jie išgirdo keistą triukšmą. Vyrai išlindo iš palapinės apsižvalgyti ir danguje pamatė dešimtis škotų šaulių, kurie šaudė į nematomą priešą. Praėjo apie penkios minutės, vaizdas danguje išnyko. Keliautojai vėl sulindo į palapinę ir užmigo, tačiau ryte juos vėl pažadino garsai.

Šį kartą vyrai danguje pamatė tuos pačius škotų karius, kurie dabar traukėsi, vis klupdami už nematomų akmenų. Nusileidę į Slaičagano miestelį, nepaprasto reginio liudininkai papasakojo apie matytus danguje vaizdus viešbučio administratoriui. Tačiau šis ramiai pasakė, kad jie nėra pirmieji, kurie matė šiuos paslaptingus reginius, tai tik „atspindys 1745 metais įvykusio mūšio tarp sukilusių Škotų kalnų klanų karių ir anglų armijos, kuriai vadovavo karaliaus sūnus Viljamas Augustas, Kamberlendo hercogas”.

Pats žinomiausias vaiduokliškas mūšis kartais pasirodo danguje virš Franko Kastelo pilies pietinėje Graikijai priklausančios Kretos salos dalyje. Apie šį reginį buvo žinoma gana seniai, tačiau ypatingo dėmesio jis susilaukė Antrojo pasaulinio karo metais. Kartą pilyje nakvojantys vokiečių kariai atsibudo nuo garsių riksmų ir ginklų žvangėjimo. Šie garsai sklido nuo jūros kranto. Netrukus pasirodė daugybė nelabai ryškių žmonių figūrų. Sargybiniai ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių, tačiau kulkos nepadarė jokios žalos kariams, žingsniuojantiems virš jūros.

Nuo to laiko šis keistas reginys pasikartoja vasaros viduryje ir tai paprastai atsitinka labai anksti ryte. Daugybė liudininkų pasakoja, kad jų akyse virš jūroje netoli senos pilies pasirodydavo nelabai ryškus reginys – šimtai žmonių, susirėmusių žūtbūtiniame mūšyje. Kartais girdimi gerkliniai riksmai ir ginklų žvangėjimas, o kartais viskas vyksta visiškoje tylumoje. Paslaptingas reginys lėtai juda nuo jūros ir išnyksta pilies sienose. Istorikai teigia, kad XIX amžiaus viduryje šioje vietoje įvyko mūšis tarp graikų ir turkų. Gali būti, kad būtent šio mūšio vaiduokliškas vaizdas ir pasirodo ankstyvą rytmetį prie pilies.

Patį tragiškiausią chronomiražą teko matyti ieškotojų iš Tverės (Rusija) grupei, kuri praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį dvejus metus ieškojo ir laidojo rusų karių, žuvusių kruviname mūšyje prie Rževo, palaikus.

Tris kartus anksti ryte, kai ieškotojai išeidavo į miško pakraštį ties didžiule pieva, prieš jų akis netikėtai pasirodydavo tie patys vaizdai. Pievoje maždaug 6 km pločio vora į ataką viena paskui kitą ėjo karių grandys. Ant nugarų kariai nešė brezentinius daiktmaišius. Aiškiai matėsi, kad kariai atakavo aukštumą, apsuptą keliomis spygliuotos vielos eilėmis. Priekyje karių judėjo vienišas tankas, aplink kurį sprogimai į viršų išmesdavo žemių fontanus. Bemanevruojant tankas vienu vikšru pataikė į gilią tranšėją ir nebegalėjo pajudėti.

Po minutės kovinė mašina suliepsnojo ryškia ugnimi. Tačiau karių grandinės toliau judėjo link aukštumos, kurioje sukaleno priešo kulkosvaidžiai. Kulkos pakirto dešimtis karių, kurie tiesiog eilėmis krito ant žemės. Tačiau iš paskos einančios grandys nesugulė ant žemės ir nepasuko atgal, o toliau ėjo į priekį. Taip žemės paviršius buvo nuklotas šimtais karių kūnų.

Kiekvieną kartą šio siaubingo ir begarsio mūšio vaizdai trukdavo 15-20 minučių ir baigdavosi staiga. Buvo aišku, kad danguje buvo matoma viena iš daugelio atakų Rževo iškyšulyje, kur nuo 1942-ų metų vasario mėnesio iki 1943-ių metų kovo mėnesio žuvo apie 1,5 milijono karių.

Yra iškelta ne viena hipotezė, kuria bandoma paaiškinti chronomiražo reiškinį, tačiau jos visos nėra patikimos. Dažniausiai bandoma įrodyti, kad danguje matomi vaizdai yra „laiko grimasos”. Tyrėjai net nebando rasti atsakymo į pagrindinį klausimą – kaip ir kodėl atsiranda tokie regėjimai?

Pabandykime kiek paanalizuoti šiuos reiškinius. Pradėkime nuo reiškinio pasirodymo laiko. Kai kurie tyrėjai pažymi, kad vaizdiniai danguje dažniausiai pasirodo labai ankstyvą rytą, kai ore kondensuojasi rūko lašeliai. Kaip charakteringas pavyzdys pateikiamas Mesinos sąsiauris Viduržemio jūroje. Danguje virš sąsiaurio tekant saulei netikėtai pasirodo pasakiški miestai ir rūmai. Gatvėmis žygiuoja kupranugarių karavanai, zuja žmonės. Vienu žodžiu, paslaptingas reginys pripildytas judesio ir gyvybės. Vieną fantastišką vaizdą keičia kitas, o po to staiga viskas išnyksta. Tokie atvejai nėra reti.

Paskaičiavus bendrą chronomiražų skaičių pasidaro aišku, kad dieną jų matoma netgi daugiau, nei ryte. Gali būti, kad tai susiję su tuo, kad paryčiais yra žymiai mažesnis galimų stebėtojų skaičius. Išanalizavus šimtus vaizdinių paaiškėjo, kad nėra jokio dėsningumo, t.y. „seansų laiko” surašyti neįmanoma. Reginiai matomi įvairiu paros metu – ir ryte, ir dieną, ir vakare, ir naktį.

Taip pat jokių rezultatų nepateikė ir galimo chronomiražų ryšio su atmosferos sąlygomis analizė. Jie atsiranda įvairiu oru bet kuriuo metų laiku. Pavyzdžiui, garsusis Portugalijoje vykęs chronomiražas buvo stebimas per liūtį.

Tai įvyko vieną 2004 metų rugsėjo vakarą. Netoli Lisabonos dangų staiga užtraukė tamsūs debesys, prasidėjo stipri audra. Pasidarė tamsu, vairuotojai buvo priversti įjungti automobilių žibintus. Prasidėjo žaibavimas, kuris kas kiek laiko nušviesdavo apylinkes. Vieno blyksnio metu alyvmedžių giraitėje pasimatė ištaigingi rūmai, kuriuos tą pačią akimirką apėmė stipri ugnis. Nuo šio gaisro nušvito visa apylinkė. Šio baisaus gaisro liudininkais tapo šimtai automobiliais važiavusių žmonių. Šalikelės buvo užpildytos sustojusiais automobiliais, kurių keleiviai akis išplėtę žiūrėjo į degančius rūmus. Į priešgaisrinę tarnybą ir policiją pasipylė daugybė skambučių. Pirmoji gaisrininkų mašina į gaisro vietą atvyko, praėjus 12-ai minučių po pirmojo iškvietimo. Tačiau tuo metu ne tik ugnis buvo nurimusi, bet ir patys rūmai išnykę, tarsi niekada jų čia ir nebuvo.

Kalbant apie vietas, kuriose galima pamatyti chronomiražus, tai galima pasakyti, kad šių vietų yra gana nemažai, jos pasklidusios visame pasaulyje. Suskaičiuoti šias vietas nėra lengva, be to, nėra būtinybės, nes nėra nustatyta jokio jas vienijančio dėsningumo.
Galima tik pasakyti, kad paslaptingų reginių nebūna danguje virš megapolių ar kitų didelių miestų. Gali būti, kad tai susiję su stipriu elektromagnetiniu lauku virš šių miestų.

Yra hipotezė, kuri teigia, kad savotiškas chronomiražo paleidimo mygtukas yra išorinis poveikis į Žemės energetinįin-formacinį lauką, kuriame saugoma viskas, kas vyko anksčiau ir dabar vyksta mūsų planetoje. Gali būti, kad reginius sukelia magnetinės audros ar geomagnetiniai nukrypimai nedideliame plote. Norint viską išsiaiškinti, būtina toliau atlikti tyrimus, atsižvelgiant į kiekvieną faktorių.
Kol kas chronomiražo paslaptis lieka neatskleista, tačiau tai, kad toks reiškinys egzistuoja, abejonių nėra.